Šalia esančiame kelyje stoja automobiliai, ir nustebę vairuotojai spokso į netikėtai šioje ramioje vietoje atsiradusią karinę techniką. Ir tuomet lygiai taip pat netikėtai naikintuvas ir raketų paleidimo sistema išnyksta.

„Jeigu panagrinėtume istorijoje vykusius didžiuosius mūšius, pamatysime, kad apgaulė visuomet laimi“, – sakė karo inžinierius Aleksejus Komarovas, atsakingas už šią gudrybę.

A. Komarovas yra atsakingas už karinius pardavimus karšto oro balionus gaminančioje bendrovėje „Rusbal“, kuri taip pat Gynybos ministerijai tiekia vis daugiau ... pripučiamų tankų, naikintuvų ir raketų paleidimo sistemų.

Netoliese nuo minėto lauko, kuriame staiga atsirado naikintuvas MIG-31 ir raketų paleidimo sistema, už betoninės sienos esančiame fabrike darbuotojai ne tik gamina karšto oro balionus, bet ir kuria Rusijos švelniosios galios įrankius – itin realistišką pripučiamą karinę techniką, kuri gali atsirasti ir išnykti vos per kelias minutes.

Vladimiro Putino valdomai Rusijai jėga susigrąžinus pozicijas geopolitinėje arenoje, Kremlius ėmėsi įvairiausių priemonių nutildyti kritikus užsienyje, įtraukti į savo politiką Ortodoksų Bažnyčią, skleisti melagingą informaciją Europoje ir net, kaip teigia JAV prezidento Baracko Obamos administracija, kištis į artėjančius Amerikos prezidento rinkimus įsilaužiant į Demokratų partijos kompiuterius.

Viena iš naujausių priemonių šiame sąraše yra Rusijos kariuomenės ilgamečio domėjimosi apgaulės priemonėmis, arba maskuotės, atgaivinimas. Tai psichologinė karinė doktrina, kuri tampa itin svarbi šalies geopolitinių ambicijų dalimi.

Šią doktriną imta įgyvendinti dar 2014 metais Kryme, kai čia buvo pastebėti užsimaskavę paslaptingi kareiviai, kurie, kaip buvo skelbta, „atostogauja“ ar „savanoriauja“ Rytų Ukrainoje. O 2015 metais tokie kariai su „humanitarine misija“ atvyko į Siriją.

Ukrainoje plečiantis Rusijos karinei kampanijai, Maskva į separatistinę Rytų Ukrainą nusiuntė nubalintų karinių sunkvežimių konvojų. Vėliau buvo nustatyta, kad dauguma jų buvo tušti, kas paskatino kalbas, kad jie buvo nusiųsti ten sustabdyti Ukrainos karinę operaciją prieš separatistus.

Tokios maskuotės tikslas yra priversti priešą spėlioti, niekada neatskleisti savo tikrųjų ketinimų, visuomet neigti kokią nors veiklą ir naudotis visomis politinėmis ir karinėmis priemonėmis, kaip suteikti savo kariams tą netikėtumo suteikiamą pranašumą.

Kariniai analitikai sako, kad tokia doktrina yra „daugialypė“. Tai nėra paprasto kario slėpimasis už krūmo apsirengus kamufliažinę aprangą. Tai tam tikras melas, politinė dezinformacija ir klastingos invazijos.

Tokios maskuotės tikslas yra priversti priešą spėlioti, niekada neatskleisti savo tikrųjų ketinimų, visuomet neigti kokią nors veiklą ir naudotis visomis politinėmis ir karinėmis priemonėmis, kaip suteikti savo kariams tą netikėtumo suteikiamą pranašumą.

Juk iš karto po Krymo invazijos surengtos spaudos konferencijos metu V. Putinas kategoriškai neigė, kad „žalieji žmogeliukai“ buvo rusų kariai, ir teigė, kad bet kas gali nusipirkti karinę uniformą ir ją apsivilkti. Tačiau jau po penkių savaičių, po Krymo aneksijos, jis pripažino, kad tie kariai buvo rusai.

O praėjusį mėnesį Rusijos gynybos ministerija neigė Vašingtono teiginius, kad Rusijos kariniai lėktuvai apšaudė humanitarinį konvojų Sirijoje. Ministerija iš pradžių sakė, kad į sunkvežimius galėjo pataikyti Sirijos sukilėlių paleista mina. Vėliau ji teigė, kad sunkvežimius apšaudė amerikiečių bepiločiai. Galiausiai ministerija pareiškė, kad krovinys užsidegė pats.

Tokia Rusijos maskuotės doktrina apima ne tik paprastą kamufliažą, kurį naudoja visos kariuomenės; tai visas rinkinys idėjų, kaip nukreipti dėmesį ir dezinformuoti. Ir tokių priemonių Rusija imasi jau ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, tarybiniuose žemėlapiuose buvo gausu netikslumų, kurie varė iš proto eilinius vairuotojus, tačiau iš tiesų jie turėjo su nacionaliniu saugumu susijusį tikslą. Tokie žemėlapiai turėjo suklaidinti šnipus ir priešus, nes, pavyzdžiui, žemėlapyje nurodytas kelias galėjo nuvesti į ... pelkę.

Iš tiesų per praėjusią pusę amžiaus beveik visus Rusijos ar Tarybų Sąjungos karinės kampanijos – nuo Prahos pavasario iki Afganistano, Čečėnijos ir Ukrainos – prasidėjo nuo paprasto triuko, kuomet atsirasdavo užsimaskavę kariai, vilkintys uniformas be skiriamųjų ženklų. Pavyzdžiui, 1968 metais „Aeroflot“ reisu į Prahą atskrido neįprastai didelis skaičius sveikų jaunų vyrų, kurie vėliau perėmė oro uosto kontrolę.

Turistais apsimetę kariai 1983 metais atplaukė į Siriją, kur vėliau tapo žinomi kaip „draugai turistai“. O užsimaskavusių karių atsiradimas Kabule, Afganistane, ir Grozne, Čečėnijoje buvo plataus masto karių dislokavimo 1979 ir 1994 metais pradžia.

Ekspertai nerimauja, kad kita vieta, kur bus vykdoma tokia taktika, bus Baltijos regionas, kur gyvena daug etninių rusų. Be to, netoliese, Kaliningrade, yra didelė karinė bazė.

Rusija turi daugybę galimybių veikti Baltijos šalyse. Analitikai sako, kad, pavyzdžiui, senas Rusijos karinis laivas gali staiga sugesti ir imti dreifuoti prie Baltijos šalių, o tuomet būtų atsiųsti jūrų pėstininkai jį „saugoti“.

Tokio incidento nepakaktų paskatinti didelio masto NATO karinio atsako, tačiau tokie atvejai galėtų gerokai sumažinti Aljanso patikimumą, sako analitikai.

„Kalbant apie Baltijos šalis, smagioji dalis iš Rusijos perspektyvos yra ta, kad NATO patikimumas priklauso nuo niekam nereikalingos žemės, tad tereikia užgrobti nedidelį plotelį“, – sakė Vašingtone veikiančioje Kennano instituto karinis analitikas Michaelas Kofmanas.

Rusija turi daugybę galimybių veikti Baltijos šalyse. Analitikai sako, kad, pavyzdžiui, senas Rusijos karinis laivas gali staiga sugesti ir imti dreifuoti prie Baltijos šalių, o tuomet būtų atsiųsti jūrų pėstininkai jį „saugoti“.

Rusijos maskavimosi operacijų ekspertas pulkininkas Davidas M. Glantzas sako, kad Rusijos požiūriu, karą sudaro „daugybė aspektų“.

Verta pastebėti, kad ir kitų šalių kariuomenės naudoja įvairias maskavimo priemones. Tačiau Rusijos maskavimosi doktrina skiriasi nuo tradicinių apgaulės operacijų, nes šalis maskavimosi priemones naudoja tiek karo, tiek ir taikos metu.

Vienas iš tokios taktikos pavyzdžių yra istorija apie tai, jog sovietai nusprendė savo erdvėlaivių paleidimo vietą Kazachstane pavadinti Baikonūru. Tokį patį pavadinimą turi ir netoliese esantis nedidelis kaimas. Rusai taip tikėjosi apgauti priešo bombonešius, kurie esą atakos metu turėtų per klaidą subombarduoti nereikšmingą kaimą.

„Jiems karas yra tarsi šachmatų partija, ir vis mes esame šachmatų figūros“, – sakė D. M. Glantzas.

Gerai surežisuota Rusijos maskuotė yra tarsi gera rusiška pjesė, kurioje vystoma viena siužetinė linija, kuomet staiga įvyksta kažkas visai netikėto.

Maskuote „siekiama manipuliuoti priešo realybės suvokimu, dezinformuoti jį ir galiausiai pakenkti individų, organizacijų, vyriausybių ir visuomenių sprendimų priėmimo procesui“, aiškina autoritetingas rusų karinės psichologijos ekspertas Dima Adamsky. Jo teigimu, gerai parengti pirminiai veiksmai „taikiniui atrodys nepiktybiniai“.

Kremlius

Saulėtame lauke netoli Maskvos išskleista raketų paleidimo sistemos S-300 pripučiama versija primena didelę kamufliažinę paklodę. „Patrauk šiek tiek šį kampą“, – šaukia vienas darbininkas. „Palygink ten“, – atsako kitas. O vėliau po vieno elektrinio oro kompresoriaus mygtuko paspaudimo ši „paklodė“ pakyla ir išpampsta kaip milžiniškas zefyras, laukiantis, kol jį paskrudins Trečiojo pasaulinio karo liepsnose.

„Rusbal“ direktorė Marija A. Oparina neatskleidžia, kiek pripučiamų tankų, naikintuvų ir raketų paleidimo sistemų tiekia kariuomenei, nes ši informacija yra įslaptinta. Tačiau ji sako, kad gamybos apimtys per praėjusius metus smarkiai šoktelėjo į viršų.

Sutartis su šia bendrove tėra mažytė dalis 660 mlrd. JAV dolerių vertės Rusijos kariuomenės perginklavimo programos, kurią šalis pradėjo įgyvendinti 2010 metais. Verta paminėti, kad pripučiamas tankas – vienas iš standartinių kompanijos gaminių – kainuoja maždaug 16 tūkst. JAV dolerių. Jis pristatomas dviejuose maišuose ir gali būti pripūstas ir išleistas per maždaug 5 minutes.

„Dabar kare nėra jokių džentelmeniškų susitarimų, – pažymi M. A. Oparina. – Nėra jokio galantiškumo. Niekas nebevilki raudonos uniformos. Niekas neatsuka krūtinės, kad būtų nušautas. Dabar laimi tas, kuris užantyje