Verslininko akimis pasaulį matančiam naujajam JAV prezidentui Europa pirmiausia yra ne sąjungininkė, o konkurentė. Jo agresyvaus šūkio „Amerika pirmiausia“ negalėjo atsverti Miuncheno konferencijoje išsakyti raminantys gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso žodžiai, kad „kalbant apie saugumą, šiame pasaulyje niekas neina savo keliais vienas“.
Tvyrančio netikrumo atmosferoje kaip piktdžiuga nuskambėjo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo teiginys apie postvakarietišką pasaulio tvarką. Suprantama, kad V. Putinui labai norėtųsi matyti eižėjantį ir byrantį Vakarų pasaulį.
Nestabilumo požymių jame išties netrūksta, tai pripažino ir praėjusią savaitę Bonoje vykusiame G20 susitikime kalbėjęs buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris. Pasak jo, praėjusiais metais suduotas dvigubas smūgis – „Brexit“ ir D. Trumpo išrinkimas prezidentu – įskėlė iškart dvi Vokietijos užsienio bei saugumo politikos atramines kolonas.
O ir Europa šiuo metu nėra vienybės tvirtovė, – apgailestauja užsienio reikalų politikas Norbertas Röttgenas (CDU). Jo diagnozę patvirtina Miuncheno konferencijos organizatoriaus Wolfgango Ischingerio nusiskundimas: „Planuodamas kalbų ir diskusijų eigą, susidūriau su neregėtu priešiškumu pačios Bendrijos viduje, kai svarbūs ES atstovai man pareiškė nesėdėsiantys vienoje scenoje su kitais ES atstovais. Tai vertinu kaip Bendrijoje kylančio vandens lygio rodiklį. Liūdna, liūdna, liūdna.“
Tačiau panikuoti dar per anksti
„Daug kas Europoje ir Amerikoje jau ima kalbėti apie Vakarų, kokius mes pažinojome ištisus dešimtmečius, pabaigą. Tačiau transatlantiniai santykiai yra pakankamai stiprūs, kad galėtų atlaikyti ir Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą,“ – neseniai Vokietijos radijui sakė vokiečių istorikas, ilgametis Niujorko Kolumbijos universiteto profesorius Volkeris Berghahnas. Panikuoti, pasak jo, per anksti, transatlantiniai ryšiai negriūva. Dabar europiečiams svarbu rasti pusiausvyrą tarp naujojo savarankiškumo ir ryšių su JAV, nes per daug atitolti nuo Amerikos irgi nėra gerai.
Būtent šią pusiausvyrą Miuncheno konferencijoje demonstravo Vokietijos lyderės: kanclerė Angela Merkel bei gynybos ministrė Ursula von der Leyen. „Jų pasisakymai savo tonu buvo diplomatiški, tačiau turiniu – tvirti ir užtikrinti,“ – džiaugėsi transatlantinių santykių žinovas, Amerikos ekspertas profesorius Christianas Hacke.
Kalbos apie postvakarietišką pasaulį, pasak jo, nėra naujos, jas tik sustiprino dabartinė krizė Amerikoje. Juo svaresni yra teigiami signalai iš Vokietijos. „Angela Merkel dabar yra tapusi naująja Vakarų pasaulio laisvės statula,“ – šmaikštavo politologas.
Atsiliepdama į JAV lyderių spaudimą didinti karines išlaidas, Vokietijos kanclerė žadėjo, jog Vokietija stengsis artėti prie NATO numatytų 2 proc. BVP gynybai. Vis dėlto diskusijas dėl procentų ji vadino smulkmeniškomis. Pasak kanclerės, tie du procentai nėra tinkamas indikatorius angažavimuisi saugumo srityje įvertinti. A. Merkel saugumo samprata kur kas kompleksiškesnė nei D.Trumpo, – į ją įeina ir parama besivystančioms šalims, ir migracijos problemų sprendimas, ir įsipareigojimai daugiašalėse struktūrose.
Gynybos ministrė tikina: Vokietija pasirengusi ginti Vilnių
Gynybos ministrė Ursula von der Leyen (CDU) dviejų procentų klausimu išlygų daryti nelinkusi. Ji pripažįsta, kad JAV reikalavimai padidinti gynybos išlaidas yra teisėti. Europa privalo pagaliau suaugti ir atsistoti ant kojų.
Jai pritaria ir Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininkas Norbertas Röttgenas, ką tik grįžęs iš Vašingtono. Pasak jo, amerikiečiai jau seniai nepatenkinti atsainia vokiečių laikysena gynybos srityje. Jie žiūri į vokiečius panašiai kaip vokiečiai Europoje į graikus, nesuprasdami, kodėl amerikiečių mokesčių mokėtojai turėtų finansuoti vokiečių saugumą, kai turtinga Vokietija leidžia sau dosnią socialinę valstybę, nemokamus universitetus ir pan., – aiškino politikas per Vokietijos televiziją.
U.von der Leyen įsitikinimu, didinti išlaidas gynybai Vokietija privalo ir dėl įsipareigojimų NATO sąjungininkėms Europoje. Miuncheno konferencijos išvakarėse televizijos diskusijų laidoje „Maibrit Illner“ paklausta, ar Vokietijos kariai būtų pasirengę mirti už Baltijos valstybes, ministrė emocingai prabilo apie Lietuvą, „tą narsią šalį, išsikovojusią savo laisvę“: „Mes visi dar prisimenam kruvinąjį sekmadienį. Ši narsi šalis turi išsaugoti savo laisvę. Ir tai yra vienintelė priežastis, dėl ko mes ten esame – kad aiškiai parodytume: jei kas nors sumanytų užpulti kvadratinį jos centimetrą, 28 esam čia ir ginsim ją.“
Lietuvą U. von der Leyen minėjo ir kalbėdama Miuncheno konferencijoje: Vokietijos sprendimą vadovauti NATO batalionui Lietuvoje ji vadino skola už sąjungininkų apsaugą Šaltojo karo metais. Tačiau šią skolą Vokietija gali atlyginti tik turėdama modernią kariuomenę.
Vien tauriomis kalbomis sąjungininkų neapginsi
Gynybos ministrė aiškiau nei kas kitas žino, kaip stipriai reikalingos investicijos į Vokietijos gynybą, kokioje iš dalies apgailėtinoje padėtyje yra Vokietijos kariuomenė, nes metų metais federalinė respublika mažino išlaidas gynybai. Dabar padėtis esmingai pasikeitė, gynybai skirtos lėšos – antros pagal apimtis šalies biudžete. Iki 2020 metų planuojama jas padidinti dar 10 milijardų. Tačiau norint šoktelėti nuo dabartinių 1,2 procentų BVP iki reikalaujamų 2 procentų tektų papildomai kasmet išleisti dar po 25 milijardus.
Todėl Ursulos von der Leyen pasiryžimas esmingai didinti išlaidas gynybai susilaukė aštrios kitų Vokietijos partijų kritikos. Žaliasis kolega Jürgenas Trittinas piktinosi, kad Vokietija ruošiasi investuoti į tankus, „kurie po to stovės kur nors Rytų Europoje“. O kairysis socialdemokratų sparnas bei Kairiųjų partija netgi pasisako už NATO paleidimą.
Vokietijos Bundestago užsienio reikalų komiteto narys socialdemokratas Nielsas Annenas pageidautų, kad europiečių saugumą ir toliau garantuotų JAV: „Baltijos šalių gyventojai, o ir daugelis vokiečių, galėtų ramiau miegoti, jei ponas Mattisas patikintų, kad jo laikysena yra ir Amerikos prezidento laikysena,“ – sakė jis, reaguodamas į JAV gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso Briuselyje išsakytą patikinimą dėl Amerikos įsipareigojimų NATO ir Europos saugumui.
Rinkimų metais pasisakyti už karinių išlaidų didinimą – rizikinga
Užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis (SPD) šeštadienį Miunchene pareiškė, kad Vokietija tokių didelių išlaidų gynybai paprasčiausiai negali sau leisti, ypač derinyje su socialdemokratų planuojamu mokesčių mažinimu – ir tai jau skamba ne kaip diplomatija, o kaip rinkiminė kova. NATO šalys po valdžios pasikeitimo Vašingtone, pasak S. Gabrielio, „neturėtų pasiduoti palaimingam naujos ginklavimosi spiralės svaiguliui“. Vien išlaidomis ginkluotei pasaulio saugesniu nepadarysime, – įtaigavo politikas.
Rinkiminėje kampanijoje sėkmingai startavę socialdemokratai puikiai žino, jog tokiems pareiškimams pritariamai plos didžioji dauguma vokiečių. Kaip parodė praėjusių metų apklausos, didesnėms karinėms išlaidoms pernai pritarė tik apie 34 procentus respondentų.
Pasibaigus Šaltajam karui, Vokietija, kaip ir kitos Europos valstybės, drąsiai nusiginklavo, kaip mėgstama sakyti, „nusigriebė taikos dividendus“. Dabar padėtis esmingai pasikeitė, bet rinkimų metais pasisakyti už karinių išlaidų didinimą – rizikinga. Nežiūrint to, atsakingi krikščionių demokratų ir krikščionių socialinės sąjungos (CDU ir CSU) politikai mėgina tai aiškinti piliečiams.
Paramos šiomis dienomis jie sulaukė iš netikėtos pusės – iš buvusio taikos aktyvisto, Žaliųjų partijos lyderio ir užsienio reikalų ministro Joschkos Fischerio: „Saugumo politika vers europiečius vienytis ir subręsti kaip politinė galia. Tai yra mažėjančios karo tikimybės prielaida. Jei aš ko nors išmokau – galbūt tai jus nustebins – tai supratimo, jog silpnumas neveda prie taikos, netgi priešingai, skatina kitų pavojingus žingsnius, klaidingus sprendimus.“
Ir vokiečiams turėtų tapti aišku, kad vien šūkiais „už taiką“ ir tauriais įkalbinėjimais saugumo neužtikrinsi.