Socialiniame tinkle „Twitter“ buvęs Donaldo Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas generolas Mike`as Flynnas rašė, kad „bijoti musulmonų – racionalu“ (šis straipsnis rašytas dar prieš M. Flynno atsistatydinimą). Buvęs kraštutinių dešiniųjų interneto portalo „Breitbart News“ vadovas Stephenas Bannonas, kuris dabar yra pagrindinis D. Trumpo strategas ir JAV nacionalinio saugumo tarybos narys, pareiškė, kad judėjų-krikščionių tradicija besiremiantys Vakarai kariauja visuotinį karą su islamu.
D. Trumpas vadovaujasi šūkiu „Amerika – visų pirma“. Šį šūkį jis pasiskolino iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio JAV izoliacionistų, kurių ryškiausias atstovas buvo aviatorius Charlesas Lindberghas – liūdnai pagarsėjęs antisemitas, kaltinęs žydus ir liberalus, esą jie įtraukė JAV į karą su Adolfu Hitleriu, kuriuo jis žavėjosi. Ch. Lindberghas buvo įsitikinęs, kad „užsitikrinti taiką ir saugumą galime, tik jei apsisaugosime nuo užsienio kariuomenių puolimo ir jei nesimaišysime su kitomis rasėmis“.
Tad šūkio „Amerika – visų pirma“ ištakose glūdi rasistinės nuostatos. Ar Baltuosiuose rūmuose įsivyravęs požiūris į islamą nėra kuo nors panašus į XX a. ketvirtojo dešimtmečio antisemitizmą? Gal S. Bannonas, M. Flynnas ir D. Trumpas tiesiog šiandienai pritaikė senus prietarus ir vienus semitus pakeitė kitais? Gali būti, kad jiems ir keisti nieko nereikėjo, rašo I. Buruma.
Tai, kad savo pareiškime, skirtame Holokausto atminties dienai, D. Trumpas nepaminėjo žydų ar antisemitizmo, atrodo labai keista. Neliko nepastebėti ir per jo rinkimų kampaniją nuskambėję perspėjimai, kad iškilūs žydai, tokie kaip George`as Sorosas, dalyvauja pasauliniame sąmoksle, kurio tikslas – iš esmės susilpninti JAV.
Vis dėlto yra akivaizdžių skirtumų tarp XX a. ketvirtojo dešimtmečio ir mūsų laikų. Tada žydai nebuvo subūrę jokio revoliucinio judėjimo, kurio dalyviai savo tikėjimo vardu būtų vykdę žiaurius nusikaltimus. Be to, pasaulyje nebuvo valstybių, kurių dauguma gyventojų būtų žydai ir kurios būtų priešiškos Vakarams.
Tačiau panašumai tarp tuometinio ir dabartinio antisemitizmo yra akivaizdūs, teigia straipsnio autorius. Vienas iš tokias grėsmingas sąsajas atskleidžiančių dalykų – biologinių įvaizdžių naudojimas apibūdinant priešą. A. Hitleris apie žydus kalbėjo kaip apie kenksmingus „rasinius mikrobus“. Naciai masiškai platino brošiūrą „Žydas – pasaulio parazitas“. Įtakingas D. Trumpo etninių nacionalistų aplinkos veikėjas Frankas Gaffney apie musulmonus kalbėjo kaip apie termitus, kurie „išgraužia pilietinės visuomenės ir kitų institucijų vidinę struktūrą“.
Kai žmonės įvardijami kaip parazitai, mikrobai ar termitai, nelabai toli iki išvados, kad juos reikia naikinti siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą.
Tačiau tarp žydų persekiojimo ir šiuolaikinio priešiškumo musulmonams yra dar vienas skirtumas. Ikikarinis antisemitizmas buvo nukreiptas ne tik į religingus žydus, bet ir (o galbūt – visų pirma) į asimiliuotus žydus, kuriuos jau nebuvo lengva atskirti nuo kitų gyventojų. Priešiškumas musulmonams atrodo visų pirma nulemtas ne rasizmo, o kultūrinių bei religinių nuostatų.
Tačiau net šis skirtumas gali atrodyti labiau tariamas nei realus. Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus antisemitai darė prielaidą, kad žydas visada yra žydas, kad ir kuo jis teigia tikįs. Žydai, jų manymu, visada išliks ištikimi saviškiams. Judaizmas buvo vertinamas ne kaip dvasinis tikėjimas, o kaip politinė kultūra, iš esmės nesuderinama su Vakarų civilizacija ir jos institucijomis. Žydų kultūrinės nuostatos esą yra jų kraujyje. Siekdami jas apginti, žydai esą visada yra pasirengę meluoti kitatikiams.
Šiandieniniai islamo priešai naudoja būtent šį argumentą – kad musulmonai meluoja kitatikiams, kad jų religija – ne dvasinė, o politinė ir kad jie gali atrodyti nuosaikūs, tačiau iš tiesų esą tai yra melas. F. Gaffney teigimu, turime baimintis būtent „tokio klastingo ir viską griaunančio džihado“.
Nepaisant to, kad baimės ir prietarai, susiję su tariamu musulmonų ir žydų sąmokslu, yra panašūs, padariniai greičiausiai yra gana skirtingi. Apkaltinę žydus, kad jie kelia egzistencinę grėsmę Vokietijai, naciai suteikė sankciją juos nebaudžiamai persekioti, o paskui imti masiškai žudyti. Neskaitant keleto smulkių desperatiškų sukilimų, žydai naciams negalėjo pasipriešinti.
Brutalaus revoliucinio islamizmo smurto problema yra reali. Islamistų teroro aktus Vakarų šalyse galima užkardyti tik užtikrinus gerą operatyvinį ir policijos darbą, ypač musulmonų bendruomenėse. Tačiau jei bus persekiojami ir žeminami visi musulmonai, terorizmo problema taps daug didesnė. Todėl lengva nuspėti, kokių padarinių nestabiliai politinei padėčiai Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje turės „visuotinis karas su islamu“. Teroristų ir kai kurių jų aršiausių priešų galvose egzistuojantis „karas tarp civilizacijų“ tiesiog gali tapti realybe, rašo I. Buruma.
Dar neaišku, ar D. Trumpo „kryžiuočiai“ ugnį kursto nežinodami, ką jie daro, ar jie iš tiesų nori sukelti didelį gaisrą. Negalima nepripažinti, kad šiuose sluoksniuose daug neišmanymo. Tačiau galbūt nėra per daug ciniška manyti, kad D. Trumpo ideologai nori kraujo, svarsto straipsnio autorius. Atsakas į islamistų smurtą būtų ypatingosios padėties įstatymai, valstybės sankcionuoti kankinimai ir pilietinių teisių apribojimas; kitaip tariant – autoritarizmas.
Galbūt būtent to ir siekia D. Trumpas. Tačiau tai akivaizdžiai ne ta ateitis, kurios nori dauguma amerikiečių, įskaitant ir dalį tų, kurie už jį balsavo.