Užsienio politikos Davosu dar vadinama konferencija šį kartą tikrai buvo kitokia. Štai kas nutinka, kai visur dominuoja Jungtinės Amerikos Valstijos. Sąjungininkai nervinasi, jie nežino, ko tikėtis ir kuo tikėti. „Nekontroliuojama D. Trumpo komunikacija pasaulyje sėja nerimą“, – teigia respublikonas gubernatorius iš Ohajo Johnas Kasichas. Deja, jis neperdeda. D. Trumpo doktrina iš tikrųjų yra chaosas.

JAV vicepremjeras Mike‘as Pence‘as atėjo, kalbėjo, tačiau į klausimus neatsakinėjo. Jis pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „išlieka tvirtos“ dėl įsipareigojimo NATO, kuriam negailėjo liaupsių (jis nė žodeliu neužsiminė apie Europos Sąjungą, kurios fragmentaciją palaiko D. Trumpas).

Jeigu būtų leista JAV vicepremjerui užduoti klausimų, vienas iš jų būtų neabejotinai skambėjęs taip: „Pone Pence‘ai, ginate NATO, tačiau jūsų viršininkas galvoja, kad Aljansas atgyvenęs. Taigi kaip yra iš tikrųjų?“.

Mike’as Pence’as

Štai taip galėjo skambėti galimas atsakymas: „Tai administracija, kuri kalba dalykus, o tada kalba jiems priešingus dalykus. Patarčiau tiesiog prie to įprasti – ir, savaime, suprantama, susimokėti“.
Nepaisant to, raginimas įprasti prie Jungtinių Valstijų prezidento, kuris į svarbiausius klausimus reaguoja žinutėmis „Twitter“ socialiniame tinkle ar dalijasi įspūdžiais apie tai, ką matė per televizorių, absoliučiai nesidomi Europos istorija, o iki tol svarų Amerikos žodį pavertė šiukšlėmis, skamba kaip tikras iššūkis. Europiečiai pasimetę.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeenas Marcas Ayraultas tvirtina: „Jokiais būdais negalime pritarti teiginiui, kad NATO yra atgyvenęs“ (nors tikrai buvo metas, kai prancūzai norėjo, kad tai būtų tiesa). Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas Wolfgangas Ischingeris „Deutsche Welle“ sakė, kad, jeigu D. Trumpas ir toliau pasisakys prieš Europos Sąjungą, tai prilygs „nekarinei karo deklaracijai“. Tai tikrai neeiliniai žodžiai iš įtakingo buvusio Vokietijos ambasadoriaus, skirti JAV prezidentui.

Donaldas Trumpas
Foto: AP / Scanpix

Kaip pabrėžia straipsnio autorius R. Cohenas, labiausiai jį sutrikdė suvokimas, jog jis nebegali suprasti, kuris iš šių dviejų jam atrodo patikimesnis – M. Pence‘as ar Rusijos diplomatijos vadovas S. Lavrovas. Valdant D. Trumpui, Amerikos Rusifikacija vyksta gana sparčiu tempu. Rusijos prezidento V. Putino mačistinis autoritarizmas, neslepiamas pasidygėjimas žiniasklaida ir atviras tyčiojimasis iš tiesos po truputį randa vietą ir Amerikoje.

V. Putinas yra naujausias, kaip tai įvardijo Johnas le Carre, „klasikinis laikui nepavaldus rusiškas iki kaulų smegenų akiplėšiškas melas“. Dar prieš tai Josephas Conradas Rusijos valdžią įvardijo kaip „kone katarsiui prilygstantį pasidygėjimą tiesa“.

Rusijos valdžios sistema su V. Putinu priešakyje – suklastoja demokratija, paremta Potiomkino kaimų dekoracijomis – politinėmis partijomis, žiniasklaida ir teismais – tėra figos lapelis, dengiantis represiją ir beatodairišką oponentų naikinimą. Melas – Rusiją į priekį varantys degalai. Tie visi alternatyvieji faktai (juk žinote, kad Ukrainoje Rusijos karių nėra). Tik štai kas nutinka, kai Rusijos liga užsikrės Jungtinės Valstijos?

M. Pence‘o kalba galbūt ir nebuvo vien melas ir apgavystės, tačiau be jokios abejonės pademonstravo savotišką pasibjaurėjimą auditorijos intelektu (žinote, niekas atėjus D. Trumpui nepasikeitė, cha cha).

Palyginimui, V. Lavrovas buvo labai konkretus. Jis paskelbė apie „pasaulio tvarkos be Vakarų aušrą“. Toks pareiškimas uždavė visą temą. Irano užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas kalbėjo apie „povakarietišką pasaulio tvarką“.

Foto: AP / Scanpix

Įdomu, ką tai galėtų reikšti – galbūt melo, represijų, absurdo ir smurto pasaulį. Amerikai ir toliau keliant sumaištį, toks scenarijus tampa vis realesnis. Ko reikia, norint užkirsti kelią tokiems pokyčiams? Pradžiai pakaktų veikiančio JAV valstybės departamento.

Šiuo metu Amerikos valstybės sekretorius Rexas Tillersonas atrodo kaip vienas lauke karys, į pavaduotojo vietą jo pasirinktą kandidatą išpeikė D. Trumpas, ir iš viso neaišku, koks jo autoritetas ir įtaka (jeigu tokią turi iš viso).

Šiandien Jungtinės Valstijos praktiškai neturi jokios užsienio politikos strategijos. Ji pasimetusi tarp bandymų išsaugoti senus ryšius (M. Pence‘as) ir kažkokio paranojiško prieš musulmonus ir prekybą nukreipto sindromo, nuo kurio kenčia D. Trumpas.

Rex Tillerson

D. Trumpas prezidento poste jau kurį laiką, tačiau JAV valdžia vis dar neišmoko kalbėti vienu balsu. Buvo labai įdomu stebėti, kaip JAV nacionalinio saugumo sekretorius Johnas Kelly kalba apie ruošiamą atvykimo iš septynių musulmoniškų šalių draudimo „reviziją“ ir pabrėžia, kad „šį kartą“ jam pavyks geriau. Vertimas į žmonių kalbą: pastarąjį kartą mane nuo proceso nušalino, tai buvo tikra nesąmonė. Praktiškai viskas buvo totali nesąmonė.

Straipsnio autorius neslepia skepticizmo, jog D. Trumpui kada nors pavyks suformuoti disciplinuotą administraciją. Jo požiūris į Europą labai aiškus ir konkretus, menkai tikėtina, kad jis pasikeis. Europos Sąjungai būtina susitelkti ir vieningai ginti vertybes, apibrėžiančias pačią Vakarų sąvoką: tiesą, faktus, racionalumą, mokslą, toleranciją, laisvę, demokratiją ir įstatymų svarbą. Šiuo metu, deja, kol kas neaišku, ar D. Trumpo administracija šioje kovoje yra draugas ar priešas.

Buvęs Švedijos ministras pirmininkas Carlas Bildtas pajuokavo, kad labiausiai bauginantis D. Trumpo „incidento“ Švedijoje aspektas – „tai, kad kone visa Švedijos žiniasklaida ir net paprasti žmonės pasirinko jį ignoruoti“. Kol kas tokie incidentai kelia juoką. Nebejuokinga taps tada, kai D. Trumpas pratrūks besiremdamas vien karštligiškomis vizijomis, o visa „pasaulio tvarka po Vakarų“ iš paprasčiausio pasimetimo transformuosis į sukrėtimą.