Pasiūlymas susilpninti V. Putino pozicijas, atskleidžiant jo paslaptis, atrodo labai geras. Siūlėme tai padaryti prieš tris dienas. Bet net tada, kai po Krymo užgrobimo JAV paskelbė įvesianti sankcijas „asmeniniam“ V. Putino bankui, buvo remtasi 10 metų senumo kaltinimais, nuskambėjusiais V. Putinui iš vieno rusų oponento. JAV iždas neatskleidė nieko tokio, apie ką nebūtų galima perskaityti „Google“.

Antra problema greičiausiai būtų ta, kad iš tiesų ponui V. Putinui niekas nepriklauso. Bent jau ant tolimesnių rusų kleptokratijos laiptų jis tiesiog rodo į žmones ir daiktus, kurie turi jam atiduoti tuos daiktus. Atsimenate, kaip futbolo „New England Patriots“ komandos savininkas Robertas Kraftas iš pradžių pasakojo mandagią diplomatinę istoriją apie tai, kaip 2005 m. jis padovanojo V. Putinui „Super Bowl“ taurės laimėtojų žiedą. Tačiau vėliau R. Kraftas pripažino – V. Putinas paprašė duoti pasimatuoti žiedą, paskui „įsidėjo jį į kišenę, tada šalia atsidūrė trys KGB agentai, ir jie išėjo“.


Visišką neskaidrumą to, kas ką valdo ir kiek laiko (valdo), V. Putino kuriamoje nuolaidžiavimo atmosferoje iliustruoja finansų perversmas, kuriam jis padarė galą 2016 m. pabaigoje.

Kad palengvintų Rusijos biudžeto krūvį ir pademonstruotų Rusijos patrauklumą vakarų investuotojams, jo padėjėjai organizavo dalinę valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ privatizaciją. Tačiau Italijos bankas, kuris turėjo finansuoti šį sandorį, toliau svarstė, ar tikslinga dalyvauti šiame projekte. Pagrindinis sandorio dalyvis iš Vakarų – britų ir šveicarų kompanija „Glencore“, kaip rašė rusų žiniasklaida, gavo didžiąją dalį tų 5 mlrd. dolerių iš išorės šaltinių: „Rusijos bankai atleido kompaniją nuo šių įsipareigojimų.“

Antra problema greičiausiai būtų ta, kad iš tiesų ponui V. Putinui niekas nepriklauso. Bent jau ant tolimesnių rusų kleptokratijos laiptų jis tiesiog rodo į žmones ir daiktus, kurie turi jam atiduoti tuos daiktus.

Taigi ir toliau absoliučiai neaišku, iš kur atsirado tie pinigai ir kam galiausiai atiteks „Rosneft“ akcijos.

Kritikai neklysta, sakydami, kad V. Putinas jautriai reaguoja į kaltinimus korupcija. Niekas negalėjo nuspėti Arabų pavasario pradžios, Ukrainos revoliucijos, M. Gaddafi režimo žlugimo ir t. t.

V. Putinas irgi negali iš anksto pasakyti, kada žmonių nepasitenkinimas gali sukelti jo režimo žlugimą.

„Rosneft“ vadovas, pirmasis Rusijos prezidento bendražygis Igoris Sečinas visomis kryptimis siuntinėja teismo ieškinius, kad sutrukdytų žiniasklaidai platinti informaciją apie jo turtus ir jachtas.

Milijardus dolerių kainuojantį vasarnamį ant Juodosios jūros kranto, pastatytą V. Putinui už lėšas iš ligonių kasų, supa daug miglotų sandorių. Sklando gandai, kad dabar šis vasarnamis priklauso vienam verslininkui, kuris sumokėjo kelis kartus daugiau už rinkos kainą.

CŽA turėtų turėti visą V. Putino dosjė, likusį nuo pirmų jo prezidentavimo metų, kai Rusijos medijų kultūra dar buvo laisva ir atvira. Spėjamą jo sąsają su 93 mln. dolerių dingimu tada, kai jis užėmė Sankt Peterburgo mero pavaduotojo pareigas, dokumentuose užfiksavo šio miesto teisėsaugos institucijos specialusis komitetas.

Tas pats pasakytina ir apie sprogimus gyvenamuose namuose 1999 m., per kuriuos žuvo 293 žmonės ir kurie padėjo jam atsisėsti į prezidento kėdę. Dar iki šių teroro aktų europietiški ir rusiški laikraščiai Maskvoje rašė, kad tokio pobūdžio teroro išpuolius planavo Rusijos slaptoji policija. Vėliau keli ekspertai ir žurnalistai atliko nepriklausomus tyrimus ir patvirtino, kad iš tiesų šiuos tariamus teroro išpuolius organizavo V. Putino bendražygiai.

Be abejonės, amerikiečių žvalgyba turi vienareikšmišką šių dviejų epizodų vertinimą. CŽA turbūt irgi galėtų papasakoti kur kas daugiau, nei mums žinoma apie žmogžudystes ir įtartinas mirtis, lydėjusias V. Putino kilimą į valdžią ir saugojusias jį nuo nereikalingų išaiškėjusių dalykų. Nustokime save apgaudinėti.

Tegu aukšto rango demokratas Adamas Schiffas, raginantis atskleisti visas V. Putino paslaptis, liausis save apgaudinėjęs. Vakarų vyriausybės buvo linkusios tylėti net tada, kai poloniu nunuodijo Aleksandrą Litvinenką, o juk tai buvo tarptautinio terorizmo aktas. Kodėl? Todėl, kad jie nenori per stipriai spausti V. Putino režimo, baimindamiesi arba didelės reakcijos, arba to, kad į jo vietą gali ateiti kur kas piktesnių kėslų turintis diktatorius.

B. Obamos sankcijos buvo sukurtos, atsižvelgiant į visas šias baimes. Vargu ar Donaldas Trumpas turės daug galimybių tai pakeisti.

Tegu aukšto rango demokratas Adamas Schiffas, raginantis atskleisti visas V. Putino paslaptis, liausis save apgaudinėjęs. Vakarų vyriausybės buvo linkusios tylėti net tada, kai poloniu nunuodijo Aleksandrą Litvinenką, o juk tai buvo tarptautinio terorizmo aktas. Kodėl? Todėl, kad jie nenori per stipriai spausti V. Putino režimo, baimindamiesi arba didelės reakcijos, arba to, kad į jo vietą gali ateiti kur kas piktesnių kėslų turintis diktatorius.

Nesijaudinkite – niekas „Sandorių sudarinėjimo mene“ nerodo, kad D. Trumpas savo noru atsisakytų privalumų, kurių B. Obamos įvestos sankcijos jam suteiks ateityje bendraujant su V. Putinu. Ir taip pat jis nustos daryti paslaugas V. Putinui, laidydamas garsius, tačiau nepagrįstus pareiškimus, kuriuos Rusijos prezidentas gali pasitelkti Rusijoje kaip įrodymą, kad JAV kelia geostrateginę grėsmę, kuriai V. Putinas meistriška ir sėkmingai užkerta kelią.

Jei D. Trumpui pasiseks, geriausias ir labiausiai tikėtinas rezultatas – kad V. Putinas nustos būti tarptautine problema prieš savo perrinkimą 2018 m. ir apie metus po to. D. Trumpas galės skirti daugiau dėmesio vidaus reformoms ir problemoms, kurių neišvengiamai kils ES naujaisiais metais.

Bet šis ramus laikotarpis anksčiau ar vėliau pasibaigs. V. Putinas, kuris vargu ar išeis poilsio geruoju ir kurio ekonomika ir visuomenė toliau yra jam po kojų, greičiausiai liks sunkia našta pasauliui ir Rusijai artimiausius 10 metų.