Naujoji šalies vyriausybė sparčiai ėmėsi rinkiminių pažadų vykdymo bei paskendo vidaus politikos skandaluose. Neramus buvo ir tarptautinis kontekstas: tolesnė Rusijos agresija Ukrainoje, nelegalių imigrantų krizė ir jų masinis bei nekontroliuojamas judėjimas Europoje, pasikartojantys teroro išpuoliai, britų pasitraukimas iš ES ir pasaulyje vis labiau jaučiamas politinis nestabilumas ir nenuspėjamumas.
Nors paskaičius tarptautinę spaudą galima susidaryti įspūdį, kad Lenkija visus šiuos metus buvo pasinėrusi į vidaus politikos dilemas ir pati tapo dar vienu galvosūkiu Europai, tačiau naujoji šalies politinė ekipa stengėsi aktyviai dalyvauti sprendžiant reikšmingus tarptautinės darbotvarkės klausimus. Ne išimtis buvo ir krašto valstybės saugumo politika.
Naujasis Krašto apsaugos ministras Antoni Macierewicz vos tik perėmęs ministerijos vairą privalėjo spręsti iškart iškilusias viešųjų ryšių krizes. Politikas yra apibūdinamas kaip gan kontraversiška figūra Lenkijos politinėje arenoje ir per rinkiminę kampaniją netgi vengė dalyvauti visuotiniuose kampanijos reginiuose tam, kad nekenkti partijos įvaizdžiui ir pabrėžti jos atsinaujinimą. Vis dėlto, A. Macierewicziaus artimi ryšiai su PiS vadovybe galėjo nulemti jo paskyrimą į Krašto apsaugos ministrus.
Netgi atsiribojus nuo vidaus politikos intrigų, ministro laukė nemažai darbų: pasiruošimas NATO susitikimui Varšuvoje, saugumo užtikrinimas Pasaulinio jaunimo dienų Krokuvoje metu, tebesitęsianti krašto apsaugos sistemos pertvarka ir kt. Daugiausiai dėmesio pareikalavęs NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje praėjo sklandžiai. Dėka didelių ir ilgalaikių mūsų regiono diplomatų pastangų, liko bent dalinai išspręsti Vidurio-Rytų Europos saugumui iškilę iššūkiai: buvo nutarta dislokuoti 4 sąjungininkų kariuomenės batalionus Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Lenkijoje taip pat bus dislokuotas ir brigados dydžio (3–4 tūkst. karių) sunkiosios karinės technikos junginys, kad esant būtinybei bet kurią regiono šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Susitikime buvo įtvirtintas bendradarbiavimo su ES intensyvinimo siekis ir daugybė kitų mūsų regionui ir visam NATO svarbių sprendimų. Aljanso sprendimus būtina vertinti ir simboliškai – Baltijos šalys ir Lenkija pagaliau atsikratė Kremliaus įžūliai kabinamų „neapginamų“ ar „antrarūšių Aljanso narių“ etikečių.
Žengus didelį žingsnį į priekį krašto apsaugos srityje, nebuvo sustota. Anot A. Macierewicziaus ir kitų Vyriausybės atstovų, privaloma dar labiau padidinti Aljanso matomumą regione ir siekti tolesnės NATO plėtros. Tačiau dalinis saugumo užsitikrinimas nulėmė tai, kad buvo pradėta aktyviau dirbti ir kituose valstybės saugumo srityse. Šiuo metu ministerijos dėmesys yra sutelktas į krašto apsaugos sistemos pertvarką, kurią žadama pristatyti kitų metų kovo mėnesį. Reforma bus siekiama atsakyti į visus šiuolaikinius saugumo iššūkius vadovaujantis naujausia sąjungininkų patirtimi, technologijomis, teritorinės gynybos reorganizacija ir t.t.
Daug „Įstatymo ir Teisingumo“ Vyriausybės dėmesio pirmaisiais kadencijos metais buvo skirta ir vidaus saugumo problemoms. Po masinių teroro aktų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje ir kitur, bei reaguojant į galimą nelegalių imigrantų grėsmę, buvo susirūpinta vidaus saugumo sistemos finansavimu bei modernizacija. Daug dėmesio skirta policijos ir žvalgybos gebėjimų susekti su terorizmu susijusius asmenis sustiprinimui. Taip buvo išaiškintas ir planuotas teroristo išpuolis Pasaulinio jaunimo dienų metu. Taip pat, PiS vyriausybė žada toliau siekti šalies ir regiono energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo bei dar aktyviau kelti energetinės nepriklausomybės klausimus Transatlantinėse institucijose.
Rytų partnerystės pabaiga?
Po stojimo į ES ir nepaisant valdžios pasikeitimų, Lenkija visada siekė, kad Sąjunga liktų atvira ir kitoms Rytų Europos regiono valstybėms. Taip buvo norima sutvirtinti į rytus nuo Lenkijos esančias valstybes ir įstengti buferinę zoną bei apsisaugoti nuo Rusijos.
„Įstatymo ir Teisingumo“ partija tradiciškai pasižymi didesniu atidumu Rytų Europos valstybėms siekiančioms narystės NATO ir ES. Tiek iš ankstesnio šios partijos valdymo laikotarpio, tiek iš dabartinės programos bei politikų nuostatų, galima įžvelgti norą būti transatlantinės integracijos siekiančių šalių advokate.
Remiantis ankstesniu PiS valdymo laikotarpiu, partijos politikai pasisakydavo už paramą tokioms valstybėms kaip Ukraina, Gruzija ar Moldova nepriklausomai nuo politinės situacijos ar reformų įgyvendinimo procesų tuose šalyse. Ankstesnės, Donaldo Tusko „Piliečių Platformos“ (PO) partijos valdymo laikotarpiu, ši nuostata buvo pakeista į labiau pragmatišką poziciją. Anot PO politikų, ypač buvusio užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio, Lenkija privalo likti atvira ir padėti šalims siekiančioms transatlantinės integracijos, tačiau buvo keliama tų šalių reformavimosi sąlyga.
2015 metais savo rinkiminėje kampanijoje tiek A. Duda, tiek PiS pažymėjo, kad aktyvesnis bendradarbiavimas su Rytų partnerystės valstybėmis ir bendras jų, ypač Ukrainos, problemų sprendimas bus vienas iš šios partijos užsienio politikos prioritetų. Tokios deklaracijos daugelį ekspertų vertė prognozuoti, kad bus grįžta prie idealistinės PiS pozicijos, kad Rytų partnerystėms šalims, nepaisant visko, reikia „ištiesti ranką“.
Nieko nenustebino ir tai, kad iškart po prezidento priesaikos A. Dudos komanda suskubo įsitraukti į Ukrainos klausimo sprendimą. Tačiau Ukrainos atstovai greitai parodė tam tikrą nenorą, kad Lenkija įsitrauktų į derybas. 2015 metų vasarą prezidentas Petro Porošenko pareiškė, kad jo šalis nepageidautų jei esamas derybų formatas (Ukraina, Vokietija, Prancūzija, Baltarusija ir Rusija) būtų keičiamas ir į jį įsitrauktų nauji nariai.
Nors Ukrainos prezidento pozicija nepaskatino atšalimo strateginiuose dvišaliuose Lenkijos-Ukrainos santykiuose, bet Lenkijos viešojoje erdvėje susidariusi situacija buvo interpretuojama kaip pirmas didelis prezidento A. Dudos užsienio politikos pralaimėjimas. Iškart po to, A. Duda įsitraukė į kitus Lenkijai svarbius užsienio politikos klausimus ir neteikė didelio prioriteto Ukrainai, nors tiek ES, tiek NATO formatuose, Lenkija ir toliau akcentavo invazijos Ukrainoje klausimus. Tolesnės A. Dudos ir kitų Vyriausybės atstovų kalbos Ukrainos atžvilgiu pradėjo atspindėti ankstesnę, „Piliečių Platformos“ politikų poziciją, kad šalys, visų pirma, privalo rodyti valią ir vykdyti reikalingas reformas pačios.
Ukrainos valdančiųjų pozicija paveikė PiS atstovų laikyseną, tačiau nuo bendrų svarstymų apie Rytų partnerystės programą nebuvo nutolta. Dabartinę PiS vyriausybę netenkina Rytų partnerystės, kurią 2009 metais iniciavo Lenkija kartu su Švedija, rezultatai. Anot užsienio reikalų ministro Witoldo Waszczykowskio, ES Rytų partnerystės programa buvo neefektyvi, nes nenumatė jos dalyvėms perspektyvos kada nors įstoti į Europos Sąjungą. Ministro manymu, Rytų partnerystės programa ir asociacijos sutartis tėra ES prieškambaris, kuriame jokia valstybė nenori sėdėti. W. Waszczykowskio teigimu, „sulig asociacijos sutarties pasirašymu Rytų partnerystės programa pasibaigė“, dėl ko metas ieškoti tolesnių reformas Rytų partnerystės valstybėse skatinančių priemonių. Tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė šiuo metu toliau laikosi nuomonės, kad efektyviausia priemonė yra narystės perspektyva.
Pirmieji metai naujajai Lenkijos Vyriausybei buvo gana intensyvūs, tačiau PiS atstovai sugebėjo sėkmingai įgyvendinti (arba užbaigti) nemažai šalies saugumui reikšmingų pokyčių. Reaguojant į įvairius nerimą keliančius procesus Europoje ir siekiant užtikrinti šalies saugumą buvo sustiprintos vidaus saugumo pajėgos, žvalgyba, sienų kontrolė. Toliau yra keliamas siekis užsitikrinti energetinį saugumą, atsparumą hibridinėms grėsmėms, modernizuoti kariuomenę. 2016 metai taip pat pasižymėjo kaip istoriniai metai NATO. Aljansas parodė vienybę priešo agresijos akivaizdoje ir užtikrino savo narių saugumą.
Vis dėlto, Lenkijai svarbūs išlieka Rytų partnerystės valstybių klausimai. Nors Lenkija ES ir NATO plėtrą į šias valstybes laiko svarbia savo saugumo sistemos dalimi, tačiau pasiūlymo, kaip reformuoti ar kuo pakeisti Rytų partnerystės programą ji kol kas neturi. Viešojoje erdvėje kartojami tik ankstesni siūlymai apie narystės perspektyvos suteikimą bei skirtingų programų skirtingoms valstybėms įsteigimą.