„Ši žinia – priminimas apie sovietinius laikus, tačiau, skirtingai nei L. Brežnevo laikais, dabar Maskva bendradarbiauja ne su kairiųjų, o su dešiniųjų populistine partija“, - rašo „Focus“ žurnalistas Borisas Reitschusteris.
„Sutartis, kurią pasirašė Kremliaus partija ir Australijos laisvės partija, – tai vienas iš nedaugelio iškilusių įrodymų, patvirtinančių fenomeno, kurio Vakarai ilgą laiką nepastebėjo, egzistavimą. – rašo jis. – Omenyje turimas europietiškų partijų spektras: Austrijos laisvės partija, Prancūzijoje – Nacionalinis frontas, „Alternatyva Vokietijai“, Vokietijos nacionaldemokratų partija ir Vokietijos judėjimas „Europiečiai patriotai prieš Vakarų islamizaciją“ (PEGIDA), Vengrijoje – partija „Jobbik“, Italijoje – Šiaurės lyga.
„Maskva stengiasi viską daryti paslapčia – kaip ir sovietiniais laikais, bet daugybė įrodymų patvirtina, kad iškilusios detalės tėra ledkalnio viršūnė“, - mintis dėsto autorius. Jis primena apie 40 mln. eurų viršijantį kreditą, kurį Marine Le Pen vadovaujamam „Nacionaliniam frontui“ suteikė vienas Maskvos bankas.
„Lieka tik spėlioti, kodėl „Alternatyva Vokietijai“ netikėtai pakeitė kursą į prokremlišką, nors nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad milijonines aukas ir finansinę paramą šiai partijai skiria Maskva.“ – konstatuoja žurnalistas.
Remiantis Vengrijos analitinio centro „Political Capital“ 2014 m. atliktu tyrimu, tik 15 iš 24 įtakingiausių Europos dešiniųjų partijų deklaruoja aktyvią paramą Maskvai ir laikosi bendro kurso su Maskvos vadovybe už Europos Sąjungos (ES) ribų.
„Pirmą kartą naujasis aljansas su Maskva pasireiškė kilus konfliktui Ukrainoje: 2014 m. kovo mėn. V. Putinas pasikvietė per 50 politikų iš ES, tapusių rinkimų „stebėtojais“, kai buvo nuspręsta surengti tarptautinės teisės normas pažeidžiantį Krymo „referendumą“.
Neskaitant keturių Vokietijos kairiųjų partijos atstovų, likusieji „stebėtojai“ buvo iš dešiniųjų partijų.“ – rašo B. Reitschusteris.
Viena iš gijų dešiniųjų partijų tinkle – Miunchene įsikūręs Kontinentinio bendradarbiavimo centras. Oficialiai ši nevyriausybinė organizacija deklaruoja tikslą „išvaduoti Europą iš amerikiečių hegemonijos“ pančių ir tuo pačiu padaryti galą Europos gyventojų keitimui neeuropietiškomis tautomis vykstant masinei migracijai.
Finansinių sunkumų nepatiriančią organizaciją su Maskva sieja tvirti ryšiai: jos vadovas Jurijus Kofneris yra vieno iš nacionalizmo ideologų Aleksandro Dugino Eurazijos judėjimo pirmininkas. – rašo žurnalistas. – Europai neapykantą jaučiantis ir demonstruojantis A. Duginas – dažnas oficialių Kremliuje vykstančių renginių ir Rusijos televizijos eterio svečias, viešai pareiškęs, kad „mus Europoje remia prorusiška „penktoji kolona“.
A. Duginas bendradarbiauja su asmeniu, laikomu Maskvos „dešiniųjų tinklo“ organizatoriumi Europoje – Konstantinu Malofejevu.
„Stačiatikis oligarchas“ neslepia kovojantis už Eurazijos šalių sąjungą, kuriai vadovautų Rusija ir kurioje stačiatikių bažnyčia taptų tvarkos sergėtoja. K. Malofejevo kvietimu Maskvoje lankėsi vienas iš partijos „Alternatyva Vokietijai“ lyderių Alexanderis Gaulandas, o šios partijos jaunimo organizacija bendradarbiauja su prokremlišku jaunimo judėjimu.
„Kritikų manymu, V. Putinas turi dvi pagrindines priežastis bendradarbiauti su dešiniųjų partijomis: pirma, tokio pobūdžio bendradarbiavimas padeda jam skaldyti ES; antra, nepaisant to, kad dauguma kairiųjų klaidingai V. Putiną laiko savu, jis pats laikosi dešiniųjų, nacionalistinių, imperialistinių principų. Apie tai savo knygoje „V.Putino galvoje“ rašo rusų kilmės filosofas iš Prancūzijos Michelis Eltchaninoffas.“ – rašo teksto autorius.
„Net jei V. Putinas nėra atsakingas už dešiniųjų populistų sėkmę Europoje, jis neabejotinai prie to prisideda ir turi prieigą prie daugybės priemonių, kuriomis juos gali remti“, - neabejoja B. Reitschusteris primindamas, kad Vokietijos valdžia bijo aktyvaus kišimosi į priešrinkiminę kampaniją Vokietijoje 2017 m., kurį galimai ketinama rengti JAV pavyzdžiu, pasitelkiant dezinformacijos skleidimą ir diskreditavimą.
