Dar nepaskelbus P. Gentilonio naujosios vyriausybės vadovu, jo oponentai spėliojo, kad žilaplaukį užsienio reikalų ministrą parinko pats M.Renzi, kad šis taptų palankiu lyderiu – pernelyg nuobodžiu, kad keltų grėsmę kadenciją baigiančio premjero viltims grįžti į postą.

Praėjusią savaitę po triuškinamo pralaimėjimo referendume atsistatydinęs M.Renzis lieka vadovauti savo Demokratų partijai (PD) ir aiškiai nurodė ketinąs kovoti kituose rinkimuose kaip šios partijos kandidatas į naujojo vyriausybės vadovo pareigas.

62-ejų metų P. Gentiloni yra buvęs radikalus studentas, kilęs iš puikiai besiverčiančios ir aristokratiškų šaknų Romos gyventojų šeimos.

Jis ilgai sietas su Žaliuoju Italijos kairiųjų sparnu, tačiau visą ilgą ir neįspūdingą karjerą palaipsniui judėjo centro link.

2014 m. spalį jis buvo patvirtintas užsienio reikalų ministru – ištrauktas iš nežinomybės jis pakeitė Federicą Mogherini, kai ši buvo paskirta Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadove.

Tuomet jo paskyrimas sukėlė daug nuostabos.

M.Renzio parinktas žmogus viešumoje buvo beveik nežinomas. Jis neturėjo užsienio politikos patirties, o jo karjera ministerijoje apsiribojo ryšių ministro postu Romano Prodi vyriausybėje 2006-2008 m.

Kilni šeima

Jo bandymas 2013 m. tapti Romos meru baigėsi užimta trečiąja vieta tarp trijų kairiojo flango kandidatų pirminiuose rinkimuose.

Politikos analitikai tuomet padarė išvadą, kad P. Gentiloni taip apdovanotas už ištikimybę M. Renziui.

Torino dienraštis „La Stampa“ jį apibūdino kaip „M. Renzį prieš patį M. Renzį“, pabrėždamas, kad P. Gentiloni kadenciją baigiančiam premjerui dažnai sukurdavo vertingą intelektinę priedangą vidiniuose PD mūšiuose dėl partijos krypties.

Netrukus po 2000 m. abu buvo neilgai gyvavusios centro kairės partijos „La Margherita“ nariai, abu buvo artimi Žaliųjų veteranui ir buvusiam Romos merui Francesco Rutelli bei buvo jo įtakoje.

P. Gentiloni yra vedęs architektę. Pora vaikų neturi, pasakojama, kad laisvalaikiu jis skaito laikraščius ir knygas bei domisi išskirtiniais vynais.

Jis žaidžia tenisą ir lankosi operoje, tačiau draugų teigimu, pastaruoju metu laisvo laiko turi nedaug, nes yra darboholikas ir mėgsta skaityti visus ministerijos pranešimus.

Dažnai buvusiu žurnalistu vadinamas P. Gentiloni turi žurnalisto kortelę. Tačiau straipsnius jis rašė ir redagavo beveik išskirtinai politiniams leidiniams. Kaip ir M. Renzis, jis visą karjerą buvo aktyvistas arba išrinktas pareigūnas.

Garsaus italų grafo palikuonis turi teisę vadintis tituluotu ir, pasak žiniasklaidos pranešimų, gyvena kooperatiniame daugiabutyje Romoje, kuriame daugiausia gyvena jo giminaičiai.

Artimas JAV

Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje būdamas politikos mokslų studentas, P.Gentiloni dalyvavo kraštutinių kairiųjų grupuočių veikloje, viena jų save apibūdino kaip įkvėptą maoizmo.

Kaip ir daugeliui jo kartos žmonių, flirtas su revoliucine politika truko neilgai. Dabar jis laikomas komformistiniu PD nariu.

Dirbdamas užsienio reikalų ministru, jis užmezgė glaudžius darbo santykius su JAV valstybės sekretoriumi Johnu Kerry ir, padedamas M.Renzio vyriausybės, leido JAV įsteigti oro pajėgų bazes Italijoje, kad iš jų būtų galima vykdyti oro antpuolius prieš „Islamo valstybės“ objektus.

Trumpai padirbėjęs Žaliųjų žurnale „The New Ecology“ ir tuometinio Romos mero Mario Rutelli atstovu spaudai, P. Gentiloni 2001 m. buvo išrinktas PD vadovo pavaduotoju.

Jis ir toliau svajojo tapti Romos meru. Tačiau 2013 m. neišrinktas kandidatu, jis jau ruošėsi ramiai pensijai, tačiau tuomet prieš dvejus metus sulaukė M. Renzio skambučio.

Teigiama, kad jam puikiai sekėsi Italijos užsienio reikalų ministro pareigose, nes per jo kadenciją šalis atliko neįprastai aktyvų vaidmenį pasaulio mastu, ypač santykiuose su Libija ir statant tiltus su Iranu, atšaukus tarptautines sankcijas.