Vokietijos pacifistų bendruomenė keistai nuščiuvusi. O štai medijos ir politologai negaili kritikos Europos ir šalies politikams dėl jų neryžtingumo. Esama netgi spėliojimų, kad pabrėžtinai atsargi Vokietijos socialdemokratų laikysena susijusi ir su ateinančiais metais vyksiančiais rinkimais į šalies parlamentą.
Desperatišką socialdemokratų norą tikėti gera Maskvos valia atskleidžia Vokietijos vyriausybės ryšių su Rusija koordinatoriaus Gernoto Erlerio (SPD) pasisakymai. Praėjusį sekmadienį duodamas interviu Vokietijos televizijos kanalui ZDF, jis neslėpė nusivylimo: viena vertus, Maskva signalizuoja pasirengimą dialogui, antra vertus, tuo pat metu duoda komandą oro antskrydžiams Sirijoje.
„Tai – absoliučiai nesuderinami dalykai“, ir tai daro Rusiją kaip partnerę stačiai nenuspėjamą.“ „Rusija nieko nebepaiso“, Maskva laikosi savo politinės strategijos, nukreiptos į konfrontaciją, – netikėtai kritiškai prabilo diplomatas. Tačiau, Rusijai trumpam sustabdžius Alepo bombardavimą, tas pats Erleris atkrito į viltingą diplomatinį diskursą ir atmetė tolesnes diskusijas dėl naujų sankcijų Rusijai, kaip, beje, ir užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris (SPD).
Krikščionys demokratai su kanclere Angela Merkel laikosi kietesnės pozicijos. Artėjant ES užsienio reikalų ministrų susitikimui, kanclerė Angela Merkel viešai pasisakė už naujas sankcijas Rusijai. Neatmeta ji šios galimybės ir dabar, po ketvirtadienio ES viršūnių susitikimo pareiškusi, jog tokių nežmoniškų bombardavimų Europa netoleruos: „Jei tokio pobūdžio pažeidimai tęsis ir toliau, mes reaguosime visomis įmanomomis priemonėmis.“
Kalbos apie dialogą su Rusija – tik figos lapelis Vakarų bejėgystei pridengti
Artimųjų Rytų ekpertė, žurnalo „Internationalle Politik“ vyriausioji redaktorė Silke Tempel iliuzijų dėl Rusijos neturi. Taikos reikia norėti, o „nei Assadas, nei Rusija nesuinteresuoti nutraukti kovinius veiksmus, kuriais jie tiesiog sukuria faktus žemėje,“ – sakė ji dar vasarį. Pasak politologės, Rusijai absoliučiai aišku, kad pilietinio karo Sirijoje eigos mes nemėginsim paveikti kariniu įsikišimu, kad mes iš esmės neturime priemonių nei būdų padėčiai daryti įtaką. Tad „prie derybų stalo Rusija sėdosi tik dėl akių, idant niekas negalėtų jos apkaltinti nenoru ieškoti diplomatinio sprendimo“.
Įvertindama praėjusio pirmadienio vakarą Liuksemburge priimtą besvorį ES pareiškimą dėl karo Sirijoje, Silke Tempel apgailestavo, kad nebuvo pasinaudota vienintele Vakarų turima priemone – sankcijomis Rusijai, nukreiptomis į prezidento V. Putino artimiausios aplinkos žmones. Tą apgailestavimų ji, deja, būtų priversta pakartoti ir dabar.
Pagrindinis sankcijų priešininkų argumentas – baimė provokuoti V. Putiną, tuo būdu užkertant kelią diplomatiniam sprendimui. Islamo ir Artimųjų Rytų ekspertas Udo Steinbachas tokį požiūri laiko ne tik morališkai, bet ir strategiškai neteisingu: kol viena pusė, t.y. Basharas al Assadas, Rusija ir Iranas yra pasiryžę toliau spręsti konfliktą karinėmis priemonėmis, kitos pusės kalbos apie diplomatiją tėra figos lapelis Vakarų gėdai prisidengti.
„Jei Vakarai ir toliau dangstysis tais figos lapais, tai Alepo problema taip užsitęs ir kainuos tiek žmonių gyvybių, kad šios humanitarinės katastrofos akivaizdoje tai tiesiog neatsakinga ir nepadoru,“ – piktinosi politologas Vokietijos radijui „Deutscahlandfunk“ duotame interviu.
Sirija – V. Putino bandymų laukas
Sankcijų kritikų būgštavimus, esą, Vakarai taip įvarytų V. Putiną į kampą, „Spiegel“ politikos apžvalgininkas Sebastianas Fischeris atremia paprastu argumentu: V. Putinui turi būti parodyta, kad jo nusikaltėliški kariniai veiksmai Sirijoje neliks be pasekmių. „Rusija turi žinoti, ko jai iš Vakarų tikėtis. Tik taip, nuosekliomis pasekmėmis, būtina reaguoti į netikėtus V. Putino ėjimus – Kryme, Rytų Ukrainoje, Sirijoje.“
Platesniame geopolitiniame kontekste Rusijos veiksmus Sirijoje bei Vakarų reakciją į juos vertina ir dienraščio „Welt“ žurnalistas Richardas Herzingeris. Pasak jo, V. Putinas naudoja Siriją kaip bandymų lauką, žiūrėdamas, kaip toli jis galės netrukdomas eiti prieš Vakarus.
„Sirijoje Maskva demonstruoja, kad jai negalioja tarptautinė teisė ir tarptautinės taisyklės. Tą patį matėme ir Ukrainoje, kai rusų kariniai daliniai užėmė dalį nepriklausomos Europos valstybės teritorijos, o Kremlius iki šiol net ir nemano vykdyti kokius nors Minsko susitarimo įsipareigojimus. Ligšiolinę Vakarų reakciją „Welt“ žurnalistas vadina visiška kapituliacija prieš V. Putino smurto politiką.
Taikos demonstracija su šūkiais, remiančiais agresorių
R. Herzingeris išvardina ir daugiau atviros Kremliaus konfrontacijos su Vakarais signalų, tokių kaip „Iskander“ raketų dislokavimas Kaliningrado srityje – Baltijos valstybėms ir Lenkijai bauginti, arba kaip kibernetiniai išpuoliai, kuriais siekiama destabilizuoti demokratiją Amerikoje. Ir vis vien Vokietijoje nusveria noras pateisinti, pagražinti, nematyti „šio didžiausio pavojaus laisvei“.
Vokietijoje vyskta masinės demonstracijos prieš transtalantinius laisvos prekybos susitarimus TTIP ir Ceta, o kodėl šalies pacifistų nematyti surengusių demonstracijas priešais Rusijos ambasadas, nors, kaip primena R. Herzingeris, „vien nuo Rusijos antskrydžių, įskaitant tikslingą po žemėmis esančių ligoninių bombardavimą bunkerius pralaužiančiomis bombomis, žuvo daugiau civilių gyventojų, nei nuo viso siaubą keliančios IS teroro“?
Tiesa, spalio 9 dieną Berlyne vyko taikos demonstracija, į kurią buvo susirinkę apie 5000 pacifistų. Pagrindiniai jų reikalavimai – „Siekim taikos be ginklų“ ir „Išstokim iš NATO!“. Netrūko ir prielankumą Rusijai išreiškiančių šūkių. Politologė S. Tempel sakėsi nemačiusi kitos tokios taikos demonstracijos, kurios dalyviai neštų šūkius, palaikančius agresorių.
Miglotos „taikos“ ilgesys Vokietijoje stipresnis už teisingumo jausmą
Galima būtų guostis, kad penki tūkstančiai demonstrantų – dar ne visa Vokietija. Tačiau vokiečių simpatijos V. Putinui – ne toks jau retas reiškinys. Rusijos prezidentą ypač aukštai vertinti linkę Vokietijos piliečiai, kritikuojantys taip vadinamas sistemines partijas. To priežastys įvairios, – žurnalui „Spiegel“ šį fenomeną mėgino paaiškinti krikščionių demokratų sąjungos (CDU) parlamentinės frakcijos vadovas Volkeris Kauderis: tai ir žavėjimasis „stipriu vyruku“, neva sugebančiu šalyje įvesti tvarką, ir giliai įsišaknijęs antiamerikanizmas. „V. Putino garbinimas yra, taip sakant, kita šio medalio pusė“, – sakė V. Kauderis.
Kaip atskleidė rugsėjo pradžioje savaitraščio „Zeit“ vykdyta apklausa, 29 procentai vokiečių Rusijos prezidentą vertina lygiai taip pat gerai ar netgi geriau nei kanclerę Angelą Merkel. O instituto „Forsa“ apklausoje dalyvavę respondentai nelinkę pritarti dvejopai, bauginimu ir dialogu grindžiamai, NATO strategijai: net 63 procentai pasisako už dialogą.
„Miglotos „taikos“ ilgesys Vokietijoje yra stipresnis už teisingumo jausmą ar atjautą Alepo aukoms. Į konfrontaciją su Rusiją nemaža šalies gyventojų dalis žvelgia kaip į savaiminį blogį,“ - diagnozuoja dienraštis „Die Welt“.
Tai, kad nemažai daliai Vokietijos gyventojų Rusija yra artimesnė nei Jungtinės Valstijos, kad gyventojai nenori naujo šaltojo karo, žino ir politikai, jau apšylantys kitais metais vyksiantiems rinkimams į šalies parlamentą. Socialdemokratai ruošiasi pateikti save kaip „taikos partiją“, nesaugiais laikais gebančią rasti politinę išeitį, – analizuoja žurnalas „Spiegel“. Todėl iš socialdemokratų stovyklos vis dažniau girdėti balsai, raginantys užuot kalbėjus apie naujas sankcijas Rusijai, rūpintis atšaukti ankstesnes.
„Nuo Lenino laikų Rusijos vadovybė žvelgė į Vokietiją kaip į raktą žemynui užvaldyti“
Nesunku įsivaizduoti, kokie malonūs tokie apklausų rezultatai ir tokios politikų kalbos Kremliaus šeimininkui, – juk jis mėgina įvaryti pleištą tarp Europos ir Amerikos. „Nuo Lenino laikų Rusijos vadovybė žvelgė į Vokietiją kaip į raktą žemynui užvaldyti, – primena R. Herzingeris. – O ir šiandien, pasitelkusi sau prielankias jėgas iš Vokietijos politikos, ekonomikos bei publicistikos sferų, kietą Rusijos ranką ji stengiasi padaryti Vokietijai priimtiną.“
„Užvaldyti žemyną“ – gal ir per skambiai pasakyta, bet siekio jam labiau daryti įtaką ir pati Rusija neslepia. V. Putinui aišku, kad iš A. Merkel rankų to „rakto“ jis negaus, – tuo galėjo įsitikinti ir trečiadienį Berlyne vykusiose derybose, kuriose kanclerė, savo pačios žodžiais, kalbėjo „griežtai ir aiškiai“.
Kremliaus simpatizantai AfD per silpni, kad artimiausiu metu taptų vyriausybine partija. Vilties aušra Berlyne Kremliui gali nušvisti tuo atveju, jei kitais metais į valdžią ateitų raudonai raudonai žalia koalicija. Nesunku įsivaizduoti, kad nuoširdi Rusijos interesų supratėja „Die Linke“ poroje su nuolaidžiauti linkusiais socialdemokratais keistų užsienio politikos kursą – Maskvos naudai.
CDU generalinis sekretorius Peteris Tauberis „Welt am Sonntag“ priekaištavo partijai „Die Linke“, kad šioji „nekritiškai įsiteikinėja Rusijai“. Negailėjo jis kritikos ir socialdemokratams bei Žaliesiems: „Tarp SPD ir Žaliųjų taipogi esama tvirta pozicija nepasižyminčių kantonistų, greitai pasiduodančių antiamerikietiškiems refleksams. Krikščionių sąjunga priešrinkiminėje kovoje labai aiškiai pasakys, kad Vokietija taip gerai laikosi ir dėl to, kad yra vakarietiškos vertybinės bendrijos dalis“.