Vis dėlto Donaldas Johnas Trumpas, 45-asis prisaikdintasis Jungtinių Valstijų prezidentas, sakydamas inauguracinę kalbą ir žadėdamas naujoves leido sau daugiau nei bet kuris ankstesnis šalies vadovas per daugiau nei šimtą pastarųjų metų.

D. Trumpo žinutės negalima prilyginti Johno F. Kennedy pranešimui apie naujos kartos perimtą deglą arba Ronaldo Reagano konstatavimui, kad vyriausybė patiria problemų. Tai nebuvo net į mūsų dienas perkelta išpuolio prieš Andrew Jacksono įvardytą Vašingtoną apėmusią korupciją ir kompetencijos stygių versija.

Per 16 minučių trukusią inauguracinę kalbą, prisodrintą tiesmukų, priešiškumą kurstančių tezių, D. Trumpas nušvietė tokią Jungtinių Valstijų perspektyvą ir vietą pasaulyje, kuriai vargu ar pritartų bet kuris jo pirmtakas, stojęs prie valstybės vairo nuo pat Theodore‘o Roosevelto ir dar senesnių laikų.

D. Trumpas prisiekia 45-uoju JAV prezidentu

Galima spėti, kad šis D. Trumpo kreipimasis į amerikiečius įeis į istoriją kaip labiausiai arogancija paženklinta, tūžminga ar galbūt labiausiai klaidinanti inauguracinė kalba. Iš karto po prisaikdinimo D. Trumpas paskelbė apie kardinalias permainas užsienio politikoje, daugiau nei 70 metų lėmusioje Jungtinių Valstijų vaidmenį tarp pasaulio valstybių. Kalbėdamas apie permainas D. Trumpas paniekino daugelio į inauguracijos ceremoniją prie vakarinio Kapitolijaus fasado susirinkusių politikų veiklos principus ir strategijas.

Pirmasis šio grandiozinėmis statybomis pagarsėjusio verslininko žingsnis prezidento poste prilygo visa griaunančiam smūgiui. Nors Mike‘o Pence‘o, kaip kandidato į viceprezidento postą, taip pat Kabineto narių pasirinkimas nežadėjo jokio akibrokšto, pirmoji prezidento D. Trumpo pasauliui pasiųsta žinutė buvo tikras radikalios ir populistinės retorikos pavyzdys.

Per 16 minučių trukusią inauguracinę kalbą, prisodrintą tiesmukų, priešiškumą kurstančių tezių, D. Trumpas nušvietė tokią Jungtinių Valstijų perspektyvą ir vietą pasaulyje, kuriai vargu ar pritartų bet kuris jo pirmtakas, stojęs prie valstybės vairo nuo pat Theodore‘o Roosevelto ir dar senesnių laikų.

Jei naujasis prezidentas iš tiesų ketina įgyvendinti tai, ką žada (dėl ko juk galima ir suabejoti), iš Vašingtono netrukus pasijus dar daugiau pagiežos, o pasauliui teks nusiteikti dideliems ir visiškai neprognozuojamiems pokyčiams.

Iš Jungtinių Valstijų galybės, pasak D. Trumpo, teliko miražas. Užsienio įvykiai, anot jo, užgožia vidines šalies problemas. O juk į sąjungininkų ir prekybos partnerių sėkmę, jo manymu, Jungtinės Valstijos turėtų žvelgti su įtarumu, o ne pasididžiavimu, nes antagonistiniame nūdienos pasaulyje tėra dvi išeitys – laimėti arba pralaimėti.

„Daugelį dešimtmečių Jungtinės Valstijos savo pramonės sąskaita prisidėjo prie užsienio pramonės klestėjimo. Mes rėmėme kitų šalių kariuomenes apgailėtinai menkindami savo pačių karinių pajėgų gretas. Gynėme kitų valstybių sienas atsisakydami ginti savąsias ir leidome milijonines sumas užsienyje, nors Jungtinių Valstijų infrastruktūra buvo pasmerkta griūčiai ir žlugimui“, – sakė D. Trumpas.

D. Trumpas prisiekia 45-uoju JAV prezidentu

„Užtikrinome kitų šalių klestėjimą, stebėdami, kaip gimtosios šalies gerovė, galybė ir tvirtybė tolsta už horizonto, – konstatavo D. Trumpas. – Nuo pat šios dienos mūsų šalyje įsigalės nauja vizija. Nuo pat šios dienos laikysimės devizo „Pirmiausia – Amerika!“.

Nukrypdamas nuo pasiruoštos kalbos, šūkį „Pirmiausia – Amerika!“ D. Trumpas keliskart pakartojo.

Šie žodžiai reiškė nepasitikėjimą ištisomis Jungtinių Valstijų lyderių kartomis. Jų sąsaja su istoriniais įvykiais pakankamai akivaizdi. 1940–1941 metais Jungtinėse Valstijose kilo judėjimas, kurio iniciatoriai agitavo nutraukti Jungtinių Valstijų pagalbą su Adolfu Hitleriu kovojančiai Didžiajai Britanijai. Tiek respublikonai, tiek demokratai buvo įsitikinę, kad šūkis „Pirmiausia – Amerika!“ – tai devizas, kuriuo buvo vadovaujamasi nepaisant pasaulį ištikusios tragedijos ir galios perėjimo į tironų rankas.

Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos visiškai prisiėmė demokratinių vertybių sergėtojos vaidmenį: gynė sąjungininkus ir skleidė gerovės idėjas. Apie Jungtinių Valstijų prezidentą buvo priimta kalbėti ne vien kaip apie šalies vadovą, bet ir kaip apie laisvojo pasaulio lyderį.

Tačiau D. Trumpas nė akimirką neleidžia pamanyti, kad laisvojo pasaulio lyderio priedermės jam priimtinos. Marmuro, vėliavų ir Jungtinių Valstijų didybės simbolių fone senasis lozungas prikeliamas naujam gyvenimui. Ir tai padaro ne koks nors protestuojantis išsišokėlis, o atsakingą postą užimantis asmuo, matantis Jungtines Valstijas kaip suluošintą auką.

Galbūt jau pradedamos derybos? Galbūt susitaręs dėl naujų kelių prekybos sutarčių sąlygų ir išsireikalavęs iš NATO narių deramo indėlio D. Trumpas pasakys, kad Jungtinių Valstijų diktuojama pasaulio tvarka visiškai atkurta ir kaip niekad tvirta? Jo nuoširdumas, kaip visada, kelia abejonių. Juk inauguraciją stebinčių ankstesnių šalies prezidentų ir Kongreso narių akivaizdoje D. Trumpas nepasidrovėjo tarti keleto juos įžeidžiančių žodžių.

D. Trumpas prisiekia 45-uoju JAV prezidentu

„Pernelyg ilgai nedidelė išrinktųjų grupelė pelnėsi iš vyriausybės privilegijų, nors visą kainą teko mokėti žmonėms. Vašingtonas klestėjo, bet žmonės jokios gerovės nematė. Politikai tarpo, bet darbo vietų mažėjo, gamyklos buvo uždaromos, – kalbėjo D. Trumpas. – Valdantieji rūpinosi savo pačių, bet ne šalies piliečių saugumu.“

Sprendžiant iš D. Trumpo žodžių, Jungtinėse Valstijos egzistavo dvi opozicinės grupės – „mes“ ir „jie“. „Jų pergalės netapo jūsų pergalėmis, – tęsė jis. – Jų laimėjimai netapo jūsų laimėjimais. Jiems triumfuojant mūsų šalies sostinėje, visiškai nebuvo kuo džiaugtis nepriteklių slegiamoms visoje šalyje gyvenančioms šeimoms.“

Neilgai trukus su tais pačiais engėjais išvadintais politikais D. Trumpas sėdėjo prie šventinių pietų iškilmingoje Jungtinių Valstijų Kapitolijaus salėje. Atsakydamas į vieną iš tostų, jis jau prabilo Vašingtonui priimtina kalba: „Nesvarbu, ar esi respublikonas, ar demokratas, mums pavyks susitarti.“

Prezidento prisaikdinimas laikomas galiojančiu ir tada, kai priesaika duodama gerokai kuklesnėje, net privačioje aplinkoje. Štai 1923-ųjų metų vasarą vidurį nakties buvo netikėtai pažadintas Jungtinių Valstijų viceprezidentas Calvinas Coolidge‘as. Jis nakvojo paprastame šeimai priklausančiame name Vermonto valstijoje.

Sprendžiant iš D. Trumpo žodžių, Jungtinėse Valstijos egzistavo dvi opozicinės grupės – „mes“ ir „jie“. „Jų pergalės netapo jūsų pergalėmis, – tęsė jis. – Jų laimėjimai netapo jūsų laimėjimais. Jiems triumfuojant mūsų šalies sostinėje, visiškai nebuvo kuo džiaugtis nepriteklių slegiamoms visoje šalyje gyvenančioms šeimoms.“

Pasirodo, ką tik buvo gauta telegrama, informuojanti apie tuometinio šalies prezidento Warreno Hardingo mirtį. Ilgai negaištant, priešaušrio tamsoje, vadovaujant notaro pareigas ėjusiam tėvui, keturių liudininkų akivaizdoje viceprezidentas C. Coolidge‘as davė prezidento priesaiką. „Priesaiką daviau žibalinės lempos apšviestoje svetainėje“, – prisimena C. Coolidge‘as savo memuaruose.

Viskas, išskyrus pačią priesaiką, yra simboliška. Pompastiška ceremonija šalia Kapitolijaus kupolo ir simboliniai pusryčiai Baltuosiuose rūmuose tėra savotiškas valdžios perdavimą įteisinančio akto apipavidalinimas. Simboliniai ritualai, beje, nėra betiksliai. Tas tikslas – sutaikyti susipriešinusią visuomenę. Inauguracija turi priminti, kad rinkimų kova yra ne karas, o dviejų komandų varžybos. Jei kartkartėmis priešininkai ir įsiaudrina, nuaidėjus švilpukui visi vėl turi susiburti ir vieningu balsu kreiptis į pasaulį.

Dėl šios priežasties Barackas Obama susitiko su D. Trumpu ir jo žmona Melania puodeliui rytinės kavos prieš vykdami į Kapitolijų. Dėl šios priežasties ankstesnieji Jungtinių Valstijų prezidentai, nesvarbu, kuriai politinei partijai atstovautų, atvyko į Vašingtoną dalyvauti inauguracijos ceremonijoje.

Pavyzdžiui, 92-ejų Jimmy Carteris priesaikos žodžius šioje vietoje tarė net prieš 40 metų. George‘as W. Bush‘as stengėsi būti atsipalaidavęs ir draugiškas. Jo tėvas, George‘as H. W. Bush‘as, dėl silpnos sveikatos liko Haustone, bet parašė D. Trumpui, kad kelionė gali reikšti jam lemtingą nuosprendį. (Antrojo pasaulinio karo didvyrį, vadovavusį šaliai po Šaltojo karo, tikrai galėjo ištikti priepuolis išgirdus D. Trumpo inauguracinę kalbą.)

Billas Clintonas tikriausiai atrodė kiek labiau sugniuždytas. Per inauguracijos iškilmes jis susimąstęs sėdėjo šalia atkakliosios savo žmonos. Prisiminkime, kad Hillary Clinton per tiesioginius rinkimus pavyko laimėti daugiau šalies piliečių balsų nei D. Trumpui. Ji surinko didžiausią skaičių balsų, kurį kada nors buvo surinkęs prezidento rinkimus pralaimėjęs kandidatas. Deja, rinkimams įvykus, su per jėgą išspausta šypsena jai tenka stebėti buvusio savo varžovo inauguraciją.

Nedidelė D. Trumpo pergalė prieš H. Clinton buvai ypač skaudus daugelį nustebinęs netikėtumas, todėl natūralu, kad valstybės vadovo pareigoms besiruošiantis prezidentas būtų turėjęs itin pasistengti apmaldyti sutrikusią visuomenę ir užglaistyti sukeltas nuoskaudas. Deja, tas kelias savaites iki inauguracijos, D. Trumpas ir toliau skleidė „mūsų“ ir „jų“ priešprieša pagrįstos politikos idėjas, padėjusias įgyti pranašumą visuomenės akyse.

Žinomi svečiai ir įtakingi politikai renkasi į Donaldo Trumpo inauguraciją

Irzliomis „Twitter“ žinutėmis jis reiškė abejones Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūromis, įvairiais žiniasklaidos šaltiniais, pažėrė kritikos net aktorės Meryl Streep ir pilietinių teisių judėjimo lyderio Johno Lewiso adresu. D. Trumpo oponentai stengėsi atsilyginti tuo pačiu: jie abejojo D. Trumpo motyvacija ir diskutavo dėl jo tinkamumo eiti prezidento pareigas. Artėjant inauguracijai atlikta visuomenės apklausa parodė, kad būsimo prezidento tonas padarė savo: D. Trumpui reiškiamas pritarimas buvo mažiausias nei kuriam nors iki šiol šį svarbų postą besirengiančiam užimti lyderiui. Paaiškėjo, kad nuo rinkimų dienos visuomenės nuomonė jo atžvilgiu gerokai pasikeitė.

Tik pačioje inauguracinės kalbos pabaigoje D. Trumpas pademonstravo šiokias tokias pastangas suvienyti visuomenę ir nuteikti ją siekti vieno bendro tikslo. „Kai kalbama apie patriotiškumą, širdyje neturi likti vietos jokiems išankstiniams nusistatymams, – kalbėjo D. Trumpas. – Juk Biblijoje parašyta „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ Turime atvirai sakyti, ką galvojame, be užuolankų reikšti prieštaravimus, bet visada siekti vienybės.“ Ir šitokius žodžius jis ištarė po ką tik išsakytų kaltinimų valdančiajai klasei! „Vieninga Amerika yra nesustabdoma Amerika“, – galiausiai pareiškė jis.

D. Trumpas prisiekia 45-uoju JAV prezidentu

Žinoma, tai tebuvo gestas. Nes priešiškumas ir pasipiktinimas, o ne vienybė buvo vyraujantys D. Trumpo kalbos leitmotyvai. Priešiškumas užsienio vyriausybėms, įmonėms, pripažintiems lyderiams, elitui. Pasipiktinimais tuščiomis gamyklomis ir klaikiais miestais, kurie, anot naujojo Jungtinių Valstijų vadovo, simbolizuoja situaciją, kurioje šalis nūnai atsidūrė. Ko gero, nė vienas ankstesnis prezidento pareigas eiti pradedantis politikas nepiešė savo šalies tokiomis niūriomis spalvomis. Jo pasiklausius susidaro įspūdis, kad kančioms pasmerkta net ne kuri nors nedidelė visuomenė dalis, o visi be išimties šalies piliečiai.

Saugumui buvo skirtas, švelniai tariant, ypatingas dėmesys – bet kokiai įmanomai grėsmei ir pavojui (pradedant aršiais protestuotojais ir baigiant teroristais) neutralizuoti buvo pasirengę net 28 tūkst. teisėsaugos pareigūnų. Vertinant istoriniu požiūriu, susirinkusi minia buvo didžiulė. Renginio organizatoriai tikėjosi, kad pasiklausyti naujo Jungtinių Valstijų prezidento ateis per 800 tūkst. žmonių – net tris kartus daugiau nei per 1981 metais vykusią prezidento Ronaldo Reagano inauguraciją. Nepaisant to, lyginant su kadenciją ką tik baigusio B. Obamos inauguracijomis (tiek pirmajam, tiek antrajam terminui), į D. Trumpo triumfą pasižiūrėti atėjusių skaičius buvo, švelniai tariant, kuklus. Pavyzdžiui, 2009 metais inauguraciją įvykio vietoje stebėjo dvigubai daugiau liaudies.

Tiesą sakant, iki pat šios dienos visi daugiausia kalba ne apie tuos, kurie dalyvavo inauguracijoje, o tuos, kurie joje nedalyvavo. Daugiau nei 60 Kongreso demokratų pareiškė boikotuosiantys naujo prezidento priesaikos davimo ceremoniją. Šventėje dalyvauti nepanoro ir viskas būrys Holivudo grietinėlės atstovų. Garsiausi akademikai iš universitetų visose Jungtinėse Valstijoje tą dieną organizavimo specialiai prieš D. Trumpo inauguraciją nukreiptas „paskaitas“, kurių metu studentams aiškino, kodėl naujas šalies prezidentas mažai kam tikęs.

Organizacija „Girl Scouts“ netgi buvo susidūrusi su didžiuliu spaudimu nedalyvauti inauguracijos proga surengtame parade.

Pats D. Trumpas taip pat buvo įkalbinėjamas deramai pagerbti visą procedūrą. Iš pradžių jis net nebuvo tikras, ar visa ta pompastiška ceremonija tikrai reikalinga. „Mums tikrai reikia to parado?“, – inauguracijos organizacinio komiteto posėdyje klausė tuomet dar būsimas prezidentas. O kaip dėl dviejų ar trijų puotų vietoje 14? Apie D. Trumpą užtikrintai kol kas galima sakyti tik vieną – jis tikrai ne iš tų, kurie gerbia ir iš visos širdies puoselėja tradicijas. Prieš pat inauguraciją vykusio koncerto fone ant Lincolno memorialo laiptų jis samprotavo, jog tai greičiausiai pirmasis kartas, kai kas nors šioje vietoje organizuoja kažką panašaus. Panašu, kad jis tikrai nuoširdžiai nežinojo, kad tokie dalykai čia vyksta lygiai kas ketverius metus ir kad tai labai graži tradicija.

Visos tos ceremonijos ir ritualai, panašu, D. Trumpai buvo nė motais – jis norėjo kuo greičiau patekti į Baltųjų rūmų ovalųjį kabinetą, patogiai įsitaisyti prie rašomojo stalo ir kibti į darbus. Kuo greičiau Jungtinės Valstijos ir visas pasaulis pamatys prezidentu tapusį skandalingąjį verslininką į kairę ir į dešinę dalinantį nurodymus ir kapojantį galvas neįtikusiesiems, tuo geriau. Tik likus kelioms savaitės iki oficialios inauguracijos, D. Trumpas ėmė suvokti šios dienos istorinį svorį ir tiek šalies žmonėms, tiek pasaulio bendruomenei siunčiamą žinutę.

Nuo tos akimirkos, kai išrinktasis prezidentas atvyksta į Baltuosius rūmus ir svetingai pakviečiamas ne pačių jaukiausių pusryčių, iki momento, kai tas pats asmuo, jau davęs priesaiką, po šventinio parado pro tas pačias duris į Baltuosius rūmus įžengia kaip teisėtas šeimininkas, visa prezidento inauguracijos diena, kiekviena jos minutė, yra ne kas kita kaip vienas didelis ritualų ritualas, susidedantis iš atskirų ir itin svarbių detalių. Jos tikslas sutvirtinti įsitikinimą, kad tai, kas mus jungia, yra žymiai svarbiau nei tai, kas mus skiria, o tai, kokį sprendimą priimame rinkimuose, yra nepalyginamai svariau nei bet kuris asmuo ar partija.

„George‘as Washingtonas puikiai žinojo, kad antrojo prezidento inauguracija buvo žymiai svarbesnė nei pirmojo inauguracija“, – pastebėjo Inauguracijos organizacinio komiteto pirmininkas senatorius Roy Bluntas iš Misūrio. Tai buvo akimirka, kai Jungtinių Valstijų įkūrėjai įvykdė duotą pažadą užtikrinti, kad šalis bus didingesnė nei jos lyderis. „Istorikai tvirtina, kad trečioji inauguracija buvusi dar svarbesnė“, – tęsia R. Bluntas, nes tada pergalė perėjo kitai politinei jėgai.

Tada Thomas Jeffersonas pasakė pirmąją kone gydomąją galią turėjusią inauguracinę kalbą. „Mes visi respublikonai. Mes visi federalistai“, – kalbėjo jis. Šis Amerikos eksperimentas, pasirodo, sėkmingai atsilaikė prieš susiskaldymą, kuris kitu laiku ir kitose vietose reiškė kraujo praliejimą.
„Mes tai darome ilgiau nei kas nors kitas pasaulyje“, – teigia R. Bluntas. Šis pilietinis kvėpavimas – kai įkvepiamas nuo nesutarimų įkaitęs susiskaldymo politikos oras, o iškvepiamas bendras visus vienijantis tikslas, kad ir koks laikinas jis bebūtų, paskatino R. Reaganą per 1981 metų inauguracinę kalbą pavadinti pačią ceremoniją „vienu metu ir niekuo neypatinga ir stebuklinga“.

Net kai D. Trumpas pagaliau susiprato, kad šis amerikietiškas sakramentas – inauguracija ir ją lydinčios ceremonijos – yra labai svarbus, jis manė, kad reikėtų jį kuo labiau sutrumpinti ir supaprastinti. Jam tesinorėjo vieno – parodyti visai šaliai, kad dabar už viską čia atsakingas D. Trumpas. Kol jis kalbėjo, samdyti dažytojai jau dekoravo Baltųjų rūmų Vakarinį sparną naujo šeimininko reikmėms.

Net kai D. Trumpas pagaliau susiprato, kad šis amerikietiškas sakramentas – inauguracija ir ją lydinčios ceremonijos – yra labai svarbus, jis manė, kad reikėtų jį kuo labiau sutrumpinti ir supaprastinti. Jam tesinorėjo vieno – parodyti visai šaliai, kad dabar už viską čia atsakingas D. Trumpas. Kol jis kalbėjo, samdyti dažytojai jau dekoravo Baltųjų rūmų Vakarinį sparną naujo šeimininko reikmėms.

Jeigu D. Trumpas nenorėjo gana atšiaurų žiemos vakarą leisti mojuodamas žygiuojantiems mokyklų ansambliams, jis turėjo kuo greičiau užbaigti savąjį paradą Pensilvanijos aveniu. Tai būtų buvę įmanoma tik tuo atveju, jei vos po vidurdienio jau būtų valgęs iškilmingus pietus su Kongresu, o tai taptų įmanoma tik tada, jei jo kalba būtų trumpa ir aiški. Kitaip tariant, kalba, kuri prieš tai būtų griežtai surepetuota ir išmokta prieš veidrodį.

JAV rinkimų istorija

Bent jau taip jis galvojo. Jo vaidmuo – bent tas, kuris jam atrodė svarbiausias, – buvo to, kas sena, naikintojo, o ne dabartinės situacijos prižiūrėtojo. Jis gana lengvai save įsivaizdavo būtent tokiame amplua, jautėsi esąs tarsi šviežio oro gurkšnis. D. Trumpas išgarsėjo būdais, kuriais gerbiami politikai įprastai neišgarsėja – jį žinomu pavertė bulvarinė spauda ir realybės šou. D. Trumpas įsitikinęs, o jo įsitikinimą pagrindė ir Rinkikų kolegija, kad šlovė ir žinomumas (tiems, kurie moka šiais koziriais naudotis) prilygsta galiai.

Tikrai nėra lengva susitaikyti su tuo, kad naujoji galios samprata Amerikoje yra svarbesnė ir didesnė už vieną konkretų individą. Nepaisant to, D. Trumpas savo ego kažkodėl nusprendė pasiųsti į sunkią kovą – suteikti galią tiems, kurie jos iki tol neturėjo. „Pamirštieji mūsų šalies vyrai ir moterys bus prisiminti“, – pareiškė jis.

Ši žinutė ir nacionalistiniai šūkiai, kuriuos D. Trumpas prie jos profesionaliai inkorporavo, jau kurį laiką buvo paprasčiausiai neišvengiami. Visa tai jau kurį laiką kurstė savotiški kultūriniai karai, kurių plėtra rūpinosi technologinių nesklandumų vėjai.

D. Trumpas buvo teisus, pareiškęs, kad šiuo atveju jo siunčiama žinutė yra žymiai svarbesnė nei jos siuntėjas. Gali būti, kad tai dar vienas teiginys, kuriuo giliai viduje jis ir pats netiki. Jis jau nebėra prašalaitis. Jis – prezidentas. Kiekvienas jo žodis gali turėti ir turės pasekmių. Vašingtone praėjo dar viena inauguracija, tad dabar pasaulis gali nusiteikti didžiosioms permainoms.