Štai ką turite žinoti apie plebiscitą, kurio rezultatas lems M. Renzi, kaip šalies premjero, ateitį:
Dėl ko spręs italai?
Dėl konstitucinių reformų paketo, kuris, pasak M. Renzio, pagerins šalies valdyseną. Šiuo metu abu Italijos įstatymų leidybos – Senatas ir Deputatų Rūmai – turi vienodas galias. Tai reiškia, kad abi institucijos įstatymų projektus viena kitai gali siuntinėti ne vieną mėnesį, o kartais – ir metus, kol galiausiai juos patvirtina tokia pačia forma. Ši sistema buvo sukurta po karo, reaguojant į Benito Mussolini diktatūrą, tačiau šiuo metu neretai pasigirsta kaltinimų, kad dėl Senato įtakos įstatymų leidybai sprendimų priėmimo procesas šalyje užsitęsia itin ilgai.
Siūlomos konstitucijos pataisos, dėl kurių bus sprendžiama referendume, iš Senato atimtų dalį jo teisėkūros galių. Visų pirma, senatorių skaičius sumažėtų nuo 315 iki 100. Penkis iš jų skirtų šalies prezidentas, o 95 deleguotų (o ne išrinktų) regionų valdžios institucijos. Be to, centrinė šalies valdžia iš 20 regionų vyriausybių susigrąžintų sprendimų priėmimo galias. Pasak M. Renzio, tai sustiprintų šalies vykdomąją valdžią ir pagaliau leistų Italijos vyriausybei kibti į darbą siekiant atgaivinti merdinčią šalies ekonomiką.
Kodėl tai svarbu?
M. Renzi žada, kad jei nelaimės sekmadienį įvyksiančio referendumo – atsistatydins. Tokiu atveju valdžią iki pirmalaikių rinkimų perimtų laikinoji vyriausybė. Šie rinkimai galėtų suteikti progą valdžioje įsitvirtinti populistiniam centro kairiųjų „Penkių žvaigždučių“ judėjimui, galbūt kartu su euroskeptiška, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partija „Šiaurės lyga“. Baiminamasi, kad šios partijos galėtų surengti referendumą dėl Italijos išstojimo iš euro zonos.
Taip pat nerimaujama, kad atmetus M. Renzi siūlomas pataisas, rinkose gali kilti sumaištis. Nuo recesijos kenčiantys Italijos bankai, norėdami padengti nuostolius, per artimiausius mėnesius turi pritraukti bent 21 mlrd. JAV dolerių kapitalo, praneša „Reuters“, o šalies skolos siekia 133 proc. jos BVP. Nepastovumas gali išgąsdinti investuotojus bei indėlininkus ir šalyje sukelti finansų krizę. Pareigūnai ir aukšto rango bankininkai žiniasklaidai sakė, kad jei referendumą laimės prieš reformas pasisakančioji stovykla, gali žlugti aštuoni iš finansinių sunkumų patiriančių Italijos bankų. Praėjus visai nedaug laiko po „Brexit“ tai būtų dar viena vinis, įkalta į Europos projekto karstą.
Kas tam priešinasi?
Kritikai teigia, kad įgyvendinus M. Renzi siūlomas reformas, šalies ministrai pirmininkai įgytų pernelyg daug galių. Žurnalas „The Economist“ teigė, kad skiriant, o ne renkant senatorius, į Senatą patektų daugybė nekompetentingų politikų iš korumpuotų regionų. M. Rencis taip pat priėmė rinkimų įstatymą, kuris didžiausiai partijai užtikrina 54 proc. vietų Deputatų Rūmuose. Tai reiškia, kad mažiau galių turintis Senatas ir turima dauguma žemesniuosiuose rūmuose premjerui suteiktų, galima sakyti, neribotus vykdomosios valdžios įgaliojimus. Net buvęs kontroversiškasis Italijos premjeras Silvio Berlusconi įspėjo, kad tokie pokyčiai šalį nuvestų nedemokratiniu keliu.
Kas pirmauja apklausose?
Paskutinės prieš sekmadienio referendumą atliktos viešosios nuomonės apklausos pranašauja, kad M. Rencis gali pralaimėti. Jų duomenimis, referendumo rezultatai turėtų būti 53,5 proc. prieš 46,5 proc. pasisakančiųjų prieš reformas naudai. Vis dėlto, daug rinkėjų vis dar neapsisprendę. Be to, po netikėtų „Brexit“ referendumo ir JAV prezidento rinkimų rezultatų apklausomis ne daug kas bepasitiki. Tačiau Vakaruose šiemet praūžė ne vienas populistinis maištas, todėl M. Renzi inicijuotas referendumas gali būti puiki proga italams sukilti prieš politikos elitą.