„9-asis XX amžiaus dešimtmetis prašo leisti ilsėtis ramybėje to meto užsienio politiką, nes šaltasis karas baigėsi prieš 20 metų“, – sarkastiškai pareiškė tuometinis Demokratų partijos kandidatas.
Praėjus ketveriems metams, po Rusijos Ukrainoje pademonstruotos agresijos ir Krymo aneksijos nei veiksmų prieš valdžios linijai nepaklūstančius šalies viduje, niekas nebesiginčija, kad Rusija iš tikrųjų yra labai pavojinga grėsmė ne tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet ir jų sąjungininkėms. Nepaisant to, susidaro įspūdis, kad net ir dabar ne visi supranta, kas ta Rusija ir kaip su ja reikia elgtis, savo straipsnyje „The Washington Post“ rašo Masha Gessen ir detaliai analizuoja penkis su Rusija dažniausiai siejamus mitus.
Mitas nr. 1. Rusija stengiasi, kad JAV prezidento rinkimus laimėtų D. Trumpas
Pati idėja, kad Rusija padeda D. Trumpui siekti JAV prezidento posto, pradėta vystyti šią vasarą. „D. Trumpo siekis patekti į Baltuosius rūmus bent iš dalies palaikomas Maskvos“, – ne kartą rašė „The Guardian“ užsienio politikos redaktorius Julianas Borgeris. Tiesą sakant, toks teiginys labiau primena ne mitą, o konspiracijos teoriją. Kaip ir visais konspiracijos teorijų atvejais, viskas prasideda nuo faktų ir įsivaizduojamų jų ryšių, kurie iškreipia tikrovės vaizdą.
Faktas kaip blynas: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas JAV prezidento poste sutiktų matyti bet ką, išskyrus Hillary Clinton. Jis asmeniškai kaltina politikę pakursčius neramumus Rusijoje 2011-2012 metais, argumentuodamas, kad „ji davė nurodymus veikėjams šalies viduje“, kurie ir pradėjo demonstracijas. Nors Rusijos prezidento ir nepavadinsi D. Trumpo gerbėju, pats milijardierius mano priešingai. Iš tikrųjų V. Putinas jį pavadino „spalvinga asmenybe“, o ne „puikiu lyderiu“, kaip kad mėgsta kartoti JAV Respublikonų partijos kandidatas. Be to, jo pavardę Rusijos prezidentas paminėjo, geriausiu atveju, vos du kartus.
Įrodymai, kad D. Trumpas turi ryšių Maskvoje, taip pat labai menki. Kol kas niekas neatsekė pinigų srautų, kurie galėtų D. Trumpą susieti su Kremliumi. Buvęs Respublikonų kandidato kampanijos vadovas Paulas Manafortas turi ryšių su buvusiu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, kurį visi vadino prorusišku vadovu, tačiau toks apibūdinimas tėra bandymas viską supaprastinti iki negalėjimo. Nėra jokių faktų, leidžiančių daryti išvadą, kad pats P. Manafortas svarbiose derybose buvo Maskvos pusėje.
Žymiai svarbesnis klausimas yra kibernetinės atakos prieš JAV Demokratų nacionalinį komitetą ir rinkimų sistemas, dėl kurių B. Obamos administracija oficialiai apkaltino Rusijos agentus. Kaip ten bebūtų, Kremlius taip elgiasi visame pasaulyje – tokia jau Maskvos kibernetinė strategija, kurią ji entuziastingai vykdo. Tokią taktiką Rusija intensyviai taiko nuo 2007 metų, kai laikinai buvo sutrikdytas Estijos vyriausybės elektroninės sistemos darbas. Tokių atakų tikslas daugiau nei aiškus – sutrikdyti kasdieninius darbus, tačiau tikrai nebūtinai D. Trumpo naudai.
Mitas nr. 2. V. Putinas sugrąžino Rusijai prarastą didybę
D. Trumpas V. Putiną giria kaip „galingą lyderį“, kuris „labai sėkmingai dirba labai sunkų darbą, gerindamas Rusijos įvaizdį ir atkurdamas Rusijos didybę“. Dauguma JAV respublikonų su tokiais teiginiais apie Rusijos prezidentą sutinka. Ir pats V. Putinas negaili sau gerų žodžių – jis ir stabilumą šaliai sugrąžino, ir ekonomika augti pradėjo, ir chaosas tarsi burtų lazdele pamojus dingo, ir skurdo problema pastebimai sumažėjo. Kitaip tariant, lyginant su paskutiniu XX amžiaus dešimtmečiu, situacija Rusijoje pastebimai pagerėjo, ir dėl to reikia dėkoti ne kam kitam, o V. Putinui.
Tiesa ta, kad šiandien eilinis rusas tikrai gyvena geriau nei prieš 20 metų, tačiau blogiau nei prieš penkerius ar net dvejus metus, kai naftos kaina buvo pasiekusi patį piką (nepriklausomai nuo to, ar tai buvo V. Putino nuopelnas, ar ne).
Stabilumas – slidi sąvoka. Dauguma nevalingai mano, kad šis žodis tarsi saugumo sinonimas. Patikimos statistikos Rusijoje gauti sunku, tačiau yra dalykų, kurių nuslėpti nepavyksta net ir labai norint. Pavyzdžiui, faktas, kad Rusija visame pasaulyje pirmauja nužudymu skaičiumi, kuris, net ir pagerėjus ekonominei situacijai, nepasikeitė. Žiaurūs susidorojimai su politikais, žurnalistais ir verslininkais taip pat niekaip nesuderinami su saugumo ir stabilumo sąvoka.
Dar vienas stabilumo veiksnys galėtų būti tvirtas socialinių garantijų tinklas. Nepaisant to, net ir precedento neturinčio klestėjimo metais Rusija vangiai investavo į infrastruktūrą ir socialines garantijas, o štai karinėms reikmėms pinigus švaisto ir į kairę, ir į dešinę. Šiandien situacija tokia, kad Maskvos ligoninėse pacientų prašoma atsinešti savų vienkartinių švirkštų – toks jausmas tarsi kažkas būtų įjungęs laiko mašiną, ir visi būtų grįžę į XX amžiaus pabaigą. Rusijos valdžios atsakas į ekonomikos problemas – sprendimas mažinti socialines išmokas ir apynasris pensijų fondams.
Mitas nr. 3. Rusai aklai remia V. Putino politiką
Kai 2014 metų kovą Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį, V. Putino populiarumo reitingai šoko į neregėtas aukštumas – pasiekė beveik 90 proc. Šiandien tiek Kremliaus kontroliuojami, tiek nepriklausomi viešosios nuomonės tyrinėtojai skelbia, kad Rusijos prezidento veiksmams pritaria apie 82 proc. šalies gyventojų.
Įdomu tai, kad rusai kažkodėl ne itin mėgsta šalies ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą (jį palaiko 51 proc. rusų), vyriausybę (55 proc.) ir parlamentą (62 proc.). Skaičiai gana absurdiški, nes visi trys iš tikrųjų vykdo to paties visuomenės mylimo V. Putino nurodymus. Be to, dauguma apklaustų rusų teigia pesimistiškai vertinantys ateities perspektyvas.
Kuo paaiškinti tokį paradoksalų skaičių neatitikimą? Rusijos žmonės pasimetę, juos kamuoja nerimas ir noras arba susitapatinti su lyderiu, arba bent jau perprasti jo motyvus. V. Putiną Rusijos žmonės remia dėl labai paprastos priežasties – jie paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo.
Mitas nr. 4. Rusijos visuomenės vertybės – gana konservatyvios
V. Putinas aršiai kritikuoja Vakarus už tai, kad „jie esą pamina visus be išimties moralės principus ir tradicines vertybes“, o Rusiją pateikia kaip tradicinių vertybių puoselėtoją. Rusijos valdžia bando įstatymais ginti visuomenės moralę, pavyzdžiui, buvo priimtas „homoseksualumo propagandą“ draudžiantis įstatymas, uždrausta šeimoms iš užsienio valstybių, kur tos pačios lyties asmenys gali kurti šeimą, įsivaikinti vaikų iš Rusijos. Tad nieko keisto, kad būtent Rusija tapo kelrode žvaigžde radikaliosios dešinės ekstremistams iš viso pasaulio.
Deja, ekstremistams turime blogų žinių. Iš tikrųjų rusai gana liberalūs dauguma socialinių klausimų. Daugiau nei pusė Rusijos gyventojų nesmerkia ikivedybinių lytinių santykių, kas trečias nemano, kad meilė yra būtinoji sąlyga seksui, ketvirtadalis nesmerkia santuokinės neištikimybės (sociologai sako, kad tai neįtikimai mažas skaičius, nes garsiai išsakyti tokią nuomonę reikia daug drąsos). Rusai garsėja ir gana liberaliu požiūriu į abortus. Tik 20 proc. apklaustųjų mano, kad šalies valdžia turėtų imtis priemonių griežtinant abortus reglamentuojančius įstatymus. Pavyzdžiui, JAV net 40 proc. žmonių mano, kad abortus reiktų uždrausti.
V. Putino valdžia bando šalies žmonėms įpiršti viziją apie įsivaizduojamą tradicinę praeitį – ir priešus, keliančius jai rimtą pavojų. Vieną dieną tie priešai gali būti LGBT bendruomenė, kitą dieną – Ukrainos žmonės, o dar po dienos – amerikiečiai. Kol Rusija turės priešų, tol valdžioje tvirtai laikysis V. Putinas.
Mitas nr. 5. Rusijos politikos pagrindas – reakcijos į Vakarų veiksmus
Per kandidatų į JAV viceprezidento postą debatus nuomonės kaip reikiant susikirto dėl Hillary Clinton politikos Rusijos klausimu. Respublikonų partijos kandidatas Mike‘as Pence‘as pareiškė, kad jos kaip valstybės sekretorės vykdyta „santykių perkrovimo“ politika baigėsi V. Putino veiksmais Ukrainoje ir agresija Sirijoje.
Demokratų kandidatas į viceprezidento postą Timas Kaine‘as ėmėsi ginti savo bendražygės strategijos veiksmingumą. Jis atkreipė dėmesį, kad didžiausias H. Clinton užsienio politikos pasiekimas Rusijos atžvilgiu – nauja START sutartis dėl Rusijos branduolinių ginklų atsargų sumažinimo.
Keisčiausia tai, kad abu politikai sutiko dėl vieno nors ir garsiai neišreikšto teiginio: Rusijos veiksmus lemia amerikiečių politika. Tai mitas, kuriuo tiki abi pusės. Kairė teigia, Rusiją į agresiją pastūmėjo JAV nejautrumas, o dešinė tvirtina, kad būtent Amerikos minkštumas tam ir sudarė palankias sąlygas.
V. Putinas visada noriai žaidžia sovietinės nostalgijos ir prieš Vakarus nukreiptos retorikos kortomis – nuo pat tada, kai prieš 17 metų pradėjo eiti prezidento pareigas, jis niekada nepraleidžia progos įgelti buvusioms sovietų valstybėms. Pavyzdžiui, 2008 metais Rusija be didesnių pastangų aneksavo gabalą Gruzijos teritorijos, o 2014 metais – atsiriekė dalį Ukrainos. V. Putino veiksmus skatina nepasotinamas noras plėsti Rusijos teritoriją ir būtinybė išlaikyti valdžią savo rankose. Nė vienas iš šių dviejų veiksnių neturi nieko bendro su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau Maskva neketina atsisakyti įpročio dėl visko visada kaltinti būtent Vašingtoną.