Josefas Mülleris buvo savamokslis teisininkas, kilęs iš valstiečių. Šis alų mėgęs bavaras dangaus žydrumo akimis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Draugų jis buvo pramintas „Ochsensepp“ arba „Jaučiu Josefu“ – dėl savo kaimietiškų šaknų, kresno sudėjimo ir stiprios valios, kuri jo gyvenime lėmė ir sėkmę, ir nelaimes.
Jo gyvenimas buvo kupinas nuotykių ir žygdarbių. J. Milleris vadovavo karių pulkams, slapta gabeno dokumentus, formavo politiką, kurpė žmogžudystės planą, rašė pamokslus, gelbėjo žydus, išpirkinėjo vyskupus, išvengė nelaisvės, patyrė išdavystę, ištvėrė kankinimus, įveikė savo priešus, vedė savo tikrąją meilę ir garbingai mirė.
Jo pastangomis po karo buvo paskelbtos Antrosios Vatikano tarybos reformos, kurios pripažino dvasinį judaizmo autentiškumą. Kaip didžiausias bendrosios Europos rinkos propaguotojas Vokietijoje, po mirties jis buvo pramintas Europos Sąjungos „krikštatėviu“. Popiežius Pijus XII-asis yra sakęs, kad J. Mulleris daro stebuklus.
Nacių valdžios metais katalikiškame Miunchene J. Mullleris buvo tarsi krikštatėvio figūra. Kaip teisininkas jis vadovavo įvairioms bendrovėms ar buvo jų valdybos narys: jis savo laiku buvo ir aludaris, ir spaustuvininkas, ir bankininkas, ir knygų leidėjas ir tabako importuotojas. Jo laukiamąjame kasdien galėjai išvysti kokį belgą abatą, portugalą konsulą, kosmologijos profesorių, uždraustos profsąjungos vadovą, brangakmenių pardavėją ar nuo nervinio išsekimo kenčiantį baroną.
Jo advokatų kontora buvo šalia Wittelsbacho rūmų, kurie tuo metu buvo SS būstinė Bavarijoje, tad kai kurie jo klientai jam liko dėkingi ne tik už tai, kad „Jautis Joey“ padėjo išgelbėti jų turtus, bet ir už savo gyvybę. Garsiai nebuvo sakoma, bet galiojo nerašyta taisyklė, kad vieną dieną mainais jis gali paprašyti nedidelės paslaugos. Tiems, kas turėjo nemalonumų su naciais, jis buvo tarpininkas ir geradarys, globėjas ir advokatas – tarsi Oskaras Schindleris ir Vito Corleone viename asmenyje.
1939 m. J. Mülleriui už paslaugas jau buvo „skolingi“ šimtai žmonių. Gestapo įrašuose skelbiama, kad jis buvo „populiarus visų draugas“ – ir ne tik dėl savo daromų paslaugų.
Kaip rašė vienas Amerikos šnipas, jis buvo užsitarnavęs reputaciją kaip neišsenkančio gyvybingumo ir džiaugsmo šaltinis. Kartą begerdamas su sovietų diplomatų, jis lažybose laimėjo tris vagonus su vokiečių karo belaisviais. Nors jo žydros akys neretai blizgėjo nuo kvietinio alaus, vis dėlto jis nebuvo alkoholikas, bent jau vertinant pagal to meto karinius Bavarijos standartus. Jis gėrė daug, bet alkoholis neatrišdavo jam liežuvio be reikalo. Jausmus ir žodžius jis laisvai išliedavo tik tarp patikimų draugų, tokių kaip prieš nacius nusistačiusių reguliarių baro, esančio netoli Berlyno „Kaiserhof“ viešbučio, lankytojų. Kalbama, kad kartą J. Mulleris griebė Hitlerio portretą, kurie tuo laikotarpiu kabėdavo kone kiekvienoje patalpoje, metė jį veidu žemyn ant stalo ir pasakė: „Jis ten atsidūrė neteisėtai. Jis nusipelno būti teisingai pakartas.“
1933 m. sausio 30 d. J. Mulleris verslo reikalais lankėsi Berlyne, kai Vokietija atsidūrė Hitlerio rankose. Iš savo viešbučio kambario balkono jis galėjo stebėti, kaip tūkstančiai nacių žygiuoja su deglais, į žingsnių ritmą mušdami būgnus. Jis prisimena, kad žvelgdamas į apačioje šmėžuojančius veidus, jis galvojo, kad jei jiems bus suteikta veiksmų laisvė, viskas bus baigta. „Pirmą kartą pajutau, ką reiškia, kai kolektyvas paverčia individus bevarde mase, – prisimena jis. – Ten degė ne šiaip ugnis – ten degė žmonijos pragaro liepsnos, neapykantos liepsnos.“ Po kelių savaičių jis sutiko savo draugą bankininką, turintį ryšių su SS. Jis jam pasakė, kad kadangi naciai Bavarijoje nebuvo laimėję rinkimų, valdžią jie paims jėga. Bankininkas pranešė, kad viskas vyks jau rytoj. J. Mulleris nuskubėjo į Bavarijos ministro pirmininko Heinricho Heldo, kuris nuo seno konsultuodavosi su juo teisiniais klausimais, namus. Padėdamas diabetu sergančiam H. Heldui susileisti insuliną, J. Mulleris paragino jį mobilizuoti apsaugos kariuomenę. Bet ministras pirmininkas delsė, nenorėdamas kurstyti konflikto.
Per ateinančius mėnesius vienas po kito ėmė dingti J. Mullerio draugai. Atsargiai paklausinėjęs, jis išsiaiškino, kad jie pakliuvo į pirmąją Reicho koncentracijos stovyklą Dahau. Labai greit Miuncheną pasiekė žinios apie žiaurumus Dachau. Vyriausiasis koncentracijos stovyklos viršininkas, senas J. Mullerio bičiulis iš karo laikų, jam atskleidė, kad SS slapta žudo žydus ir žemina „politinius katalikus“. Jis parodė jam nuotrauką, kurioje buvo užfiksuotas H. Heldo sūnus su nuskusta galva ir dryžuotais kalinio drabužiais, stumiantis volą. J. Mulleris tėškė nuotrauką Bavarijos teisingumo ministrui Hansui Frankui – kuris taip pat buvo senas jo draugas – ant stalo. Šis pareikalavo, kad Hitleris uždarytų koncentracijos stovyklą. Hitleris jos neuždarė.
1934 m. pradžioje J. Mullerio „intrigos“ supykdė slaptąją policiją, kurį jį įtraukė į režimui besipriešinančių katalikų sąrašą. Dachau stovyklos prižiūrėtojas įspėjo J. Mullerį, kad jis pats greit atsidurs už grotų. Po kelių savaičių, vasario 9 d., gestapas suėmė J. Mullerį Miunchene ir apkaltino jį išdavikišku sąmokslu, už kurį buvo taikoma mirties bausmė.
Apklausai vadovavo Heinrichas Himmleris, kuris su savo mažomis akutėmis, žibančiomis iš už berėmių akinių ir išpuoselėtomis rankomis, glostančiomis smakrą, labiau priminė mokyklos direktorių, nei koriką. Be to, jis buvo linkęs griežtai laikytis visų taisyklių ir procedūrų, tad įsakė transkribuoti apklausą.
H. Himleris paklausė, ką J. Mulleris patarė H. Heldui perversmo metu. J. Mulleris pasakė tiesą. Jis prisipažino pataręs H. Heldui sušaudyti H. Himlerį. H. Heldas tuo metu dar buvo vyriausybės vadovas ir galėjo duoti tokį įsakymą. Argi H. Himleris nebūtų rekomendavęs to paties, būdamas J. Mullerio vietoje?
J. Mullerio drąsa apstulbino H. Himlerį. Vėliau sąjungininkų žvalgybos pareigūnas rašė, kad J. Mulleris, tvirtas ir bebaimis politinis priešininkas, kilęs iš to sluoksnio, kuris naciams imponavo ir kurį jie laikė savu, kaip oponentas juos gana baugino.
H. Himleris, kuriam suimtasis įkvėpė pagarbią baimę, netgi pakvietė jį prisijungti prie SS, bet J. Mulleris atsisakė.
„Aš filosofiškai jums nepritariu. Esu praktikuojantis katalikas, mano brolis yra katalikų kunigas. Nejaugi manote, kad kažkur galiu įžvelgti kompromisą?“ H. Himleris pasveikino J. Mullerį su narsia gynyba ir paleido.
Neilgai trukus po paleidimo, su J. Mulleriu susisiekė SS narys Hansas Rattenhuberis, 37 m. buvęs policininkas, kuris vadovavo Hitlerio asmens sargybai. Šis aukštas vyras su paprastomis, aiškiomis vertybėmis matė, kad dauguma nacių vadų yra korumpuoti padlaižiai, ir susižavėjo išgirdęs, kad J. Mulleris sugebėjo nenusileisti H. Himleriui. Vos išgirdęs apie tai, kad J. Mulleris prisipažino raginęs sušaudyti H. Himlerį, H. Rattenhuberis svajojo susitikti su garsiuoju „Jaučiu Joey“.
Begurkšnodami alų jie tapo draugais. H. Rattenhuberis vertino jųdviejų alaus brolystę, nes tai jam buvo itin reta terpė, kur jis galėjo išsakyti viską, ką galvoja. O J. Mulleris vertino H. Rattenhuberio tiradas, nes taip jis sužinodavo apie nacių planus Bažnyčios atžvilgiu.
Taip gimė reta ir paradoksali Antrojo pasaulinio karo draugystė – Hitlerio asmens sargybos vadas reguliariai atskleisdavo SS paslaptis Vatikano šnipui.
Miuncheno kardinolas Michaelis Faulhaberis oficialiai neprašė, kad Josefas Mülleris jam šnipinėtų. Nors jie buvo vienos brolijos broliai ir kreipdavosi vienas į kitą familiariai „tu“, M. Faulhaberis naudojo tarpininką – augalotą monsinjorą su raginiais akiniais ir išpurtusia nosimi – kuris taip pat, kiek yra žinoma, tiesiogiai neprašė J. Mullerio šnipinėti.
Monsinjoras Johannesas Neuhäusleris, vadinamas kodiniu vardu „Kazanova“, paprašė J. Müllerio padėti išgelbėti „Leo Haus“ – nuostolingą katalikų žiniasklaidos bendrovę. Taip J. Mulleris tapo, pasak oficialių Vatikano asmenų, „patikimu sąjungininku“. Darbas darėsi vis slaptesnis ir pavojingesnis, kol, kaip sakė pats J. Mulleris, ėmė atrodyti kone šventvagiškas. Bet per ilgus pasivaikščiojimus Miuncheno centriniame parke J. Neuhäusleris supažindino J. Mullerį su Disciplina Arcani koncepcija – „slaptumo kelio“ bažnyčios doktrina. Jis papasakojo, kad pirmieji popiežiai buvo nukankinti – imperatoriai kai kuriuos iš jų išsiuntė į Sardiniją, kur jiems buvo išplėšti dešiniojo kelio nervai, išdurta ir įkaitinta geležimi prideginta dešinioji akis, o tie iš jų, kurie dar nebuvo sulaukę tridešimties metų, buvo iškastruoti.
Vėlesniais amžiais Bažnyčia nuolat kariavo – nė metai nepraeidavo be karo kurioje nors pasaulio dalyje. Šimtą septyniasdešimt kartų grobikai išvydavo pontifiką iš miesto, nužudyti buvo trisdešimt trys popiežiai. Vien devintajame ir dešimtajame amžiuje Jonas Dvyliktasis buvo nukirsdintas, Jonas Keturioliktasis numarintas badu, Adrianas Trečiasis nunuodytas, Benediktas Šeštasis uždusintas, Steponas Aštuntasis ketvirčiuotas, Leonas Penktasis užmuštas kuoka, Steponas Šeštasis pasmaugtas, kaip ir Steponas Septintasis, Jonas Aštuntasis užmuštas vėzdais, Jonas Dešimtasis uždusintas pagalve, Bonifacas Septintasis primuštas iki sąmonės netekimo, paliktas po Marko Aurelijaus paminklu ir praeivių mirtinai subadytas.
Todėl popiežiams teko išmokti apsiginti. Septintajame amžiuje popiežius Martynas Pirmasis nukreipė šnipus prieš potencialius pagrobėjus, ir nuo to laiko slaptųjų popiežiaus agentų surinkti duomenys išgelbėjo dešimtis pontifikų nuo mirties ar suėmimo.
Bažnyčia pateisino šias ir kitas slaptąsias operacijas pateikdama ne tik Jėzaus pavyzdį, bet ir Tomo Akviniečio doktriną, kurioje teisingo karo atveju leidžiamos pasalos ir kiti slapti metodai.
Kilus Kontrreformacijai, jėzuitai išplėtė Tomo Akviniečio mokymą, kad pateisintų savo veiksmus prieš protestantus karalius, o Italijos suvienijimo metu Vatikanas pasitelkė agentus kurstytojus, kurie įviliojo maištininkus į Perudžiją, kur jie buvo nukirsdinti.
Tad palyginus su visais šiais žiaurumais, tai, ką siūlė J. Neuhäusleris, atrodė gana nuosaiku. Jis norėjo, kad J. Mulleris gautų kai kuriuos dokumentus. Kadangi J. Neuhäusleris pasamdė J. Mullerį siekdamas išgelbėti „Leo Haus“, jie galėjo prisidengti advokato ir kliento sutarties privilegija, jei naciai būtų norėję konfiskuoti dokumentus. Kai J. Mulleris sutiko, jis tapo prieš nacius kovojančios slaptosios tarnybos agentu.
„Mes turime būti pasiruošę sunkiai kovai, – pasakė kardinolas M. Faulhaberis pirmajame Miuncheno ordinariato susitikime po to, kai Hitleris užėmė valdžią. – Labai svarbu suderinti gynybos ir pasipriešinimo metodus ir suburti visą žvalgybą vienoje vietoje.“
M. Faulhaberis paprašė J. Neuhäuslerio imtis „šio rimto ir pavojingo darbo“ ir suderinti projektą su Vatikanu.
1933 m. balandį J. Neuhäusleris nuvyko į Romą. Nors kardinolas valstybės sekretorius Eugenio Pacelli buvo tik pradėjęs derybas dėl Reicho konkordato, jis jau įžvelgė būtinybę įsteigti centrinį registrą, į kurį būtų įtraukiami konkordato pažeidimai.
J. Neuhäusleris situaciją apibūdino kaip pavojingą: šūkaujantys galvažudžiai kumščiais apdaužydavo į gatves išėjusius labdaros rinkėjus, rimbais nuplakdavo iš mišių išėjusius tikinčiuosius, nusiaubdavo katalikų spaustuves ir išmėtydavo sulaužytus spaudmenis gatvėse. Bet šios skandalingos istorijos Vatikanui neatrodė svarios. „Atsiųskite mums patikimų įrodymų, – anot jo sakė E. Pacelli. – Kitaip mes negalėsime jums padėti.“
Būtent J. Mullerio advokatų kontora tapo centriniu registru, kurio norėjo E. Pacelli. „Jautis Joey“ sugretindavo pranešimus apie konkordato pažeidimus iš Miuncheno arkivyskupijos ir iš Bavarijos jėzuitų, pro kurių centrinę būstinę, esančią Kaulbachstrasse, jis praeidavo pakeliui į darbą. Nors J. Neuhäusleris liepė savo šaltiniams sutelkti akis ir ausis į viską aplink, jie daugiausiai pranešdavo apie spaudos cenzūrą ir vadovaujančius postus užimančių katalikų įkalinimą. Juos užplūdo tiek dokumentų, kad J. Neuhäusleris ir J. Mülleris turėjo kasdien juos paskirstyti į papildomas saugyklas tam atvejui, jei kartais SS sugalvotų vykdyti neteisėtą kratą.
Kad galėtų patikrinti informaciją, J. Mulleris subūrė agentų tinklą. Jis sukvietė senus draugus iš kariuomenės, mokyklos ir aukštosios teisės mokyklos. Visi jie turėjo ryšių su nacių pareigūnais arba prieigą prie jų ir buvo gerai informuoti – vieni jų dirbo laikraščiuose, kiti bankuose arba netgi, kaip Hansas Rattenhuberis, pačioje SS organizacijoje.
Viena iš ryškesnių J. Mullerio informatorių buvo „sesuo“ Pia Bauer, kuri vadovavo senųjų nacių kovotojų labdaros organizacijai ir prisistatydavo kaip „nacių vienuolė“. Mainais už informaciją J. Mulleriui tekdavo gerti su senąja harpija galiniame „Eidenschink“ banko kambaryje. J. Mulleris pasakojo, kad vos tik su ja susitikdavo, „ji pasikeldavo sijoną ir parodydavo randą ant savo nuogos sėdynės“. Šį randą, kurį ji užsitarnavo kaip vienintelė moteris, žygiavusi su Hitleriu per nenusisekusį 1923 metų Alaus pučą, ji visiems demonstruodavo taip dažnai, kad net nebenešiojo apatinių kelnaičių.
Gauti informaciją nebuvo lengva, bet dar sunkiau buvo ją nusiųsti į Romą. SS šnipai tikrindavo vyskupų korespondenciją ir klausydavosi pokalbių telefonu, akylai stebėdami, kad jų skundai nepasiektų platesnio pasaulio. Siekdamas išsisukti nuo nacių sekimo, tėvas J. Neuhäusleris subūrė patikimą slaptų kurjerių tinklą.
Viena iš kurjerių buvo filmų kritikė ir vaikiškų knygų rašytoja Ida Franziska Sara Schneidhuber, atsivertusi į katalikybę. Vienas oficialus Bažnyčios atstovas vėliau, sunkiai atsidusęs ją apibūdino kaip „žydę, išsiskyrusią ir greičiausiai lesbietę, bet ištikimą tikėjimui.“
Svarbios ataskaitos ją pasiekdavo per Miuncheno jėzuitą, tėvą Rupertą Mayerį, kuris kažkaip sugebėdavo nepastebimai lankyti Frau Schneidhuber, tad didelė dalis vertingos žvalgybos informacijos pasiekdavo Romą. Daug metų šis žvalgybos kanalas veikė operatyviai ir netrikdomai, kol galiausiai 1941 metais SS suėmė I. Schneidhuber kaip ne arijų rasės atstovę ir 1942 metais ji buvo nužudyta koncentracijos stovykloje.
Tačiau svarbiausias kurjeris vis dėlto buvo J. Mulleris. „Jis imdavosi labai pavojingų dalykų, – vėliau apie J. Mullerį pasakojo vienas jėzuitų kunigas. – Jis buvo narsus žmogus, tvirto charakterio. Savo nedideliu sportiniu lėktuvu jis skraidydavo iš Vokietijos į Italiją, gabendamas dokumentus, Merane juos perduodavo kitiems asmenims, kurie savo ruožtu nugabendavo juos į Vatikaną E. Pacelli.“
J. Mullerio slaptosios tarnybos labai greit patraukė E. Paccelli dėmesį Romoje. Kaip atlygį E. Pacelli organizavo J. Mullerio vestuves su jo sužadėtine Maria Vatikano kriptoje, prie vadinamojo šventojo Petro kapo.
1934 m. kovo 29 d. tėvas J. Neuhäusleris apvijo savo stulą apie jaunavedžių rankas, simboliškai sujungdamas juos ilgai ir tvirtai santuokai.
O E. Pacelli remdamasis J. Mullerio suvestinėmis rašė protesto notas į Berlyną. Tada jėzuitų kunigas paslėpdavo ataskaitas slaptoje ertmėje, išpjautoje didelėje raudonoje knygoje, kurią po to užkeldavo ant aukščiausios lentynos E. Pacelli bibliotekoje.
Viena iš raudonosios knygos ataskaitų nedavė E. Pacelli ramybės. Sakydamas kalbą SS karininkų rengimo mokykloje, Hitleris prisiekė: „Sumindysiu Katalikų bažnyčią kaip rupūžę!“ Vienas iš mokyklos auklėtinių, buvęs katalikas, pajuto sąžinės priekaištus ir užsiminė apie šiuos Hitlerio planus laiške savo vyskupui. Neilgai trukus kadetas ir panašių pažiūrų jo draugas žuvo neva per nelaimingą atsitikimą – iškrito iš greitojo traukinio „Miunchenas–Berlynas“.
Naujasis Vatikano slaptas šaltinis SS, Hansas Rattenhuberis, pareiškė, kad ši tragedija sutampa su H. Himlerio metodais, taikomais siekiant susidoroti su išdavikais.
H. Himleris ir toliau įtarė J. Mullerį išdavyste. H. Rattenhuberis jį reguliariai įspėdavo. Nors atrodė, kad SS nenutuokia apie J. Mullerio bendradarbiavimą su Vatikanu, buvo žinoma, kad jo advokatų kontora atstovavo daugeliui žydų, po 1938 m. Krištolinės nakties įvykių siekusių emigruoti iš Vokietijos.
J. Mulleris svarstė, ar jam pačiam nederėtų išvykti, bet jis nenorėjo, kad jo šeima skurstų. Jis pasirinko likti ir kovoti ir sudarė sutartį su E. Pacelli: J. Mulleris jam dirbs dar uoliau, aukodamas šį darbą Dievui, o už tai E. Pacelli kasdien už jį melsis.
Šis susitarimas teikė J. Mulleriui paguodą, ypač po to, kai E. Pacelli tapo popiežiumi Pijumi Dvyliktuoju. Kalbama, kad Šventasis Tėvas įspaudė talismaną jam į delną. J. Mulleris sėmėsi iš jo stiprybės ir 1945 m. balandį, kai buvo vedamas link kartuvių, kaip semdavosi stiprybės visus tuos metus, kai jis, kaip vėliau pasakojo jo draugas, „kasdien sėsdavo pusryčiauti su virve ant kaklo“, būdamas slaptas tarpininkas tarp Pijaus Dvyliktojo ir vokiečių generolų, mėginusių įvykdyti tris suokalbius, kurių tikslas buvo nužudyti Adolfą Hitlerį.
