Ji pagaminta užsienyje, Edwardo Lucaso mintis spausdina telegraph.co.uk.

Nepaisant protekcionistinės retorikos su lozungu „Amerika pirmiausia“ (jis savo kalboje žodį „American“ pavartojo 35 kartus – daugiau, nei bet kuris kitas prezidentas), JAV galia ir įtaka pasaulyje tik iš dalies grįsta karine galia ir ekonominiu svoriu. Daug svarbiau Amerikai jos sąjungininkai.

Jokia kita šalis neturi tiek sąjungininkų ir niekas jų taip efektyviai nenaudoja. Aljansas su kitomis šalimis leido Amerikai nugalėti nacistinę Vokietiją ir imperialistinę Japoniją. Kartu su sąjungininkais ji pasiekė pergalę Šaltajame kare.

Kartu su sąjungininkais Amerika taip pat perrašė tarptautines taisykles pasibaigus Šaltajam karui, o pagrindinėmis iš jų tapo globalizacija, demokratijos plitimas, visuotinės žmogaus teisės, intervencija siekiant užkirsti kelią genocidui, taisyklėmis grįsta tarptautinė tvarka, kurioje tiesa ne visada jėgos pusėje. Šie aljansai tapo Vakarų pagrindu – turtingos, demokratinės ir teisinės valstybės, kuriose gyvena daugiau nei milijardas žmonių ir kurių bendras BVP siekia beveik 30 trilijonų svarų sterlingų (apie 35 trilijonus eurų), suteikia (arba suteikė) pasauliui tvirtą teisingumo, gerovės ir stabilumo sklaidos viltį.

Foto: AP / Scanpix

Derybos dėl branduolinių ginklų reikalauja kantrybės ir žinių, ko neturi D. Trumpas. Vakarai jau pateko į bėdą: susiskaldę, susipainioję, susiduriantys su grėsme iš Kinijos pusės ir savo ekonominio modelio nesėkmėmis. Tačiau D. Trumpo pergalė paguldė Vakarus į mirties patalą. Naujasis prezidentas tik dėl akių kalba apie aljansų svarbą. Jis ignoruoja ankstesnius pažadus. Jo taisyklės – pralaimėtojams. Svarbiausia yra laimėti. Savo inauguracinėje kalboje D. Trumpas pažadėjo grąžinti „valdžią žmonėms“. „Nuo šios dienos Amerika bus svarbiausia“, – pareiškė jis.

Toks požiūris – chuliganiškas, egocentriškas ir iki juoko tamsuoliškas – kelia prisiminimus apie žudiką iš CŽA Otto, kurį 1988 metų filme „Žuvis vardu Vanda“ („A Fish Called Wanda“) vaidina Kevinas Kline’as.

Panašiai kaip šis išgalvotas personažas, manęs, kad „Londono metro“ yra politinis judėjimas, D. Trumpas turi stulbinančių išsilavinimo spragų. Jis nesupranta, kas yra Amerikos „branduolinė triada“ – jūros, oro ir sausumos branduolinio ginklo paleidimo sistemų derinys.

Jis niekina NATO ir vadina ją „pasenusia“, narystę joje supranta kaip klaidą ir yra įsitikinęs, kad Aljansas niekaip nekovoja su terorizmu. Neseniai duodamas interviu „The New York Times“, D. Trumpas į vieną eilę su Vladimiru Putinu pastatė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri yra svarbiausias Amerikos draugas pasaulinėje politikoje.

Foto: AP/Scanpix

Kiekvienas mūsų laikų Amerikos prezidentas mėgino susidraugauti su Kremliumi. Ronaldas Reaganas buvo sužavėtas daugžodžiaujančiu ir neorganizuotu Michailu Gorbačiovu. George’as Bushas vyresnysis padarė panašią klaidą, paniekinamai atsiliepdamas apie laisvę mylinčius ukrainiečius savo katastrofiškoje 1991 metų kalboje. Billą Clintoną užbūrė demokratijos ir kapitalizmo perspektyvos Boriso Jelcino laikų Rusijoje. George’as Bushas jaunesnysis pažvelgė į akis V. Putinui ir „pajautė jo sielą“, nors kiti ten matė vien tik raides K, G ir B. O Barackas Obama 2009 metais palaikė „perkrovimo“ idėją, vildamasis, kad V. Putino prie valdžios vairo pastatytas marionetinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas stipriai pakeis šią situaciją.

Visi šie mėginimai baigėsi ašaromis. Sovietų Sąjunga subyrėjo. B. Jelcinas gėdingai pasitraukė iš valdžios viešpataujant korupcijai ir ekonominėms nesėkmėms. V. Putinas pasirodė esąs ne šiuolaikiškas reformatorius, o užsispyręs biurokratas, kuris iš pradžių nuslopino žiniasklaidą ir politines laisves savo namuose, o paskui, kai aukštos naftos kainos pripildė jo iždą, pradėjo gąsdinti kaimynines šalis.

Tačiau visas šias klaidas galima buvo pataisyti. Jos buvo padarytos stebėtinai tvirto ir sėkmingo transatlantinio Aljanso rėmuose.

Foto: Koliažas - A.Merkel, D.Trump

NATO, kuris galėjo užbaigti savo egzistavimą 1991 metais, persitvarkė ir tapo kelrode žvaigžde šalims, siekiančioms savo kariuomenių ir saugumo sistemų integracijos į demokratiškus Vakarus. NATO sukūrė kovos su terorizmu mechanizmą, surengė sėkmingą intervenciją nuverčiant karinį Slobodano Miloševičiaus režimą ir užbaigė karus buvusioje Jugoslavijoje, taip pat vadovavo kovai su talibais Afganistane. Nepaisant daugybės klaidingų prezidento B. Obamos sprendimų, jam vadovaujant NATO grįžo prie savo pradinės teritorinės gynybos misijos.

Po 2009 metų Aljansas pradėjo suvokti Rusijos keliamas grėsmes. B. Obama įkalbėjo Vokietiją imtis ribotų veiksmų plano ekstremaliose situacijose, siekiant apsaugoti pažeidžiamas priešakines valstybes, tokias kaip Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Kai Rusija 2014 metais užpuolė Ukrainą, ši veikla buvo aktyvuota. 2013 metais Jungtinės Valstijos patraukė iš Europos paskutinius sunkiuosius šarvuočius, tačiau paskui nusiuntė savo tankus atgal į šį kontinentą, kad būtų sustiprintas NATO buvimas Lenkijoje.

Taip, Jungtinės Valstijos įneša patį didžiausią indėlį į NATO karinį biudžetą – apie 20 procentų. Taip, tik Didžioji Britanija, Estija ir Lenkija gynybos reikmėms ir šiuolaikinės ginkluotės įsigijimui skiria du procentus savo BVP, taip rodydamos pavyzdį (Graikija ir Turkija taip pat išleidžia du procentus, tačiau ne taip racionaliai).

Foto: AFP/Scanpix

Tačiau nepaisant izoliacionistinės D. Trumpo retorikos (savo inauguracinėje kalboje jis pareiškė, kad Amerika finansuoja užsienio kariuomenes savosios nenaudai), Jungtinės Valstijos kovoja ne vienumoje. Didžioji Britanija koordinuoja Estijos gynybą. Kanada prižiūri Latviją, Vokietija rūpinasi Lietuva.

Prieš kelerius metus Rusija galėjo surengti maršą per Baltijos šalių teritorijas, užgrobdama jas taip pat lengvai, kaip ji atėmė iš Ukrainos Krymą. Šiandien tokia agresija susidurs su daugiau nei dešimties NATO šalių pasipriešinimu ir per karinius veiksmus žus tūkstančiai karių.

Jeigu NATO nereaguotų į provokacijas Baltijos šalyse, tai akimirksniu pražudytų Aljansą. Dabar vėl klostosi grėsminga situacija.

Be Amerikos spaudimo išsaugoti Vakarų vienybę priešinantis V. Putini režimui ir bausti jį už taisyklių pažeidimus bus dar sunkiau. Tokie politikai kaip A. Merkel deda dideles pastangas, siekdami Europos lyderių paramos sankcijų režimui. Už savo sėkmę ji iš dalies turi būti dėkinga tyliam Amerikos palaikymui. Šiandien tokie politikai kaip Vengrijos vadovas Viktoras Orbanas gali kalbėti apie tai, kad jie užima tokias pat prorusiškas pozicijas kaip ir D. Trumpas – sąlyginis laisvojo pasaulio lyderis.

Jeigu NATO nereaguotų į provokacijas Baltijos šalyse, tai akimirksniu pražudytų Aljansą. Dabar vėl klostosi grėsminga situacija.

Antras didelis pavojus susijęs su nauju Jaltos susitarimu, primenančius tą cinišką sandorį, kurį Franklinas Rooseveltas 1945 metais pasirašė su Josifu Stalinu, nepaisant Winstono Churchillio patarimų (jo biustą naujasis prezidentas ką su sugrąžino į Ovalinį kabinetą).

Tačiau pirminiame Jaltos susitarime buvo tiesiog pripažintos įtakos sferos, susiformavusios puolant pajėgoms. Jalta 2.0 kelia grėsmę tokioms šalims kaip Gruzija ir Ukraina, kurios demonstruoja jai sėkmingą priešinimąsi.

Tačiau D. Trumpui gyvenimas tėra veiksmingų sandorių virtinė. Jam kyla labai didelė pagunda greitai sudaryti sandorį su V. Putinu.

Negalime sakyti, kad tai būtinai bus katastrofa, juk būtų pageidautina atkurti pusiau sugriautą ginklų kontrolės režimą Europoje, ypač kalbant apie branduolines vidutinio nuotolio raketas. Mes sudarėme sutartis dėl ginklų kontrolės su Sovietų Sąjunga. Mes tikrai galime sudaryti jas su V. Putino Rusija. Tik tokios derybos reikalauja kantrybės ir žinių, ko neturi D. Trumpas.

Foto: AP / Scanpix

Klastingi Rusijos derybininkai jau pastebėjo, kad Amerikos lyderiui reikalinga sėkmė, apie kurią galima būtų trimituoti. Jie mėgins išplėsti derybų darbotvarkę, įtraukdami į ją Europos saugumo klausimus. Tokiu būdu sandoriai gali būti sudaryti suinteresuotoms šalims už akių.

Naujoji Jalta, kuri gali sustabdyti NATO plėtrą, taps akivaizdžiu arba slaptu pripažinimu, kad Kremlius turi pirmaeilę įtaką visai ar daliai buvusios savo imperijos ir gali sumažinti NATO karinį buvimą priešakinėse valstybėse. Tai bus katastrofa.

Tokie veiksmai sugriaus Europos vienybę, pastumdami buvusius Amerikos sąjungininkus ieškoti susitarimų su Rusija. V. Putinas su iki tol neregėtu užmoju sės nesantaiką, kišis ir baugins kitas šalis.

Naujoji Jalta, kuri gali sustabdyti NATO plėtrą, taps akivaizdžiu arba slaptu pripažinimu, kad Kremlius turi pirmaeilę įtaką visai ar daliai buvusios savo imperijos ir gali sumažinti NATO karinį buvimą priešakinėse valstybėse. Tai bus katastrofa.

V. Putinas tvirtina, kad Rusija tikisi santykių su Jungtinėmis Valstijomis „normalizavimo“. O tai mus veda prie trečio pavojaus – pavojaus apsiskaičiuoti.

V. Putinas skuba, susiduria su rimtomis ekonominėmis ir demografinėmis problemomis Rusijoje. Jeigu D. Trumpui kils pagunda sudaryti sandorius, tai V. Putinui kils pagunda juos laužyti.
Ir čia naujasis Amerikos prezidentas susidurs su siaubingu išbandymu. Jeigu jis nesureaguos, pavyzdžiui, į provokacijas Baltijos šalyse, tai akimirksniu taps NATO pabaiga. O perdėta reakcija kelia karo grėsmę.