1942-ųjų metų viduryje keletas aukšto rango Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aparato pareigūnų rimtai suabejojo, ar fiureris, Adolfas Hitleris, nesikrausto iš proto.

Šiandien tokie būgštavimai gali nuskambėti kaip itin nedrąsios spėlionės, tačiau, kaip kad paprastai nutinka kokiam nors populistiniais šūkiais besišvaistančiam demagogui išsikovojus valdžią, daugelis žmonių iš pradžių fiureriu žavėjosi, kiti nesunkiai sugebėdavo pateisinti jo veiksmus, o treti bandė susitaikyti su mintimi, kad, šiaip ar taip, teks gyventi jo vadovaujamiems. Ištisą ankstesnį dešimtmetį vokiečius buvo siekiama įtikinti, kad A. Hitleris suprato jų lūkesčius, o jie suprato A. Hitlerio siekius. Būtent tokiu abipusiu supratimu buvo grįstas tautos vado santykis su savo šalininkais. Šio ryšio netrikdė net tai, kad išorinis pasaulis vertino fiurerį su pasibaisėjimu.

„Jis tarsi garsiakalbis, skelbiantis vos girdimus bet kurio Vokietijos piliečio sielos šnabždesius“, – 1938-aisiais metais kalbėdamas su JAV reporteriu komentavo visame pasaulyje žinomas šveicarų psichoanalitikas C. G. Jungas.

Reikia pasakyti, kad 1942-aisiais metasi A. Hitleris pernelyg piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais ir jo būdas darėsi vis labiau permainingas. Visą žiemą dėl Maskvos atkakliai kovoję trys milijonai Vokietijos karių visgi patyrė nesėkmę, taigi, grandiozinis fiurerio planas užkariauti Sovietų Sąjungą akivaizdžiai žlugo. Į karą su didžiuliais nuosavais ištekliais įsitraukė ir JAV. Vis didesnis būrys A. Hitlerį supusių pareigūnų jau reiškė norą nušalinti fiurerį nuo valdžios, kol jis neprivedė Vokietijos prie visiško kracho.

Adolfas Hitleris

Bet kas galėjo diagnozuoti A. Hitlerio ligą?

Visų mintys sukosi apie C. G. Jungą, nors tokio apsisprendimo priežastys nebūtinai buvo pagirtinos.

Tai, kad C.G. Jungas galop atmetė pagrindines kadaise jo mokytoju buvusio Sigmundo Freudo idėjas, vokiečiai labai ilgai buvo linkę laikyti akivaizdžiu šio psichologo nusigręžimo nuo žydų kilmės S. Freudo įrodymu. S. Freudas psichikos reiškinius mėgino paaiškinti seksualinių instinktų įtaka, o štai arijų kilmės C. G. Jungas savo analizę grindė labiau mistiniais, simboliniais ir kultūriniais elementais. Pats C. G. Jungas savęs antisemitu nelaikė ir dažnai tai akcentavo kalbėdamas su skeptiškai nusiteikusiais JAV atstovais. Tačiau vokiečių akyse jis savo, kaip antisemito, įvaizdžio negriovė, nors žydų kilmės kolegoms ir padėjo išsigelbėti nuo Holokausto. Kaip po kelių metų pastebi „The New York Times“ apžvalgininkas Robertas Boyntonas, „jis tarnavo abiem pusėms“.

Reikia pasakyti, kad 1942-aisiais metasi A. Hitleris pernelyg piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais ir jo būdas darėsi vis labiau permainingas. Visą žiemą dėl Maskvos atkakliai kovoję trys milijonai Vokietijos karių visgi patyrė nesėkmę, taigi, grandiozinis fiurerio planas užkariauti Sovietų Sąjungą akivaizdžiai žlugo. Į karą su didžiuliais nuosavais ištekliais įsitraukė ir JAV. Vis didesnis būrys A. Hitlerį supusių pareigūnų jau reiškė norą nušalinti fiurerį nuo valdžios, kol jis neprivedė Vokietijos prie visiško kracho.

Abejonių dėl A. Hitlerio psichinės būklės vis daugėjo. Manant, kad C. G. Jungas yra tas žmogus, kuriuo fiureris pasitikėtų, vienam iš A. Hitlerio gydytojų buvo pavesta paskambinti Šveicarijoje apsistojusiam C. G. Jungui ir paprašyti jo atvykti į tuometinę A. Hitlerio buvimo vietą – Berchtesgadeną. Psichiatras turėjo atidžiai stebėti fiurerį ir pateikti iš pažiūros nešališką jo būklės analizę, kuria vėliau būtų galima pasinaudoti siekiant įtikinti visus Vokietijos aukšto rango pareigūnus, kad atėjo metas nušalinti Trečiojo reicho lyderį, kol Vokietija dar nepasmerkta visiškam žlugimui.

Adolfas Hitleris

C. G. Jungas prašymo įvykdyti nesutiko. Savo atsisakymą jis paaiškino senyvu amžiumi (tuo metu jam buvo 67-eri) ir sunkumais kertant valstybių sienas. Visgi jis galėjo manyti, kad Vokietija, kaip vadovą turėdama A. Hitlerį, gavo kaip tik tai, ko nusipelnė.

Jei A. Hitlerio gydytojas ir sąmokslą rengiantys pareigūnai būtų kiek atidžiau pastudijavę C. G. Jungo darbus ir peržvelgę originalias jų versijas, o ne Trečiajame reiche išleistas cenzūros pakoreguotas kopijas, jie, galimas daiktas, būtų suvokę, kad artėjimas prie neišvengiamos A. Hitlerio baigties ir Vokietijos, kaip vieningos valstybės, žlugimo vyksta būtent taip, kaip C. G. Jungas išpranašavo.

***

Ankstyvą 1942-ųjų metų lapkritį, kaip tik tada, kai Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos rengėsi invazijai į Šiaurės Afriką, į Šveicariją atvyko Volstryto teisininkas ir buvęs diplomatas Allenas Dullesas. Jis vadovavo naujai įkurtai JAV specialiajai tarnybai – strateginių tarnybų valdybai (OSS). Vėliau ši organizacija gavo JAV centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pavadinimą, o A. Dullesas tapo pirmuoju ir ilgiausiai pareigose išsilaikiusiu civiliu jos direktoriumi. Apskritai CŽA veikla siejama su operacijomis Irane ir Gvatemaloje, taip pat Kubos Kiaulių įlankoje suorganizuota invazija, bet 1942-aisiais metais OSS veikla buvo vykdoma vadovaujantis intuicija ir šiokia tokia patirtimi, tad Šveicarijos sostinėje Berne apsistojęs A. Dullesas reikalus tvarkė, galima sakyti, atsižvelgdamas į aplinkybes.

Europą niokojančio karo metais Šveicarija buvo neutrali teritorija ir jos ramioje sostinėje buvo labai patogu vykdyti šnipinėjimo ir žvalgybos užduotis, todėl nekeista, kad būtent čia radosi nemažai intrigų užuomazgų. (Šis miestas, jo gyventojai ir to meto atmosfera labai vykusiai atspindėti netrukus pasirodysiančioje Scotto Millerio knygoje „Agent 110: An American Spymaster and the German Resistance in WWII“ (Agentas 110: JAV šnipai ir Vokietijos pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą).)

Naciai

Vienas iš pirmųjų A. Dullesui talkinusių asmenų – iš JAV kilusi Mary Bancroft, tuo metu Ciuriche gyvenusi su antruoju savo vyru, prancūzų ir šveicarų kilmės verslininku. Atsižvelgiant į to meto kontekstą, šią moterį būtų galima pavadinti šiokia tokia garsenybe, žinoma dėl visuomenės konvencijoms nepaklūstančio gyvenimo būdo.

Jos santuoka buvo aptarinėjama viešai, o daugelis nesantuokinių ryšių nebuvo jokia paslaptimi. Ji pati noriai kurstė visuomenės smalsumą paviešindama vieną kitą pikantišką savo gyvenimo detalę. M. Bancroft prastai kalbėjo vokiškai ir dar prasčiau Šveicarijos vokiečių dialektu. Nepaisant to, visada kalbėjo garsiai, be to, kaip buvo manoma, bet kuria kalba sugebėdavo išplepėti visas paslaptis. Atrodytų, kad tokios asmenybės kandidatūra specialiosios tarnybos darbui visiškai netinkama.

Kad ir kaip būtų, M. Bancroft kartkartėmis dirbo žurnaliste: JAV ji informavo apie Šveicariją ir atvirkščiai, taigi, turėjo šiokią tokią priedangą. Ji buvo tikra JAV patriotė. Sulaukusi 39-erių metų ji anaiptol nestokojo energijos. Per rengiamus kokteilių vakarėlius ar kviestines vakarienes ji būdavo ta asmenybė, kurią sunku pamiršti. Praslinkus keletui metų ji pati be išlygų pripažino ryškų savo dominavimą to meto visuomenės sueigose.

C. G. Jungas buvo M. Bancroft psichoanalitikas. Ji priklausė aplink C. G. Jungą susibūrusiam vadinamajam psichologijos klubui. Nemažai klubo narių tiesiog negalėjo jos pakęsti, tačiau C .G. Jungui ji patiko. Beje, ji patiko ir antrajai jo žmonai Toni Wolff, paprašiusiai M. Bancroft rašyti su grupės veikla susijusius tekstus.

Penkiasdešimtmečiui A. Dullesui M. Bancroft daugiau nei patiko: jis suvedė ją su vyriausiuoju Vokietijos žvalgybos pareigūnu Hansu Berndu Giseviusu, labai išsamiai informuotu apie ypatingą abvero, nacistinės Vokietijos žvalgybos organo, veiklą. Jis taip pat žinojo apie keletą rengiamų A. Hitlerio nušalinimo scenarijų.

C. G. Jungas buvo M. Bancroft psichoanalitikas. Ji priklausė aplink C. G. Jungą susibūrusiam vadinamajam psichologijos klubui. Nemažai klubo narių tiesiog negalėjo jos pakęsti, tačiau C .G. Jungui ji patiko. Beje, ji patiko ir antrajai jo žmonai Toni Wolff, paprašiusiai M. Bancroft rašyti su grupės veikla susijusius tekstus.

Reikia pasakyti, kad A. Dulleso santykiai su M. Bancroft buvo ne tik dalykiniai, bet ir intymūs.

Pati M. Bancroft viską pasakodavo C. G. Jungui, o tada A. Dullesui perdavinėdavo C. G. Jungo žodžius. Jų pokalbis dažniausiai vykdavo po intymių sueičių, kaip paprastai, užsitraukus cigaretę. Tokiu būdu nemažai informacijos buvo perduota dar prieš A. Dullesui ir C. G. Jungui susitinkant akis į akį.

Kaip teigia C. G. Jungo biografė Deirdre Bair, „A. Dullesą buvo pasiekę gandai apie tariamą C. G. Jungo prielankumą naciams ir aktyvų abiejų pusių bendradarbiavimą. Pasitelkęs daugybę sau pavaldžių žvalgybos šaltinių, jis pareikalavo pateikti detalų [sklindančios informacijos] įvertinimą, kuris, kaip pats įsitikino, įrodė tokių tvirtinimų klaidingumą ir nepagrįstumą.“

Mažai tikėtina, kad A. Dulles atsidėjęs studijavo mokslinius C. G. Jungo veikalus apie kolektyvinę pasąmonę, intraversiją, ekstraversiją, simbolizmą, alchemiją ir kt. Tačiau beveik nekyla abejonių, kad jis tikrai perskaitė 1938-aisiais metais, iš karto po Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Neville‘io Chamberlaino pasidavimo A. Hitleriui dėl Vokietijos pretenzijų į kraštinius Čekoslovakijos regionus, paskelbtą interviu su žymiuoju psichoanalitiku.

***

Pulitzerio premijos laimėtojas JAV užsienio korespondentas H. R. Knickerbockeris, nemažai laiko ir pastangų skyręs Sovietų Sąjungos bei Vokietijos santykių analizei, paprašė C. G. Jungo pasidalyti mintimis apie tris didžiausius to meto diktatorius: A. Hitlerį Vokietijoje, Benito Mussolinį Italijoje ir Josifą Staliną Sovietų Sąjungoje. Interviu su psichoanalitiku buvo paskelbtas žurnale „Cosmopolitan“, tuo metu visiškai kitokio pobūdžio leidiniu nei dabar.

Vėliau A. Dullesas pripažino, kad iš interviu paaiškėję C. G. Jungo samprotavimai vertinant tris diktatorius ir nuspėjant galimas jų reakcijas į besiklostančius įvykius labai padėjo suvokti visą politinę situaciją.

„Cosmopolitan“ išspausdintame interviu buvo galima rasti nemažai vertingų įžvalgų, ypač susijusių su aiškinimu, kaip diktatorius gali patraukti minias žmonių arba pats būti jų valdomas.

C. G. Jungas vertino A. Hitlerį medicininiu požiūriu ir akcentavo jo gebėjimą prasiskverbti į Vokietijos piliečių pasąmonėje glūdinčius ir įsisąmonintus troškimus bei lygino jį su kai kuriais savo pacientais, neva girdinčiais balsus, nurodinėjančius, ką daryti. Štai nedidelė ištrauka iš 1938-aisiais metais pasirodžiusio interviu:

„Jis [A. Hitleris] yra tarsi žmogus, įdėmiai įsiklausantis į mistiniu kanalu perduodamą idėjų srautą, o tada besivadovaujantis tomis idėjomis. Paprastai net tada, kai sugebame prasiskverbti į pasąmonės sritį, pavyzdžiui, per sapnus, beribis mūsų racionalumas ir proto veikla neleidžia paklusti juntamiems impulsams, o A. Hitleris į juos įsiklauso ir jiems paklūsta. Jis tarsi garsiakalbis, skelbiantis vos girdimus bet kurio Vokietijos piliečio sielos šnabždesius, kol jie pasiekia vokiečių pasąmonę. Tai žmogus, sugebantis iššifruoti kiekvieno vokiečio mintis ir jausmus, nors visiškai nesuvokiantis vokiečių likimo...“

C. G. Jungas be galo gerai suprato nacionalistinio populizmo keliamus pavojus net išsilavinusiuose ir kosmopolitiškai nusiteikusiuose visuomenės sluoksniuose.

Adolfas Hitleris

„Argi nežinote, kad šimtas vienoje vietoje susibūrusių pačių protingiausių pasaulio žmonių prilygsta kvailių miniai? Dešimties tūkstančių susibūrusių žmonių kolektyvinį protą būtų galima palyginti su aligatoriaus. Taip yra todėl, kad kiekvieno prie minios prisijungusio asmens savybės tarsi pasidaugina ir tampa dominuojančiais visos minios bruožais. Ne visi turime dorybių, bet tikrai visiems būdingi žemi gyvuliški instinktai, primityviausi urvinio žmogaus impulsai ir necivilizuoto individo bruožai“, – samprotauja C. G. Jungas.

Vis dėlto labiausiai A. Dullesą sudomino C. G. Jungo 1938-aisiais pasiūlytas nuovokus sprendimas, kaip elgtis su A. Hitleriu, neva klausiusiu tik savo vidinio balso ir nepaisiusiu jokių patarimų ar kritikos.

„Reikia nukreipti jo dėmesį nuo Vakarų. Tegul jis imasi Rusijos“, – sakė C. G. Jungas. H. R. Knickerbockerio paklaustas, koks likimas tokiu atveju laukia Vokietijos, C. G. Jungas atsakė: „Tai neturi mūsų dominti. Mums svarbu tik tai, kad toks posūkis išgelbės Vakarus.“

Praėjus trejiems metams po šios C. G. Jungo įžvalgos A. Hitleris ėmėsi žlugimui pasmerktos „Barbarosos“ operacijos. Tolesni įvykiai tik patvirtino psichoanalitiko teiginį, kad „niekam dar nepavyko stoti prieš Rusiją ir vėliau nesigailėti“.

Jau tada C. G. Jungas numanė, kad vienintelė taikos įtvirtinimo Europoje sąlyga – Vokietijos padalijimas. Nuožmių diktatorių vadovaujamą tautą psichoanalitikas buvo linkęs vadinti didžiule minia, kurios intelektas prilygsta „driežo, krokodilo arba vilko“ intelektui. Tokia tauta, anot C. G. Jungo, yra tikras monstras. „Štai kodėl aš pritariu mažų tautų egzistavimui. Mažos tautos sukelia mažas katastrofas, o didelės – dideles“, – apibendrina C. G. Jungas.

Jis tikrai nebuvo už Trečiojo reicho išgelbėjimą, nesvarbu, su fiureriu, ar be jo, bet informaciją, gautą iš A. Hitlerio nušalinimą planavusių politinių veikėjų, stengėsi panaudoti Vakarų sąjungininkų labui.

Naciai

***

Kaip rašoma 2004-aisiais metais pasirodžiusioje D. Bair biografinėje knygoje, 1943-iųjų metų pradžioje įvyko C. G. Jungo ir A. Dulleso susitikimas. Jau tada C. G. Jungas ir A. Dullesas buvo įsitraukę į tuo metu eksperimentinę sritį – psichologinių praktikų taikymą žvalgyboje, konkrečiai – įtakingų politinių veikėjų ir karo strategų psichologinių portretų sudarymą.

A. Dullesas suteikė C. G. Jungui Agento 488 slapyvardį, o Londone įsikūrusioje OSS būstinėje dirbusiam Davidui K. E. Bruce‘ui adresuotoje telegramoje nurodė, kad verta atkreipti ypatingą dėmesį į C. G. Jungo teikiamą informaciją ir analitines įžvalgas. Šiaip ar taip, be kitų pasitvirtinusių prognozių, C. G. Jungas numatė ir A. Hitlerio savižudybę.

Jau tada C. G. Jungas numanė, kad vienintelė taikos įtvirtinimo Europoje sąlyga – Vokietijos padalijimas. Nuožmių diktatorių vadovaujamą tautą psichoanalitikas buvo linkęs vadinti didžiule minia, kurios intelektas prilygsta „driežo, krokodilo arba vilko“ intelektui. Tokia tauta, anot C. G. Jungo, yra tikras monstras. „Štai kodėl aš pritariu mažų tautų egzistavimui. Mažos tautos sukelia mažas katastrofas, o didelės – dideles“, – apibendrina C. G. Jungas.

Kaip rašo D. Bair, „nepasakydamas nieko konkretaus, A. Dullesas informavo D. Bruce‘ą, kad C. G. Jungo nuomonė yra pagrįsta patikima informacija“, greičiausiai gauta iš sąmokslą prieš A. Hitlerį planavusių pareigūnų ir „galbūt iš neįvardijamų pacientų“.

„C. G. Jungas žinojo, kad A. Hitleris jau gyveno po žeme įrengtrame bunkeryje tuometiniuose Rytprūsiuose ir visi, pageidavę su juo susitikti, turėdavo palikti ginklus, be to, būdavo peršviečiami Rentgeno spinduliais. Kartu papietauti pakviesti svečiai sėdėdavo nepratardami nė žodžio, nes be perstojo kalbėdavo A. Hitleris. Keletas pareigūnų, neišlaikę ten tvyrojusios įtampos, patyrė psichologinių sukrėtimų“, – rašoma biografinėje knygoje.

C. G. Jungas buvo įsitikinęs, kad kariuomenės vadams labai stigo organizuotumo, todėl jie nesugebėjo įvykdyti sumanyto sąmokslo. Tokio C. G. Jungo įsitikinimo nepalaužė ir visa M. Bancroft perduota iš H. B. Giseviuso (su kuriuo ji užmezgė artimus santykius) gauta informacija, taip pat žinios apie H. B. Giseviuso bendradarbiavimą su Vokietijos karo ir žvalgybos organais, planavusiais, kaip susidoroti su A. Hitleriu.

***
1944-ųjų metų vasarį C. G. Jungas per pasivaikščiojimą suklupo ir susilaužė koją. Po kelių dienų jį ištiko širdies smūgis, todėl net keletą mėnesių jis buvo priverstas laikytis lovos režimo, griežtai prižiūrimas pirmosios žmonos Emmos. Kai rugpjūčio viduryje ji pagaliau leido M. Bancroft aplankyti psichoanalitiką, politinė situacija buvo gerokai pasikeitusi.

Vokietijos link iš Rytų ir Vakarų judėjo didžiuliai kariniai daliniai. Tuo metu vyko tikros varžybos dėl teritorijų pasidalijimo ir buvo sprendžiama Europos ateitis. Birželio mėnesį sąjungininkų kariuomenės daliniai išsilaipino Normandijoje ir prieš patraukdami link Vokietijos ėmėsi Paryžiaus išvadavimo operacijos. Iš Balkanų pusės artinosi Sovietų Sąjungos pajėgos. Taigi, Vokietijos pareigūnai, pernelyg ilgai planavę susidorojimą su A. Hitleriu, pagaliau ryžosi lemtingam žingsniui.

1944-ųjų metų liepos viduryje Šveicarijoje tuo metu apsistojęs H. B. Giseviusas nutarė grįžti į Vokietiją. Jis žinojo, kad netrukus turėtų būti įgyvendintas fiurerio nušalinimo planas. Po susitikimo su operacijai „Valkirija“ vadovavusiu Clausu von Stauffenbergu jis suvokė, kad vienas iš ketinamo įvykdyti plano punktų buvo susitarimas su sovietais, tikintis, kad šie atlaidžiau vertins nacistinės Vokietijos įvykdytus siaubingus nusikaltimus.

Adolfas Hitleris

Praėjus aštuonioms dienoms, 1944 m. liepos 20 d., C. Stauffenbergas atvyko į slaptąjį A. Hitlerio bunkerį – „Vilko irštvą“ – ir atsigabeno bombą, kurią paliko fiurerio pasitarimų kambaryje. Po įvykusio sprogimo A. Hitleriui visgi pavyko išlikti gyvam. Šis incidentas lėmė daugelio prieš jį nusiteikusių sąmokslininkų mirties nuosprendį.

Rugpjūčio 19 d. pas C. G. Jungą atvykusią M. Bancroft sukrėtė itin silpna psichoanalitiko sveikata, bet įspūdį padarė nepasotinamas jo smalsumas. C. G. Jungas su susidomėjimu klausinėjo apie nesėkmingą operaciją „Vilko irštvoje“. Jis sakė, kad nė karto neteko išgirsti dviejų aukščiausio rango karininkų, jo žiniomis, rengusių sąmokslą prieš A. Hitlerį, vardų. Pareigūnai, apie kuriuos buvo kalbama, – tai abverui vadovavęs admirolas Wilhelmas Canarisas ir generolas Hansas Osteris. Tai, kad šie vardai nebuvo paminėti, leido tikėtis naujų bandymų susidoroti su A. Hitleriu. Deja, nuojauta sakė, kad skrupulingai sumanytas planas nenusisekė ir A. Hitleris gavo dar vieną šansą „privesti Vokietiją prie galutinio žlugimo“.

***

1945-ųjų pavasarį Trečiasis reichas jau neegzistavo, Vokietija buvo paversta griuvėsiais, o Vakarų sąjungininkai turėjo įtikinti Vokietijos piliečius pasiduoti verčiau jų, bet ne Rusijos įtakai.
C. G. Jungas parašė A. Dullesui raštelį, kuriame teigė, kad nacių propaganda prarado bet kokią įtaigą, nes neturi jokio moralinio pagrindo. Šiame raštelyje, kurį A. Dullesas perdavė vyriausiajam kariuomenės vadui Dwightui D. Eisenhoweriui, buvo išreikštas teigiamas požiūris į D. D. Eisenhowerio Vokietijos piliečiams skelbiamas vilties teikiančias idėjas.

Netrukus po karo A. Dullesas pasakė: „Niekas, ko gero, nesužinos, kokią įtaką profesorius C. G. Jungas darė sąjungininkų sprendimams karo metais, bendraudamas su asmenimis, palaikiusiais ryšį su priešinga puse.“ Pasak A. Dulleso, C. G. Jungo indėlio nustatyti neįmanoma, nes jo veikla buvo itin kruopščiai įslaptinta ir nefiksuojama jokiuose dokumentuose.

Kad ir kaip būtų, ši aplinkybė nesukliudė C. G. Jungo pažiūroms įsismelkti į kolektyvinę mūsų pasąmonę ir suskambėti kaip perspėjimas apie diktatorių ir demagogų, taip pat jų pakalikų keliamą grėsmę.