Kaip rašo Willas Morelandas iš Vašingtone įsikūrusio tyrimų centro, kuris specializuojasi JAV užsienio politikos ir JAV strategijos srityse, vis tik tenka pripažinti, kad tai – ne pirmas rusų mėginimas kištis į JAV prezidentinius rinkimus. Maskva tokią taktiką jau išmėgino 1948 m., rašo vox.com.
1948-ųjų rinkimai labiausiai įsiminė dėl klaidingos laikraščio „The Chicago Tribune“ antraštės „Dewey nukauna Trumaną“, o štai liberalų svajotojo Henry Wallace‘o istorija lieka užmarštyje. Vis tik derėtų pripažinti, kad, nepaisant daugybės skirtumų, ši istorija panaši į dabartinio kandidato į JAV prezidento postą Donaldo Trumpo likimą, kuris dėl savo trumparegiškumo nepajėgus suvokti, kad tapo Kremliaus marionete.
H. Wallace’as – nenuovoki J. Stalino marionetė
Nors dalis galimai prisimena Stromą Thurmondą, vis tik kažin ar kas prisimintų buvusį Franklino Roosevelto viceprezidentą Henry Wallace‘ą ir jo Progresyviąją partiją. Didėjanti įtampa dėl Tarybų Sąjungos šiam svajotojui kėlė didelį nerimą. Ankstyvieji Šaltojo karo ženklai grasino padaryti galą jo svajonėms vystyti prekybą laisvai ir bendradarbiauti siekiant didinti taiką pasaulyje ir užtikrinant klestėjimą.
1946 m. rugsėjo 12 d. H. Wallace‘o kalboje „Kelias į taiką“ (angl. The Way to Peace) jam tuo metu einant prekybos sekretoriaus pareigas, raginta atsisakyti JAV prezidento Harry Trumano griežtos politikos Rusijos atžvilgiu, nes, kaip buvo įsitikinęs H. Wallace‘as, griežtumas niekada nedavė jokių realių ar ilgai trunkančių rezultatų nei mokyklos kiemo neklaužadoms, nei verslininkams ar pasaulio galingiesiems.
H. Wallace‘o manymu, atsakomybė už kandumo kupinus JAV ir Tarybų Sąjungos santykius krito ant Vašingtono pečių. Kaip ir D. Trumpas, jis žvelgė į Rusiją kaip į partnerę. Jo manymu, dėl judėjimo žemyn spirale kaltinti derėtų amerikiečių veiksmus. Kaip teigė H. Wallace‘o palaikytojai 1948 m., Maršalo planas, vadintas atsigavimo programa, iš tikrųjų buvo pirmas žingsnis, skirtas Vakarų kariniam blokui, nukreiptam prieš Rusiją, formuoti.
H. Wallace‘as siekė save vaizduoti kaip kandidatą, pasisakantį už gerų santykių palaikymą su Rusija. 1948 m. gegužės 11 d. stovėdamas priešais susirinkusiųjų minią jis pasisakė už naują dialogą su Tarybų Sąjunga.
Garsiai skaitydamas atvirlaiškį Stalinui jis pasiūlė šešių punktų planą, apėmusį ginklų mažinimą ir masinio naikinimo ginklų draudimą. Dar šiame plane numatoma, kad nei JAV, nei Tarybų Sąjunga neturėtų jokių karinių bazių kitose JT šalyse. H. Wallace‘as, kaip ir šiandieninis D. Trumpas, siūlė JAV trauktis iš Europos. Po savaitės J. Stalinas atsakė atvirlaiškiu, kuris buvo transliuotas per radiją, vėliau spausdintas amerikiečių žiniasklaidoje. Tarybų Sąjungos lyderis H. Wallace‘ą vadino taikos kandidatu. H. Wallace‘o laiško esmė, kaip teigė J. Stalinas, – tai jo siūloma konkreti programa taikiam Tarybų Sąjungos ir JAV nuomonių skirtumų išsprendimui.
J. Stalinas tada teigė, kad, „nepriklausomai nuo to, ar JAV valdžia pripažįsta H. Wallace‘o programą kaip bazę, skirtą JAV ir TSRS supratingumui užtikrinti, mes manome, kad H. Wallace‘o programa gali tapti geru ir produktyviu pagrindu tokiam supratingumui ir tarptautinio bendradarbiavimo vystymosi užtikrinimui“. J. Stalino siunčiama žinutė aiški – jei norite taikos kandidato, rinkitės H. Wallace‘ą.
Dabar jau žinome, kad H. Wallace‘o kandidatūra buvo pasmerkta nesėkmei. Buvęs viceprezidentas per rinkimus gavo vos 2,37 proc. rinkėjų balsų. Kaip tada rašė Howardas Nortonas iš „The Baltimore Sun“, sąmoningai ar nesąmoningai H. Wallace‘as ir kiti liberalai dalyvauja Maskvos žaidime ir tokiu būdu ne prisideda prie taikos, o jai kenkia.
Mūsų dienomis Kremlius sumaniai manipuliuoja D. Trumpu, tada – H. Wallace‘u. Prieš pat gegužės 11-osios H. Wallace‘o kalbą JAV ambasadorius Maskvoje Walteris Bedellas Smithas dalyvavo slaptame susitikime su J. Stalinu. Diplomato tikslai buvo dvejopi. Pirma, pokario susitarimai dėl Europos, ypač ieškant sutarimo dėl padalintos Vokietijos, buvo atsidūrę aklavietėje, todėl W. B. Smithas norėjo išsiaiškinti, kokios yra potencialios diplomatinio progreso galimybės.
Tuo pačiu W. B. Smithas siekė nubrėžti ribą po audringų 1948 m. pradžios įvykių. Vos prieš kelis mėnesius vasarį Čekoslovakijoje buvo nuversta paskutinė nekomunistinė vyriausybė Rytų Europoje. Vakarų Europai jaučiant vis didesnį spaudimą, tariamai iš Tarybų Sąjungos pusės, Vašingtonas baiminosi, kad Maskva vis labiau stiprina savo pozicijas.
W. B. Smithas teigė, kad Jungtinės Valstijos „neturi priešiškų ar agresyvių planų Tarybų Sąjungos atžvilgiu“. Tačiau jis taip pat pabrėžė, kad Maskva neturėtų manyti, kad „vietiniai reikalai, tokie kaip artėjantys rinkimai, sumažins šios šalies ryžtą ginti tai, ką ji mano esant teisingu“.
J. Stalinas norėjo tai patikrinti.
„Radijo Moskva“ paskelbė, kad Jungtinės Valstijos pasiūlė surengti slaptą Tarybų Sąjungos ir JAV konferenciją, kas nustebino diplomatijos pasaulį. Vašingtono sąjungininkai buvo įsiutę dėl tariamų slaptų vienašališkų derybų.
Vėliau tą patį vakarą valstybės sekretorius George'as Marshallas suskubo kelių Europos šalių delegacijas patikinti dėl JAV tikslų, ir tada H. Wallace‘as pasakė savo kalbą „Madison Square Garden“ arenoje.
J. Stalino atsakui į tą kalbą ir atviram laiškui buvo parinktas strategiškai parankus laikas. Tuo metu, kai W. B. Smithas teigė, kad rinkimai neturės įtakos Amerikos veiksmams Europoje, Tarybų Sąjungos lyderis siekė tais dar prieš NATO atsiradimą buvusiais laikais pasėti abejonės sėklą JAV vyriausybėje, visuomenėje ir tarp nerimaujančių Europos sąjungininkų. Labai vylęsis dirbti su Maskva, H. Wallace'as buvo aklas ir nesuvokė machinacijų, kuriose atliko pėstininko vaidmenį.
D. Trumpas – Kremliaus marionetė Nr. 2
Šiandien D. Trumpas yra dar vienas kandidatas į JAV prezidentus, klaidingai manantis, kad partnerystė su Maskva gali nustelbti pamatinius geopolitinis nesutarimus. Jungtinės Valstijos ir V. Putino režimas turi visiškai skirtingą tarptautinės santvarkos viziją, ir tie nesutarimai tęsiasi nuo H. Trumano laikų.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų JAV gynė atvirą ir taisyklėmis grįsta pasaulinę sistemą, kurioje didžiosios valstybės negali naudoti jėgos bauginti mažųjų, kurioje prekybos tikslas yra užtikrinti klestėjimą visiems žmonėms ir kurioje visi pasisako už teisės viršenybės plėtrą.
Kaip teigia straipsnio autorius, V. Putino Rusija nevertina nė vieno iš šių dalykų. Ji nori sugrąžinti įtakos zonas, kad galingosios valstybės lemtų savo kaimynų ateitį, naudotų prekybą kaip įrankį spausti kitas šalis bei naikintų demokratines normas, kurios kelia abejonių dėl jo režimo teisėtumo.
D. Trumpui ši rusiškoji vizija yra patraukli. Sutarimas su Rusija leistų Jungtinėms Valstijoms palikti už apsaugą nemokančius Europos sąjungininkus „ant ledo“. Maskva galėtų panaudoti prekybą ir energetiką kaip lazdą, tačiau amerikiečiai liktų saugūs už aukštų sienų. Ir V. Putinas galėtų tapti valdovu, kuris valdo nesilaikydamas teisės viršenybės principų ar atsižvelgdamas į galių atskyrimą, ir tai būtų gimininga siela kandidatui į JAV prezidentus, kuris pagrasino pasodinti savo varžovę į kalėjimą.
D. Trumpo politika, kaip ir H. Wallace'o politika, neatneš taikos ir stabilumo. Priešingai, ji paaukotų didžiulę pažangą, kuris buvo pasiekta pasibaigus Šaltajam karui. Šiandieninė Europa, priešingai nuo buvusios 1948 m., nėra padalinta į konkuruojančius blokus ir jai nereikia didžiulių Amerikos investicijų ir žmogiškųjų išteklių užtikrinti taiką.
Europos Sąjunga gal ir nėra tobula, tačiau nuo 1991 m. Europoje padaugėjo demokratijos ir gerovės, kurie atnešė naudos tiek europiečiams, tiek ir amerikiečiams. Geriausiai funkcionuojanti Europa pasaulinėje arenoje iki šiol buvo Jungtinių Valstijų partnerė.
Pasak teksto autoriaus, D. Trumpo užsienio politika paaukotų visą šią pažangą dėl gerų santykių su Rusija iliuzijos. Jungtinės Valstijos turėtų išsaugoti JAV prezidentų – nuo H. Trumano iki R. Reagano – vykdytą politiką ir remti savo sąjungininkus tuomet, kai jie susiduria su agresyviomis šalinis, siekiančiomis valdyti savo kaimynus, o ne su jais sugyventi.
Ekspertas akcentuoja, kad būtent dabar yra laikas stiprinti ryšius, o ne juos silpninti, bei išrinkti vadovą, kuris sugeba atskirti draugus nuo priešų. Ir D. Trumpui, kaip ir H. Wallace'ui, tokio gebėjimo akivaizdžiai trūksta.