„Demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio dar nesugalvota“, – sakė buvęs britų premjeras Winstonas Churchillis.
Prabėgus keleriems metams šią savo įžvalgą jis dar patikslino: „Geriausias argumentas prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju“.
Geriau įsigilinti į pastarąją mintį Davidas Cameronas galės, kai pasens ir turės tam laiko, deja, to dar reikės ilgokai palaukti. Galbūt keli tokie penkių minučių pokalbiai su vidutiniais rinkėjais būtų buvę prasmingi prieš imantis rengti referendumą.
Demokratija yra bloga valdymo forma todėl, kad jos metodai – nelabai aiškūs, o terminai – laisvai pasirinktini. Kartą per kelerius metus žmonėms suteikiama proga išsikrauti, o paskui vėl stoja tyla.
T. Peckas svarsto, ar D. Cameronui buvo būtina rengti referendumą? O gal tai buvo avantiūra, kurioje jam nevertėjo dalyvauti? Apžvalgininko įsitikinimu, šie klausimai bus užduodami per amžius. Tačiau akivaizdu, kad šį žingsnį D. Cameronas žengė tikėdamasis laimėti 2015-ųjų rinkimus. Po šešiolikos mėnesių jis nebe valdžioje, o visą jo privirtą košę jau pasirengusi išsrėbti jo partija.
Dabar, būtent šią savaitę, dar per anksti uoliajam partijos tarnui susivokti, bet galbūt po keleto metų ar dešimtmečių jis pagaliau susimąstys, ar nebūtų buvę geriau tiesiog pralaimėti rinkimus.
Žinoma, niekada nebus taip, kad politinė partija ar jos lyderis sugalvos, kad rinkimus verta pralaimėti. Rinkimai – visko esmė. Kaip nurodo apžvalgininkas T. Peckas, dabar jau aišku ir tai, kad Th. May yra suplanavusi visus reikalus, susijusius su Lisabonos sutarties 50 straipsnio taikymu, tvarkyti ne atsižvelgiant į tai, kaip geriausiai apginti šalies interesus, o orientuojantis į 2020-aisiais planuojamus rinkimus. Ir to padariniai bus pragaištingi.
Demokratija iš principo turėtų veikti taip, kad tokie dalykai apskritai neįvyktų. Vyriausybė, kuri paniekina liaudį, kad tik išsaugotų savo mundurą, neverta rinkėjų balsų. Tačiau realiame gyvenime ne viskas taip paprasta.
Kaip jau žinoma, Lisabonos sutarties 50 straipsnis bus aktyvuotas kovo mėnesį. Tada prasidės dvejus metus truksiančios derybos. Vyrauja įsitikinimas, kad per dvejus metus susiderėti su Europos Sąjunga dėl naujų sąlygų niekaip nepavyks. Aptariamasis straipsnis taip jau surėdytas, kad naudos iš jo gautų blokas, o ne išstojančioji šalis. Nemažą porciją brangaus derybų laiko dar surytų Prancūzijoje ir Vokietijoje vyksiantys rinkimai, mat jie kaip tik patektų į deryboms skirtą dvejų metų laikotarpį.
Tačiau Th. May žino arba, veikiau, tikisi, kad baisiausia, kas gali nutikti po britų pasitraukimo iš ES, jau bus praeity, kai horizontą nušvies artėjantys rinkimai. Britai nebedalyvaus bendrojoje rinkoje. Jų nebus ir muitų sąjungoje. Nebus ir laikino susitarimo dėl derybų laikotarpio pratęsimo. Tai, kas buvo labai tikėtina, taps tikrove: laisvosios prekybos susitarimų, kuriais planuojama pakeisti Britanijos narystę bendrojoje rinkoje, neįmanoma ir niekada nebus įmanoma parengti numatytuoju laikotarpiu, t. y. laiku. Pasak apžvalgininko T. Pecko, verčiau jau britai susitaikytų su žaibišku, bet ekonomiką išgelbėsiančiu smūgiu dabar, kad 2020-aisiais dūmai jau būtų išsisklaidę, o britai – jau kiek apsipratę gyventi tarp griuvėsių.
Apžvalgininko teigimu, žmonės tai suvokia kaip tam tikrą politinę kultūrą. Tai ta pati politinė kultūra, kurioje ilgamečiai politikos komentatoriai leidžia sau premjerę įvardyti kaip protingą arba įžvalgią politikę, kai ministrams ji paveda užduotis, su kuriomis jie kažin ar susitvarkys. Istorikai tai pavadintų galių sutelkimu.
Ne visi veiksniai, bendrai nulėmę susiklosčiusią padėtį, yra vien konservatorių nuopelnas. Leiboristų politinė savižudybė taip pat davė naudos. Tiesa, atsidėkojant už Škotijos nacionalinės partijos (SNP) sėkmę ranką reikėtų paspausti ir pačiam džiaugsmu dėl referendumo rezultatų trykštančiam D. Cameronui.
Kai kada nors istorikai nuspręs atidžiau panagrinėti XXI a. pradžios torių dominavimo istoriją, jiems neabejotinai kils klausimas, ar vertėjo.