Neverta manyti, kad jau kitąmet Prancūziją sukrės esminės M. Thatcher ir Ronaldo Reagano stiliaus reformos. Tačiau akivaizdu, kad politinių diskusijų tonas Paryžiuje labai skiriasi nuo to, ką amerikiečiams kalba Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton.
Tiesa, gerus šansus patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą turi Kremliaus remiamo Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų M. Le Pen, kuri pirmiausia išsiskiria savo priešiškumu imigracijai ir pažadu, kad Prancūzija išstos iš Europos Sąjungos, ekonomikos srityje žada didinti apsaugą nuo mažų darbo sąnaudų šalių „nesąžiningos konkurencijos“, užtikrinti tam tikrų profesijų kvotas „tikriesiems“ prancūzams ir įgyvendinti pramonės politiką, kuri, jos teigimu, paskatintų šalies reindustrializaciją.
Tačiau mažai tikėtina, kad jai pavyktų nugalėti bet kurį bent kiek geriau kvalifikuotą centro dešinės ar centro kairės kandidatą. Štai pirmaujantis centro dešinės respublikonų partijos kandidatas Alainas Juppé yra patikimas, nors ir necharizmatiškas politikas. Savo rinkimų programoje jis žada mažinti mokesčius įmonėms ir viešąsias išlaidas, o pensinį amžių padidinti iki 65 metų. Eidamas ministro pirmininko pareigas XX a. dešimtajame dešimtmetyje, A. Juppé inicijavo viešojo sektoriaus pensijų sistemos išlaidų mažinimą. Tiesa, reformos rezultatai buvo nevienareikšmiai, nes po tris savaites trūkusių masinių streikų, kuriuose dalyvavo apie 2 milijonus darbuotojų, pradiniai reformos pasiūlymai buvo gerokai apkarpyti.
Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose, kurie įvyks lapkričio 20 d., dalyvaus ne tik buvęs šalies vadovas Nicolas Sarkozy, bet ir buvęs ministras pirmininkas François Fillonas, kuris yra anglofilas ir prisiekęs M. Thatcher gerbėjas, pabrėžia „Weekly Standart“ rašo tarptautinių santykių ekspertas. Jo rinkimų platformos pagrindiniai postulatai yra išlaidų ir mokesčių mažinimas, 35 valandų darbo savaitės atsisakymas ir reguliavimo sistemos peržiūra, siekiant mažinti Prancūzijos ekonomiką slegiantį biurokratizmą.
Tačiau dar įdomiau tai, kas vyksta socialistų partijoje. Jau ilgokai prezidento François Hollande`o reitingai yra apgalėtinai maži. Praėjusią savaitę pasirodė žurnalistų Gérardo Davet ir Fabrice`o Lhomme`o 672 puslapių knyga, pagrįsta interviu, kuriuos per savo kadenciją jiems davė F. Hollande`as. Knyga ir jos sukelta polemika neturėtų nustebinti tų, kas domisi šių metų JAV rinkimų kampanija. Tačiau F. Hollande`as padarė nedovanotiną klaidą – atsisakė teisių į knygą, kurioje gausu politiškai nekorektiškų citatų islamo ir imigracijos temomis, todėl daugelis mano, kad jo negalima laikyti rimtu kandidatu per artėjančius rinkimus.
F. Hollande`o klaidos atveria galimybių Emmanueliui Macronui, kurį daugelis įvairių politinių pažiūrų prancūzų vertina kaip geriausią viltį Prancūzijos ekonomikai. Dar neseniai E. Macronas buvo socialistų ministro pirmininko Manuelio Vallso vadovaujamo kabineto ekonomikos ministras ir inicijavo liberalias rinkos ekonomikos reformas: ėmėsi liberalizuoti tolimojo susisiekimo autobusų transporto sistemą, padarė labiau prieinamas tam tikras privilegijuotas profesijas, pavyzdžiui, notarų ir teismo darbuotojų, taip pat pasiekė, kad įmonėms būtų kiek lengviau atleisti darbuotojus.
Tai neturėtų stebinti. Nors E. Macronas ir priklausė socialistų ministrų kabinetui, jis nėra socialistų partijos narys. Libertarių pažiūrų teisininkas ir intelektualas Mathieu Laine, kuris yra vienas iš aktyviausių E. Macrono rėmėjų Prancūzijoje, neseniai parašė įžanginį žodį M. Thatcher kalbų rinkiniui prancūzų kalba. Jis negailėjo pagyrų „geležinės ledi“ ekonomikos reformoms, kurios, jo nuomone, dabar kaip niekada reikalingos Prancūzijai.
Tikra atgaiva matyti, „Weekly Standart“ rašo D. Rohacas, kad Prancūzijoje vis aiškiau suvokiama, jog šaliai reikia ne ekonominio protekcionizmo, populizmo ir valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą, o esminių struktūrinių ir mokesčių politikos reformų. Be to, Prancūzijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad liberaliosios demokratijos valstybėms tenka svarbus vaidmuo užtikrinant pasaulio saugumą ir kad Jungtinės Valstijos pastaruoju metu nepakankamai aktyvios šioje srityje.
Neseniai paskelbtame interviu net prezidentas F. Hollande`as nepagailėjo kritikos JAV prezidentui Barackui Obamai už tai, kad JAV nesiėmė veiksmų Sirijoje 2013 m. Toks silpnumas, pasak jo, išprovokavo krizę Ukrainoje, neteisėtą Krymo aneksiją ir tai, kas dabar vyksta Sirijoje.
Nepaisant to, kas kitąmet įsikurs Baltuosiuose rūmuose ir Eliziejaus rūmuose, tikėtina, kad būsimasis Prancūzijos vadovas bus artimesnis laisvosios verslininkystės principams ir aktyviau pasisakys už tai, kad liberaliosios demokratijos šalys turi vaidinti svarbų vaidmenį pasaulyje. Toks Jungtinių Valstijų ir Prancūzijos apsikeitimas vaidmenimis amerikiečiams turėtų būti kiek netikėtas, mąsto tarptautinių santykių ekspertas D. Rohacas.