Praeitą savaitę Rusijos valstybinis transliuotojas parodė reportažą, apie tai, kaip Astanoje naują filmą žiūri Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kazachstano vadovas Nursultanas Nazarbajevas.
Pasiųsta labai aiški žinutė – Rusija ir Kazachstanas palaiko sovietų eros draugystės ryšius, nors su kitomis Sovietų sąjungos teritorijomis santykiai ir, švelniai tariant, komplikuoti. Pats filmas – „Panfilov's 28 Men“ (liet. „28 panfiloviečiai“) – paremtas ne kuo kitu, o komunistiniu mitu. Filme pasakojama istorija apie herojišką pasiaukojimą prie Maskvos 1941 metų lapkritį.
Remiantis sovietų mitologija, 28 Raudonosios Armijos kariai, daugiausia naujokai iš Kazachstano ir Kirgizijos sovietinių respublikų, drąsiai pasipriešino žymiai gausesnėms Adolfo Hitlerio pajėgoms.
Vyrai, kuriems vadovavo generolas majoras Ivanas Panfilovas, visi iki vieno žuvo, tačiau prieš tai spėjo sunaikinti net 18 vokiečių tankų. Po mirties visų 28 karių laukė didžiulė šlovė – jie pripažinti Sovietų Sąjungos didvyriais, apie juos mokyklose mokosi vaikai.
Istorikai tvirtina, kad iš tikrųjų viskas visai ne taip, kaip kad norėtų tikėti patys rusai.
Oficialiose įvykių tyrimo išvadose, parengtose 1948 metais, padaryta išvada, kad ši istorija tebuvo pramanas, kurį sukurpė žurnalistas iš Raudonosios Armijos laikraščio „Krasnaja Zvezda“. Žurnalisto pasakojimas, geriausiu atveju, buvo smarkiai pagražintas. Be to, keli vyrai išgyveno. Savaime suprantama, tokio nepalankaus tyrimo išvados laikytos paslaptyje.
Kaip ten bebūtų, šios istorijos pagrindinė tema puikiai atspindi Kremliaus pasaulėvaizdį, tad nieko keisto, jog filmas dalį pinigų gavo iš valstybės biudžeto.
Kremlius noriai propaguoja idėją, kad Antrasis pasaulinis karas – herojiška vieningos sovietų valstybės pergalė prieš fašizmą – ir po šiai dienai vienija rusus prieš panašią grėsmę, apsireiškusią Ukrainoje.
Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą patyrė didžiausių nuostolių – žuvo daugiau nei 20 mln. civilių ir karių. Tiesa, ekspertai niekaip nesutaria dėl tikslaus skaičiaus.
Naujame filme rodoma, kaip kazachai, rusai ir kiti rusakalbiai stovi petys į petį ir gina savo Tėvynę. Jis atkartoja Rusijos užsienio politikos koncepciją: rusiškasis pasaulis, kurio centras – Maskva, vienijamas vienos kalbos.
Kai praeitų metų birželį Rusijos valstybinio archyvo direktorius Sergejus Mironenka, remdamasis istoriniais dokumentais, pareiškė, kad ši istorija tėra mitas, jį ėmėsi auklėti šalies kultūros ministras Vladimiras Medinskis. Kaip ir galima buvo numanyti, šių metų kovą S. Mironenka svarbaus posto neteko.
2013 metų vasarį Rusijos prezidentas V. Putinas nurodė visoms šalies mokyklos istorijos mokyti pagal vieną programą – kitais žodžiais tariant, suderintą standartizuotą istorinį naratyvą. Tais pačiais metais atsirado ir naujas valstybinis kanalas „History“.
V. Putino propaguojamos „kanoninės“ istorijos šalininkai tvirtina, kad ji tiesiog būtina – kaip klijai, padedantys išsaugoti tokios didelės šalies vienybę. Kritikai sako, kad tai tėra bandymas visiems įpiršti vieną vienintelę praeities versiją ir apsisaugoti nuo nepatogių klausimų.
Rusijos kultūros reikalų ministras gina juostą „28 panfiloviečiai“ ir sako: „Net jeigu ši istorija ir būtų nuo pradžios iki pabaigos pramanyta, jeigu nebūtų buvę jokio Panfilovo, jeigu nebūtų buvę nieko, tai šventa legenda, kurios nevalia iškraipyti. Tie, kurie drįsta taip elgtis, apgailėtini išgamos“.
Tai jau ne pirmasis kartas, kai Rusijos valdžios pareigūnai siūlo kai kuriuos Rusijos istorijos puslapius paskelbti kone šventais.
2014 metų sausį nepriklausomas liberalių pažiūrų transliuotojas „Dožd TV“ sulaukė rimto antpuolio. Jis buvo apkaltintas šmeižiantis Antrojo pasaulinio karo veteranus. Kaip? O gi klausdamas, ar karo meto Leningrado gyventojus buvo galima išgelbėti atiduodant miestą nacių pajėgoms.
Viešoms diskusijoms Antrojo pasaulinio karo klausimais kelią užkerta ir prieštaringai vertinamas 2014 metais priimtas įstatymas prieš nacizmo reabilitaciją.
Remiantis šiuo įstatymu, tinklaraštininkas iš Permės Vladimiras Luzginas buvo nubaustas beveik 3 tūkst. eurų bauda už tai, kad savo paskyroje socialiniame tinkle „VKontakte“ pasidalino straipsniu apie karą.
Teismas nusprendė, kad tinklaraštininkas straipsniu pasidalino puikiai žinodamas, kad jame skelbiama melaginga informacija apie jungtinę invaziją į Lenkiją, kurią 1939 metais įvykdė Vokietijos ir sovietų pajėgos.
Kaip tvirtino kaltintojai, V. Luzginas puikiai suprato, kad tekstas žmonėms gali „įpiršti neigiamą nuomonę apie sovietų veiksmus“ karo metu.
Teismas priėjo išvados, kad tinklaraštininkas, teigdamas, jog „komunistai ir vokiečiai kartu puolė Lenkiją ir taip pradėjo Antrąjį pasaulinį karą arba, kad komunizmas ir nacizmas nuoširdžiai bendradarbiavo“, suklastojo istoriją. Rugsėjį Rusijos Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad V. Luzginas buvo nubaustas teisėtai.
Nacių Vokietija ir Tarybų Sąjunga 1939 metų rugpjūtį pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą. Slaptame protokole jie sutarė pasidalinti Lenkiją, nacių kariai į Lenkiją įžengė rugsėjo 1, o sovietai (iš rytų) – rugsėjo 17 dieną.