Nebus klasikinis prezidentas
„Dieve, palaimink Ameriką, žemę, kurią myliu, stovėk šalia ir vesk ją per naktį su dangaus šviesa“, – šie žodžiai tikriausiai žinomi kiekvienam amerikiečiui. O šiais metais juos Vašingtone Nepriklausomybės dienos iškilmėse sudainavo Jackie Evancho – šešiolikmetė, kurios balsas skambės ir per Donaldo Trumpo inauguraciją.
Ji – kiek neįprastas pasirinkimas inauguracijos ceremonijoje, mat nėra, kaip sakoma, A klasės žvaigždė. Tačiau muzikos industrijos galiūnai tiesiog atsisakė pasidalyti savo balsu su būsimu naujuoju JAV prezidentu.
Bet D. Trumpui tai nė motais. Jis vis tiek nėra ir tikriausiai nebus klasikiniu prezidentu. O šį teiginį pagrįsti ne taip jau sunku. Pasirinkęs Rexą Tillersoną valstybės sekretoriumi ir nominavęs Ricką Perry energetikos departamento vadovu, D. Trumpo kabinetas tapo mišiniu milijardierių, vadinamųjų autsaiderių, ir kelių politikų, prieštaraujančių tų pačių agentūrų egzistavimui, kurioms turės vadovauti.
Galima sakyti, kad tai atspindys to, ką D. Trumpas ir norėjo padaryti – paimti valstybės aparatą, apversti jį aukštyn kojomis ir gerokai papurtyti.
D. Trumpas į Baltuosius rūmus ateina ne kaip tradicinis respublikonų prezidentas, bet su visiškai nauju požiūriu. Susidaro įspūdis, kad jo kabineto sekretoriai jau kraustosi į rūmus ir visiškai naikina juos, iš naujo permodeliuodami taip, kaip jie norėtų tuos rūmus matyti. O tai yra būtent tai, ko D. Trumpo rinkėjai prašė, – imti ardyti, sugriauti Vašingtoną ir pradėti iš naujo.
„Kabinetas bus tikrai labai vyriškas, labai baltas ir labai turtingas“, – naująjį kabinetą apibūdina Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė. Anot jos, susidaro įdomus paradoksas – D. Trumpas kampanijos metu agitavo prieš Volstrito turtinguosius, o štai kaip tik jie ir ims valdyti šalį. Bet kaip?
Valstybės sekretorius – žmogus be vertybių
Paanalizuokime, ką jau buvęs nekilnojamojo turto magnatas nori matyti savo sekretoriais. Pradėkime nuo pačios kontroversiškiausios asmenybės, kuri užims svarbiausias pareigas – valstybės sekretoriaus.
„Exxon Mobil“ – viena didžiausių energetikos korporacijų pasaulyje, kurios tikslas – gamtinės dujos ir nafta. Jos vadovas R. Tillersonas ir yra tas išrinktasis. D. Trumpas jį vadina kietu vyruku, o apžvalgininkai – žmogumi be vertybių arba nesisteminiu kandidatu. Būsimasis prezidentas jį pasirinko, kaip sako pats, dėl gebėjimo valdyti didžiulę korporaciją ir dėl ryšių visame pasaulyje.
Bet štai ir su ryšiais kyla problemų. Jis daugelį metų bendradarbiauja su Rusija. Prieš penkerius metus R. Tillersonas su Rusijos naftos milžine „Rosneft“ pasirašė sutartį dėl gręžinių Arktyje. Vladimiras Putinas dalyvavo pasirašymo ceremonijoje, o po poros metų įteikė jam Draugystės ordiną – faktas, kuris, atrodo, labiausiai gąsdina JAV politikus.
Politologė R. Urbonaitė teigia, kad R. Tillersonas nėra žmogus, kuris vadovaujasi vertybėmis, jam svarbiausi – sandoriai. O štai kaip jis pats prieš metus vienoje konferencijoje komentavo politiką ir V. Putiną: „Aš esu čia ne tam, kad atstovaučiau JAV interesams. Aš nei ginsiu, nei kritikuosiu. Aš esu verslininkas. Aš ir mano kompanija Rusijoje investavo daugybę lėšų ir investicijos buvo sėkmingos. Vladimirą pažįstu nuo 1992 m. ir esame labai artimi. Nepritariu daug kam, ką jis daro, bet aš nepritariu daugelio lyderių veiksmams.“
Bet ar R. Tilersono santykiai su Rusija yra taip blogai? Juk Rusija didelė valstybė ir jos ignoruoti neįmanoma. R. Urbonaitė sutinka, kad gebėjimas kalbėtis su Rusija nėra blogas dalykas, bet ten, kur pabrėžiami tam tikri „raudonieji signalai“, kyla klausimas apie to santykio turinį.
„Kritikai atkreipia dėmesį į tokią smulkmeną, kaip apdovanojimų priėmimą, tad kitas klausimas, kas nusvers – ar JAV užsienio politikos vertybės, ar pragmatiški interesai. Manoma, kad R. Tillersono kompanija dėl sankcijų Rusijai prarado apie 1 mlrd. JAV dolerių. Jei tuo bus vadovaujamasi ir bus einama į susitarimą neprašant Rusijos atlikti „namų darbų“, dar vienas klausimas – kaip atrodys naujoji JAV diplomatija“, – svarsto politologė.
Generolams gyvenimas – kariniai konfliktai
Kiek neįprastas žingsnis – generolų pasirinkimas. Jų net du: generolas Johnas Kelly siūlomas į nacionalinio saugumo sekretoriaus pareigas, o generolas James`as Mattisas – į gynybos sekretoriaus kėdę.
Apžvalgininkai kritikuoja ir šiuos pasirinkimus – jie teigia, kad D. Trumpas pernelyg militarizuoja savo kabinetą. Tačiau žmonėms karininkai patinka. Bet kuo jie blogi, ypač jei puikiai išmano savo valdomą sritį. Politologė įžvelgia galimą grėsmę.
„Generolai paprastai išlieka generolais visą gyvenimą, kuris jiems – kariniai konfliktai. Taigi įdomu, kokį toną jie duos, kiek bandys kreipti į išorę tam tikrų veiksmų koordinavimą, kokią užims politiką. Nemanau, kad tai blogybė, tik klausimas – kas bus svarbiau, nes kai kas sako, kad dabar ginklai bus svarbiau nei sveikatos apsauga“, – pastebi R. Urbonaitė.
Bet svarbu ne tik tai. Būsimas gynybos sekretorius prieš penkerius metus teigė, kad labai smagu šaudyti į žmones. Taip jis komentavo karą Afganistane ir Irake ir tai tapo jo populiariausia citata. „Pakvaišusiu šunimi“ vadinamas generolas tarnyboje praleido 44 metus ir labiausiai yra žinomas dėl vadovavimo Faludžos mūšiui 2004 m.
O štai generolas J. Kelly žinomas dėl pasisakymų prieš Gvantanamo kalėjimo Kuboje uždarymą. Anot jo, ten visi kalinami žmonės yra kalti, todėl reikia ir kito kalėjimo. Manoma, kad jis bus esminis žmogus, kuris imsis įgyvendinti JAV sienos su Meksika stiprinimo politiką. Kodėl? Nes stipriai palaiko šią D. Trumpo idėją. Vis dėlto kad ir kaip būtų pliekiamas kritikų rimbais, jis vienas garsiausiai pasisakančių už priemones stabdyti žmonių ir narkotikų kontrabandą.
Prieštarauja agentūrų egzistavimui, kurioms turės vadovauti
O dabar persikelkime į Holivudą. Čia pastaruosius metus dirbo kino prodiuseris Stevenas Mnuchinas. Jis dirbo su tokiais filmais, kaip „Lego filmas“, „Amerikiečių snaiperis“ ir „Savižudžių būrys“.
Tačiau D. Trumpas jį iždo sekretoriumi pasirinko ne dėl geros komercinės sėkmės kino pramonėje. S. Mnuchinas 17 metų dirbo „Goldman Sachs“ banke, o prie D. Trumpo prisijungė gegužę ir tapo jo kampanijos finansininku. Tačiau būsimas iždo sekretorius yra dirbęs ir su demokratais, kai 2008 m. prisidėjo prie Hillary Clinton prezidentinės kampanijos. Taip pat dirbo su milijardieriumi bei liberalų rėmėju George`u Sorosu.
Tačiau visa tai – praeitis. Dabar jis – užkietėjęs D. Trumpo politikos palaikytojas ir, kaip geras komandas narys, stojo į pirmąsias gretas aiškindamas, kaip įvykdys mokesčių perversmą: „Mūsų esminis prioritetas yra mokesčių reforma ir tai bus didžiausia mokesčių kaita nuo Ronaldo Reagano laikų. Mes sumažinsime verslo mokesčius, o tai sukurs itin daug darbo vietų.“
Būsimas iždo sekretorius žada mokesčius verslui sumažinti daugiau kaip perpus. Anot jo, tai yra reformos esmė.
O štai kitas verslininkas, tapsiantis darbo sekretoriumi, šiuo metu vadovauja greitojo maisto restoranų tinklams. Labiausiai pagarsėjo pernai, kai prieštaravo valstybės reguliacijai minimalų darbo užmokestį padidinti iki 15 dolerių per valandą. Tąkart jis teigė, kad ledų pardavėjas nėra vertas tokių didelių pinigų, o minimalios algos kėlimas trukdo verslui ir neleidžia didinti darbo vietų skaičiaus. Be to, ypač kritikavo Darbo departamentą – tą pačią įstaigą, kuriai ir pats vadovaus.
Be šių ryškių asmenybių, kuriuos politologė R. Urbonaitė vadina labai neįprastu pasirinkimu, yra ir daugelis kitų. Pavyzdžiui, buvęs Teksaso gubernatorius R. Perry, kuris 2011 m. prezidentinių debatų metu teigė, kad nori panaikinti Energetikos departamentą. Tą patį, kuriam pagal D. Trumpo viziją ir turėtų vadovauti.
O štai švietimo sekretore turėtų tapti Betsy DeVos. Ji yra respublikonė milijardierė, kuri, pasak ekspertų, nieko bendro su švietimu neturi, nors jau keletą metų aktyviai pasisako už privačias mokyklas ir nacionalinių švietimo standartų naikinimą.
D. Trumpo kandidatai yra ne tik aršūs respublikonai, bet dauguma jų nepritaria klimato kaitos idėjai. Taip pat daugelis nesutinka su sveikatos sistemos prieinamumu neturtingiesiems.
Pasiskaldžiusi administracija D. Trumpui gali būti naudinga
Bet išrinktojo prezidento formuojamame kabinete yra ir šiek tiek kitaip manančių, todėl idėjų vieningumu kabinetas negali pasigirti. Pasak R. Urbonaitės, tai naudinga ir pačiam D. Trumpui: „Vis dėlto manau, kad pagrindinis žmogus bus pats D. Trumpas, jis tikrai nepaleis vadelių. Kai kas sako, kad apskritai tokia kiek pasiskaldžiusi administracija jam galėtų būti naudinga, nes tada jis galėtų geriau žaisti vidinius šachmatų žaidimus ir žiūrėti, kaip geriau sugudrauti.“
Kad ir kaip būtų, JAV yra prezidentinė valstybė ir visus galutinius sprendimus priims pats išrinktasis prezidentas D. Trumpas, nors politologai pastebi, kad jis negalės kontroliuoti visko, o jo sekretoriai galės prezidentui daryti įtaką.
„Prezidentui visur viską spėti ir būti visiškai nepriklausomam nuo nuomonės, nuo to, ką jam pateikia kabineto nariai, fiziškai nelabai įmanoma. Kontroliuoti visų sričių D. Trumpas nepajėgs. Jeigu jis turės tokią poziciją, kad reikia eiti ir sudarinėti sandorius, mes turėsime gana pavojingą situaciją“, – mano R. Urbonaitė.
Tačiau tokį nestandartinį kabinetą dar turi patvirtinti Senatas. Pasak politologės, nors ir kyla abejonių dėl kandidatų santykių su Rusija, kompetencijos ar prieštaringų frazių, kabinetas toks ir išliks: „Vis dėlto Senate šiuo metu daugumą turi respublikonai ir daugelis atkreipia dėmesį, kad gali labai užtrukti vadinamieji klausymai, pokalbiai ir svarstymai dėl valstybės sekretoriaus kandidatūros. Bet, jei pažiūrėtume į istoriją, paskutinė atmesta kandidatūra buvo tik 1989 m.“
Nors ekspertai ir sutaria, kad D. Trumpo pasirinkimai yra labai keisti, nes jie gali konfrontuoti su Kongresu ar Senatu, o ir politinės patirtiems jiems trūksta, neišmanoma jiems paskirtų departamentų darbo, tačiau yra ir palaikančių kandidatus. Bet, kad ir kaip būtų, D. Trumpas jau sugebėjo nustebinti JAV politiką. Gal tą patį padarys ir jo sekretoriai. O gal bus šachas ir matas.