Letizia Battaglia yra mačiusi kraujo ir girdėjusi nevilties raudas, sukeltas Sicilijos mafijos keršto. Ši išties nepaprasta fotografė, kuriai 81 m., prisimena ne tik matytą siaubą, bet ir tai, kad vyko už kadro – nuo foninių garsų iki to, ką ji veikė, kai sulaukdavo skambučio, iškviečiančio ją į įvykio vietą. Ji viską gali labai tiksliai apibūdinti.

„Tokiomis akimirkomis aš neišsigąsdavau, – pasakė ji neseniai duodama interviu. – Aš įtūždavau, nes man neatrodė įmanoma, kad vienas žmogus galėtų užmušti kitą žmogų. Palermas buvo tarsi apimtas karo, tik priešas nebuvo svetimšalis. Broliai žudė brolius.“

Jos nespalvotų nuotraukų albumą „Anthology“ šį mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose išleis „Drago“ leidykla. Į albumą ji sugebėjo atrinkti vos 168 nuotraukas iš savo 600 tūkstančių nuotraukų archyvo. Tarp jų – su mafija kovojusių teisėjų ir policijos pareigūnų nuotraukos. Dauguma jų nušauti savo automobiliuose, o jų kraujas dar toks šviežias, kad nuotraukoje mirga kaip vanduo. Taip pat yra nuotraukų, kuriose užfiksuotas kasdienis gyvenimas jos gimtojoje Sicilijoje – mažos mergaitės, žaidžiančios akmenimis grįstose gatvelėse, turtingos moterys su kailinėmis apykaklėmis gurkšnojančios šampaną.

Neseniai ji taip pat dalyvavo improvizuotoje parodoje Neapolyje, į kurią susirinko konfliktus fiksuojantys fotografai iš viso pasaulio, be to, jos darbas bus pristatytas Romoje, MAXXI nacionaliniame muziejuje surengtoje XXI amžiaus meno parodoje.

L. Battaglia vis dar fotografuoja. Fotografė sako, kad dabar ji koncentruojasi į grožį ir jaunystę, bet ją iki šiol persekioja prisiminimai iš visų tų metų, kai ji vaikėsi mirtį.

„Pamenu, kaip jausdavausi, kai sulaukdavau telefono skambučio. Bėk! Paskubėk! Kažkas atsitiko tokioje ar tokioje gatvėje, – sako ji. – Mes važiuodavome „Vespa“... Nežinojome, kur vykstame, tik žinojome, kad kažkas vyksta. Dabar galvodama apie tai prisimenu kaip tuomet mane pykindavo nuo šitiek kartų įvykusios akistatos su mirtimi. Smurtinė mirtis yra siaubinga. Nėra nieko baisesnio už kraujo kvapą vietoje, kur kažką ką tik ištiko smurtinė mirtis.“

L. Battaglia buvo ištekinta kai jai buvo 16 m., ir dar nesulaukusi 21 metų ji jau turėjo tris dukteris. Sulaukusi 30-ies metų, ji paprašė vyro skyrybų ir nusprendė visas jėgas skirti karjerai. Buvo 1965 metai, ir Palermas buvo „Cosa Nostra“ mafijos apgultyje. Iš pradžių L. Battaglia svajojo būti rašytoja, bet kai gavo savo pirmąją užduotį, redaktorius jos paprašė straipsnį iliustruoti nuotraukomis. Moteris nusipirko fotoaparatą ir išsiruošė į savo viso gyvenimo kovos su mafija frontą.

Tais laikais L. Battaglia buvo vienintelė moteris fotografė, daranti tokį darbą. Ji yra sulaukusi grasinimų ir įspėjimų ne tik iš nusikaltėlių, bet ir iš politikų bei verslininkų, kurie buvo įsivėlę į korupciją. Kai 1993 metais Italijos ministras pirmininkas Giulio Andreotti buvo apkaltintas sąmokslu su mafija, policija konfiskavo jos archyvus, kuriuose rado dvi nuotraukas, akivaizdžiai susiejančias buvusį premjerą su nusikalstama grupuote. Vis dėlto nepaisant demaskuojančių nuotraukų, vėliau G. Andreotti buvo išteisintas.

L. Battaglia taip pat yra gavusi apdovanojimų už savo darbus. Ji buvo pirmoji moteris, kuriai buvo įteikta W. Eugene‘o Smitho fondo premija už „Humanistinę fotografiją“. Per savo ilgą karjerą fotografė yra gavusi daugybę premijų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje.

Fotografė pasakoja, kad bėgant metams mafija pasikeitė. „Dabar ko gero yra daug blogiau, – pasakoja ji. – Ji tokia pat pavojinga kaip ISIS. Visiškai nepanaši į tai, ką matome „Sopranų“ ar „Krikštatėvio“ filmuose. Dabar yra narkotikai, kokainas, ginklų kontrabanda. Dabar mafija nebežudo policininkų ir teisėjų, kaip anksčiau. Šiais laikais nebeliko kruvinų susidorojimų, nes viskas perėjo į korupciją, o tai dažniausiai yra dar blogiau.“

Versdama savo albumo puslapius L. Battaglia labai aiškiai prisimena kiekvieną nuotrauką, tarsi vizualinis pojūtis sugrąžintų visas kitas detales: gatvės jausmą, gyvų ir mirusių žmonių kvapą, oro skonį. Kai kurios nuotraukos jai sukelia šypseną, o atvertusi kitas ji nusisuka.

„Mes pažinojome visus tuos žmones, – pasakoja ji, atvertusi nuotraukas, kuriose užfiksuoti prieš mafiją kovoję teisėjai Giovanni Falcone ir Paolo Borsellino, kuriuos mafijos nariai vieną po kito nužudė 1992 m. – Jie nužudė geriausius teisėjus, geriausius policininkus, geriausius žmones. Net gyvenimo pabaigoje negaliu su tuo susitaikyti.“

„Dabar ko gero yra daug blogiau, – pasakoja ji. – Ji tokia pat pavojinga kaip ISIS. Visiškai nepanaši į tai, ką matome „Sopranų“ ar „Krikštatėvio“ filmuose. Dabar yra narkotikai, kokainas, ginklų kontrabanda. Dabar mafija nebežudo policininkų ir teisėjų, kaip anksčiau. Šiais laikais nebeliko kruvinų susidorojimų, nes viskas perėjo į korupciją, o tai dažniausiai yra dar blogiau.“

Prieš kelis dešimtmečius L. Battaglia tapo socialine aktyviste – ji organizuodavo protestus ir visomis įmanomomis priemonėmis kovojo su mafija, korupcija ir neteisingumu.

„Padariau, ką galėjau. Kad ir koks mažas mano indėlis. Nebuvau jų bendrininkė. Mano darbas buvo demaskuoti korupciją ir aukštinti grožį, – sako ji. – Mes buvome priversti pasakoti apie tas baisias situacijas. Nesu fanatikė. Noriu juoktis. Noriu mylėti. Noriu mėgautis gyvenimu, bet mes buvome tos situacijos vergai.“

Net ir perkopusi aštuntą dešimtį, L. Battaglia neketina sustoti. Ji nori atidaryti fotografijos mokyklą savo gimtajame Palerme ir vis dar tikisi tapti rašytoja. „Laksčiau su fotoaparatu ir pamiršau apie rašymą, – sako ji, traukdama cigaretę. – Galbūt dabar parašysiu knygą. Gal pagaliau tapsiu rašytoja.“