Šiuose dokumentuose, kurie pateko į populiaraus dienraščio „Bild“ žurnalistų rankas, teigiama, kad užduotimi, tekusia 1944-1947 m. ataskaitą rengusiems mokslininkams, tapo tyrimai vokiečių atominės bombos praktinio panaudojimo tema. Ši ataskaita parengta daugybės amerikiečių ir britų žvalgybininkų, o šios informacijos patvirtinimu tapo keturių Vokietijos ekspertų – dviejų chemijos ir fizikos specialistų, vieno chemijos specialisto ir vieno raketų eksperto – parodymai.
Panašu, kad Hitlerio mokslininkams nepavyko atlikti proveržio atominių technologijų srityje. Vis tik dokumentuose kalbama apie 1944 m. galimai atliktą nesudėtingo užtaiso bandymą. Vokiečių piloto bandytojo Hanso Zinsserio parodymai pateikiami kaip šios informacijos patvirtinimas. Raketų ekspertas tikina 1944 m. vykdydamas bandomąjį skrydį šalia Liudviglusto danguje matęs branduolinio sprogimo grybą.
„1944 m. spalio mėn. pradžioje skridau 12-15 km atstumu nuo Liudviglusto atominių bandymų stoties (į pietus nuo Liubeko). Mačiau grybo formos debesį su audringomis banguojančiomis sekcijomis (apie 7 tūkst. metrų aukštyje), be jokių matomų jungčių su vieta, kur įvyko sprogimas. Stiprūs trikdžiai ir galimybės tęsti komunikaciją radijo bangomis nebuvimas.“ – tokius parodymus
Sąjungininkų tyrėjams davė jis. Praėjus valandai kitas pilotas taip pat pakilo į orą iš Liudviglusto ir stebėjo tokį patį fenomeną.
Remiantis archyve saugotais dokumentais, italų korespondentas Luigi Romersa būdamas ant žemės stebėjo tą patį sprogimą. Šis asmuo Italijos diktatoriaus Benito Mussolini buvo siųstas stebėti vokiečių „naujojo ginklo“ bandymą.
Jam buvo nurodyta grįžus įspūdžiais pasidalinti su diktatoriumi. Žinoma, kad Hitleris siekė rezultatų atominių technologijų srityje ir norėjo, kad V-2 raketos galėtų tokius užtaisus gabenti. Tokiu būdu jis planavo sunaikinti Jungtinę Karalystę (JK).
Keturių mokslininkų iš Vokietijos parodymų pagrindu parengtoje ir neseniai išslaptintoje ataskaitoje minimas ir 1943 m. Berlyne surengtas itin slaptas susitikimas, kuriame Hitlerio favoritu vadintas ginklavimosi ministras Albertas Speeras dalyvavo diskusijoje, gavusioje atominio viršūnių susitikimo pavadinimą.
Ataskaitos pabaigoje teigiama, kad, Sąjungininkų manymu, vokiečiams nepavyko pasiekti tikslo – sukelti grandininės branduolinės reakcijos, būtinos branduoliniam sprogimui įvykti. Vis tik niekam nepavyksta rasti paaiškinimo, ką gi matė liudininkai danguje virš Liudviglusto 1944 m.