Pavyzdžiui, Čečėnijos sostinė Groznas rusiškai reiškia „rūstusis“. Miesto pavadinimas yra kolonijinės kilmės – taip vadintas fortas, kurį tuometinis Rusijos caras įkūrė Čečėnijoje XIX amžiaus pradžioje ir aplink kurį išaugo miestas. Miesto pavadinimas akivaizdžiai atspindi kančių kupiną Grozno istoriją: nuo Stalino masinių deportacijų iki niokojančio Vladimiro Putino karo, kuriuo siekta susigrąžinti respubliką į Rusijos jurisdikciją, ir dar vėlesnio nuopolio į šiuolaikinį feodalizmą.
Tikroji gyvenvietės transformacija į miestą prasideda tada, kai jam suteikiamas pavadinimas. 1630 m. grupelė Anglijos puritonų nuo religinio persekiojimo iš gimtosios šalies pabėgo į Šiaurės Ameriką. Vietovę, kuri vėliau tapo 3 milijonų gyventojų miestu, gimtojo Anglijos miesto garbei jie pavadino Bostonu.
Tel Avivą 1909 m. įkūrė saujelė pabėgėlių, priverstų išvykti iš gimtųjų vietų po pogromų Europoje. Jie susirinko paplūdimyje netoli Jafos, suformavo sklypus namams statyti ir vietovei davė hebrajišką pavadinimą.
Miesto pavadinime kartais atsispindi asmens, kurio dėka jis atsirado, valia. Aleksandras Didysis Aleksandriją pavadino savo vardu; Petras Didysis taip pat nepasikuklino ir Sankt Peterburgui suteikė savo šventojo globėjo vardą. George`as Washingtonas JAV sostinei parinko vietą, tačiau ne pavadinimą – tai jau buvo asmenų, Kongreso įgaliotų įkurti JAV sostinę, duoklė valstybės patriarchui. Rinkėjų ir turbūt net savo paties nuostabai Juscelinas Kubitschekas per savo penkerių metų Brazilijos prezidento kadenciją pastatė sostinę, kurią šalies garbei pavadino Brazilija.
1967 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė naują 250 000 gyventojų miestą tarp Londono ir Birmingemo nusprendė pavadinti Milton Keinsu. Tai nebuvo mėginimas sujungti poemos „Prarastas rojus“ autoriaus Johno Miltono ir garsaus XX a. ekonomisto Johno Maynardo Keyneso pavardes ir taip tarsi simboliškai panaikinti ribą tarp kultūros ir mokslo. Milton Keinsas buvo Bekingemšyro grafystės kaimas, kuris turėjo ištirpti naujajame mieste. Kaimas išnyko, tačiau atmintis apie jį išsaugota toje vietoje iškilusio miesto pavadinime. Milton Keinse vis dar galime aptikti senovinių alėjų ir ankstesnės epochos mūrinių namų, įsiterpusių tarp betoninių terasų, verslo parkų ir transporto tunelių.
Skirtingų tapatybių miestai neretai turi keletą pavadinimų. Kai žmogus vartoja vieną ar kitą to paties miesto pavadinimą (pavyzdžiui, vienas Šiaurės Airijos miestas vadinamas ir Deriu, ir Londonderiu), jis išreiškia tam tikrą požiūrį į miesto istoriją. Kai miesto pavadinimas pasikeičia dėl politinių priežasčių, pasekmės vartosenai gali būti nenuspėjamos. Anglakalbiai Mumbajaus gyventojai, kurie daugiausiai priklauso Indijos intelektualiniam elitui, daug labiau yra linkę vartoti senąjį Bombėjaus pavadinimą nei patys britai.
Kai kurių miestų istorijai būdinga įvairialypė tapatybė, ir tai turi įtakos įvairioms jų šeimininkų politinėms ir kultūrinėms nuostatoms. Stambulas, kuris anksčiau vadintas Konstantinopoliu, o prieš tai Bizantijumi, buvo trijų skirtingų imperijų sostinė. Miestą suformavo išlikę graikų, romėnų, Bizantijos ir osmanų civilizacijų fragmentai.
Nors moderniosios Turkijos įkūrėjas Kemalis Ataturkas gimė dabartinėje Graikijoje, sostinę jis perkėlė iš Turkijos europinėje dalyje esančio Stambulo į azijinėje dalyje įsikūrusią Ankarą – miestą, kuris iš esmės buvo pastatytas plyname lauke. O tą miestą, kuris visame pasaulyje buvo pagarsėjęs kaip Konstantinopolis, jis atkakliai reikalavo vadinti Stambulu.
Slavų kalbose jis žinomas kaip Cargradas – miestas taip vis dar vadinamas Bulgarijoje. Net islandai turi atskirą Stambulo pavadinimą – jis likęs nuo XI amžiaus vikingų reidų į Juodąją jūrą, kai miestą jie vadino tiesiog „Didžiuoju miestu“. Tačiau nuo 1930 m. Turkijos paštas atsisako pristatyti paštą, jei adrese miestas įvardijamas kitaip nei Stambulas.
Kuo daugiau istorinių prekybinių ryšių turi miestas, tuo įvairiau jis vadinamas skirtingomis kalbomis. Tačiau kuo galingesnis miestas, tuo didesnė tikimybė, kad visi jo prekybos partneriai vartos tą patį pavadinimą.
