D. Trumpo žaibiška reakcija į federalinio teisėjo Vašingtono valstijoje nutarimą, nurodymas sustabdyti imigracijos plano įsigaliojimą, galėjo būti prezidento ir teisminės valdžios susikirtimo įžanga. Būtent po tokios ginčo baigties vėliau baigėsi ir Richardo Nixono prezidentavimas, rašo Politico.com apžvalgininkė Elizabeth Drew.

Pirmame įžūliame įraše socialiniame tinklalapyje „Twitter“ JAV prezidentas D. Trumpas „gėdingu“ pavadino apeliacinio teismo sprendimą, blokuojantį jo prezidentinį įsaką neįleisti į šalį pabėgėlių ir atvykėlių iš septynių musulmoniškų šalių. Iš esmės D. Trumpas pademonstravo tokią pačią nepagarbą JAV konstitucinei sistemai, kuri pakenkė R. Nixonui.

Votergeito skandalas žmonėms siejasi su skirtingais dalykais. Vieniems tai – istorija apie tai, kaip Baltieji Rūmai pasamdė negrabius įsilaužėlius, o 1972 m. juos sučiupo, bandančius įsilaužti į Demokratų nacionalinį komitetą (DNK) Votergeito komplekse. Kiti laiko tai Baltųjų Rūmų kriminaline konspiracija su įsilaužėliais, reketininkais ir CŽA parūpinta įranga, kuria norėta užtikrinti R. Nixono perrinkimą 1972 m.

Richardas Nixonas
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

O iš esmės Votergeito skandalas buvo konstitucinė krizė – kilo klausimas, ar išliks mūsų konstitucinė vyriausybė. Galbūt dabar tai skamba labai dramatiškai, bet tuo metu krizė buvo reali ir nė iš tolo nebuvo aišku, kaip ji baigsis.

Votergeito skandalas buvo pigios komedijos ir didžiulės baimės metas. Nemokšos vadinamieji santechnikai (santechnikais buvo pramintas slaptasis Baltųjų rūmų specialiųjų tyrimų būrys, sukurtas Richardo Nixono prezidentavimo metu, kad užkirstų kelią slaptos informacijos nutekėjimui į spaudą) – kubiečių ir buvusių CŽA impresarijų, invazijos į Kiaulių įlanką veteranų komanda sujaukė viską, ką tik pajėgė.

1972 m. birželio 17 d. įvykęs ir susektas Votergeito įsilaužimas buvo ketvirtas bandymas įsigauti į DNK biurus. Pirmą kartą įsilaužimas nepavyko – įsilaužėliai užsitrenkė Votergeito pastate. Kitą kartą jie prisikasė iki DNK biurų durų, bet apsižiūrėjo, kad neturi tinkamo visrakčio. Trečią kartą vadinamiesiems santechnikams pavyko į Demokratų štabą Žuvusių karuose atminimo dienos išvakarėse, tačiau nepavyko įdiegti pasiklausymo įrangos, o nufotografuotų dokumentų nuotraukos buvo išplaukusios. Taigi buvęs generalinis prokuroras, tuometinis norinčiųjų perrinkti R. Nixoną vadovas nurodė atsitraukti.

Pirmame įžūliame įraše socialiniame tinklalapyje „Twitter“ JAV prezidentas D. Trumpas „gėdingu“ pavadino apeliacinio teismo sprendimą, blokuojantį jo prezidentinį įsaką neįleisti į šalį pabėgėlių ir atvykėlių iš septynių musulmoniškų šalių. Iš esmės D. Trumpas pademonstravo tokią pačią nepagarbą JAV konstitucinei sistemai, kuri pakenkė R. Nixonui.

Votergeito įsibrovimas buvo ne toks pavojingas, lyginant su kitu įsilaužėlių nepavykusiu bandymu. Juos pasiuntė pavogti dokumentų į Kaliforniją iš psichiatro, pas kurį lankėsi Danielis Ellsbergas – buvęs Gynybos departamento analitikas, kuris nutekino leidiniams „New York Times“ ir „Washington Post“ Pentagono tyrimą apie JAV karinę politiką Vietname, prezidentaujat Lyndonui Johnsonui. Tiesiogiai tai jų nepaveikė, bet sukėlė abejonių dėl sumanymo išmintingumo.

Paaiškėjo, kad gerojo gydytojo kabinete dokumentų nebuvo, nors prieš įsilaužimą vadinamųjų santechnikų lyderiai apieškojo kabinetą (jie nusifotografavo prie kabineto durų, o kadangi fotoaparatas priklausė CŽA, prokurorams tai buvo įrodymas, kad jie ten lankėsi).

R. Nixonas ir jo nacionalinio saugumo patarėjas Henry‘is Kissingeris buvo kruopščiai pasirengę dėl šio demaskavimo. R. Nixonas buvo pasiryžęs išsiaiškinti, pas ką atsidūrė dokumentai, ir siekė sužlugdyti D. Ellsbergą. Sužlugdyti vadinamuosius savo priešus R. Nixonui buvo būdinga, dėl to jis ir pateko į bėdą. D. Trumpas irgi painioja oponentus su priešais, tiesa, kiek žinoma, kol kas tuo apsiriboja.

Henry Kissingeris
Foto: TopFoto / Scanpix

R. Nixonas, kuris žymiai daugiau žinojo apie vyriausybę nei D. Trumpas, suprato, kad bandymas įsilaužti į psichiatro kabinetą buvo Ketvirtosios pataisos apribojimo dėl neteisėtos kieno nors privačios nuosavybės „kratos ir konfiskavimų“ pažeidimas, taigi vadinamasis Votergeito nuslėpimas buvau labiau nukreiptas į tai nei Votergeito įsilaužimas. R. Nixonas ir jo komandos vadovas H. Robertas Haldemanas nusprendė, kad reikia nupirkti įsilaužėlių tylėjimą per neteisėtus fondus (tai buvo aštuoniolikos su puse minutės trukmės pokalbis, įvykęs netrukus po Votergeito įsilaužėlių sučiupimo, kurį, kaip paaiškėjo, ištrynė R. Nixonas).

Nėra įrodymų, kad tokie dalykai dedasi D. Trumpo administracijoje. Dabartiniai laikini Baltųjų Rūmų valdytojai elgiasi sumaniau, iki šiol jiems vadovavo ne taip stipriai perrinkimo ir keršto troškimo apimti žmonės. D. Trumpas dar mokosi būti prezidentu – tikriausiai jis dar derina savo metodus (kol kas tai – klaidos, apsirikimai), ir šiuo metu neaišku, kur jis nukreips savo ambicijas. Chroniškas R. Nixono keršto siekimas atvedė iki kito Votergeito aspekto, galiausiai jį pražudžiusio – iki „priešų sąrašo“, kuriuo remiantis vyriausybės instrumentai, kaip antai, JAV vidaus pajamų tarnyba, buvo pasitelkiami prieš kai kuriuos žurnalistus, profesorius, fondus ir kitus, kuriuos R. Nixonas laikė sau priešiškais.

Nėra įrodymų, kad tokie dalykai dedasi D. Trumpo administracijoje. Dabartiniai laikini Baltųjų Rūmų valdytojai elgiasi sumaniau, iki šiol jiems vadovavo ne taip stipriai perrinkimo ir keršto troškimo apimti žmonės. D. Trumpas dar mokosi būti prezidentu – tikriausiai jis dar derina savo metodus (kol kas tai – klaidos, apsirikimai), ir šiuo metu neaišku, kur jis nukreips savo ambicijas. Chroniškas R. Nixono keršto siekimas atvedė iki kito Votergeito aspekto, galiausiai jį pražudžiusio – iki „priešų sąrašo“, kuriuo remiantis vyriausybės instrumentai, kaip antai, JAV vidaus pajamų tarnyba, buvo pasitelkiami prieš kai kuriuos žurnalistus, profesorius, fondus ir kitus, kuriuos R. Nixonas laikė sau priešiškais.

D. Trumpas, kaip ir R. Nixonas, vadina oponentus priešais, tačiau mes dar nežinome, kaip toli jis eis, nežinome, gal tarp jį supančių žmonių yra tokių, kurie įtikins jį, kad eiti šiuo keliu – prastas sumanymas. Keli R. Nixono padėjėjai buvo užtektinai išmintingi ir neįvykdė beprotiškų tuometinio JAV prezidento įsakymų, kaip antai, įsilaužti į analitinį centrą „Brookings Institution“ ir surasti Pentagono dokumentus, kurie, jo manymu, buvo centre (o jų ten nebuvo). Na, o kol kas D. Trumpo padėjėjams nepavyko sulaikyti jo skundų ir grasinimų tinklalapyje „Twitter“.

Veikiausiai D. Trumas, kaip ir visi prezidentai po R. Nixono, neįdiegė sekimo sistemos. Būtent susitikimų Baltųjų Rūmų Ovaliajame kabinete įrašinėjimai sukėlė daug bėdos R. Nixonui, nes juose buvo sukaupta daug įrodymų prieš jį. Daugelis stebėjosi, kodėl R. Nixonas nesunaikino įrašų, spėlionių būta įvairiausių – pradedant tuo, kad jam patarė to nedaryti, nes tai prieštarautų teisingumui, baigiant spėlionėmis, kad jis norėjo išsaugoti juos memuarams, kuriuos ketino rašyti po prezidentavimo metų.

Richardas Nixonas

Apie R. Nixono įrašus sužinota po Senato Specialiojo komiteto, tiriančio Votergeito skandalą, posėdžių. Komitetui vadovavo Samas Ervinas, o išaiškėję faktai pakeitė istorijos esmę. Tyrėjai neišvengiamai pareikalavo pateikti įrašus teisme, šį jų reikalavimą palaikė apygardos ir apeliacinis teismas. R. Nixono atsisakymas paklusti teismo įsakymui pateikti įrašus prokurorams buvo praktiškai konstitucinės krizės kulminacija. 1973 m. spalio 19 d. R. Nixonas informavo neapskųsiantis teismo įsakymo Aukščiausiajam Teismui, bet jo nevykdysiantis.

Tuo met metu jis nurodė Votergeito specialiajam prokurorui Archibaldui Coxui nesiekti atgauti įrašų iš Baltųjų Rūmų.

Saulėtą spalio 20-osios šeštadienį Harvardo universiteto teisės profesorius A. Coxas per nacionalinės televizijos transliuojamą spaudos konferenciją pranešė negalėjęs paklusti R. Nixono įsakymui, nes jis kertasi su „instituciniu suderinamumu“. A. Coxo teigimu, prezidentas negalėjo jo atleisti – tai turi padaryti generalinis prokuroras, kuriam jis pavaldus. Vašingtonas ir visa šalis įtemptai laukė, kas bus toliau.

Tą vakarą, apie 20.31 val. buvo pranešta, kad generalinis prokuroras Elliotas Richardsonas atsisakė paklausti prezidento įsakymui atleisti A. Coxą. E. Richardsono padėjėjas Williamas Ruckelshausas irg nesutiko atleisti A. Coxą. Galiausiai žemesnio rango teisininkas Robertas Borkas tapo laikinai einančiu pareigas generaliniu prokuroru ir atleido A. Coxą. FTB agentai užantspaudavo E. Richardsono, W. Ruckelshauso ir A. Coxo kabinetus. Visą tai įvyko tamsią šeštadienio naktį. Vašingtonas pasijuto tarsi pirmykštė bendruomenė. Šiuos nerimą keliančius įvykius paskui vadino šeštadienio nakties susidorojimu. R. Nixonas nepakluso teismo įsakymui, visiems padėtis atrodė nebevaldoma. Tada prasidėjo kalbos apie apkaltą.

Richardas Nixonas
Foto: AP / Scanpix

Pastaraisiais metais pasaulyje ne kartą girdėjosi žodis „apkalta“, o apkaltos procesai vyko gana dažnai, tad gali būti sunku suprasti, koks unikalus procesas tai buvo tuo metu. Po Andrew Johnsono (17-ais JAV prezidentas) apkaltos procesas niekam nebuvo iškeltas, o minėtas prezidentas išvengė nuosprendžio tik vieno balso Senate persvara. Žmonės suskubo pirkti knygas apie apkaltą. Įtūžęs R. Nixonas galiausiai surengė spaudos konferenciją, kurioje pasmerkė žiniasklaidą. Jis pasakė žodžius, kurie dabar nesukeltų didelio nusistebėjimo, bet tada visus šokiravo: „Per 27-erius savo dalyvavimo valstybiniame gyvenime metus dar neteko girdėti tokio pasipiktinimą keliančio, pagiežingo, iškreipto pranešimo.“

Buvo paskirtas naujas specialusis prokuroras ir 1974 m. liepą Aukščiausiasis Teismas anoniminiu sprendimu nurodė R. Nixonui atiduoti įrašus. Tuo metu Baltųjų rūmų Teismų komitetas pradėjo tyrimą dėl galimos apkaltos R. Nixonui. Jo nepaklusimas teismo įsakymui buvo vienas svariausių to pagrindų. Kai buvo paviešintos įrašų kopijos visiems atkaro žandikauliai – R. Nixonas pasirodė kaip fanatiškas, vulgarus žmogus, net netaktiškiausi kongreso nariai buvo priblokšti.

Pastaraisiais metais pasaulyje ne kartą girdėjosi žodis „apkalta“, o apkaltos procesai vyko gana dažnai, tad gali būti sunku suprasti, koks unikalus procesas tai buvo tuo metu. Po Andrew Johnsono (17-ais JAV prezidentas) apkaltos procesas niekam nebuvo iškeltas, o minėtas prezidentas išvengė nuosprendžio tik vieno balso Senate persvara. Žmonės suskubo pirkti knygas apie apkaltą. Įtūžęs R. Nixonas galiausiai surengė spaudos konferenciją, kurioje pasmerkė žiniasklaidą.

Ir vis tik dar nesiryžta pradėti apkaltos proceso R. Nixonui – tai buvo rimtas žingsnis, kuris nedavė ramybės daugeliui Kongreso narių. Vieni sakė, kad ieškoma rūkstančio pistoleto dūmų pilname kambaryje – jie norėjo įrodymų, kad R. Nixonas tikrai padarė kažką neteisėto, o ne kelti jam apkaltą už piktnaudžiavimą pareigomis, kas jo atveju buvo esminis dalykas. Tuo metu dar aptiko įrašą, atskleidžiantį, kad R. Nixonas įsakė CŽA paskambinti FTB ir liepti nutraukti prezidento tyrimą, nes tai susiję su nacionaliniu saugumu.

Tai buvo akivaizdus nusižengimas teisingumui ir padėjo baikštesniems Kongreso nariams apsispręsti ir balsuoti už R. Nixono apkaltą. Kita priežastis, kodėl daugelis, ypač respublikonai dvejojo dėl apkaltos, buvo ta, kad R. Nixonas tebeturėjo palaikymą.

Galiausiai Baltųjų Rūmų Teismų komitetas pritarė trims apkaltos straipsniams. Vienas iš jų buvo faktas, kad R. Nixonas nepakluso teismų sprendimams. Jį taip pat apkaltino piktnaudžiavimu pareigomis ir pripažino atsakingu dėl pagrindinių jo padėjėjų dingimo. R. Nixoną apkaltino dar ir tuo, kad naudojosi valstybinėmis agentūromis bausti savo „priešus“. Taigi šis apkaltos procesas parodė, kad prezidento piktnaudžiavimai konstitucine sistema gali sukelti jam rimtų problemų. Kaip ir R. Nixonas, D. Trumpas yra nepakantus riboms.

Galiausiai R. Nixoną palaikančiųjų ėmė mažėti – tai rodo, kad parama nėra amžina, net jei su juo lieka karščiausi prezidento šalininkai (o R. Nixono atveju jų buvo nepakankamai). Keturi respublikonų lyderiai Kongrese atėjo pas R. Nixoną pasakyti, kad negalėjo sutrukdyti radėti jam apkaltos. Jų žinia buvo aiški – R. Nixonas nebegali tikėtis, kad jo partija jį palaikys ir turi pasitraukti. Daugelis respublikonų nenorėjo balsuoti už apkaltą, o respublikonų senatoriai nenorėjo pradėti ilgo teisminio proceso Senate ir būti verčiami balsuoti už tai, ar apkaltinti jį (prezidentą). Jei jų elgesį lėmė savi interesai – taip, politikai taip elgiasi.

Kaip visa tai susiję su dabartimi? Aišku, kad pagrindinis konstitucijos principas – valdžių atskyrimas – yra gerbiamas, šventas principas, o jam nusižengus, visuomenė gali sukilti. D. Trumpo įsakymas dėl imigracijos sukėlė visuotinis pasipiktinimą ir jausmą, kad buvo nusižengta kitam konstitucijos principui – kad vyriausybės nutarimai neturi būti priimami, atsižvelgiant į religiją.

Donaldas Trumpas

Teisėjas nusprendė, kad draudimas (neįleisti į šalį pabėgėlių ir atvykėlių iš septynių musulmoniškų šalių) neturi faktinio pagrindo, kadangi tų šalių piliečiai nėra surengę didelių teroro išpuolių Amerikoje. Rizikinga prognozuoti, ką nuspręstų Aukščiausiasis Teismas, ir vis tik bent vienas teisėjas nusprendė, kad prezidentinis įsakas prieštarauja konstitucijai ir viršija prezidento galias nustatyti imigracijos taisykles.

Ar D. Trumpas pateikia save, kaip įspraustą į kampą, kuriam lieka vienintelė išeitis – konfrontacija su teismais? Jei jis elgsis taip, kaip iki šiol, regis, taip ir baigsis. Ar jį supantys žmonės gali atkalbėti jį nuo pavojų, kurių jis šaukiasi?

Prezidentas D. Trumpas greitai supras, kad negali užgaulioti federalinių teismų žinutėmis socialiniame tinklalapyje. Galbūt kai kurios korporacijos ir individai dreba, kai jis svaidosi žaibais, tačiau vyriausybės atšakos, kuriai patikėtas vadovų ir įstatymų leidžiamųjų atšakų tikrinimas bei konstitucijos gynimas, taip lengvai neįbauginsi.