Tokios asmenybės, kaip ir kitos dar iki jų, dažnai turi visišką priešingybę, siūlančią galimybę supaprastintai rinktis tarp dviejų alternatyvių požiūrių į pasaulį. Taip buvo ir ankstesniaisiais politinės ir ekonominės įtampos laikotarpiais. Pavyzdžiui, paleidžiant demokratines politines sistemas po Pirmojo pasaulinio karo daugelis pasaulyje savo ateičiai nustatyti žiūrėjo arba į Benito Mussolini Italijoje, arba į Vladimirą Leniną Rusijoje.

Europoje politikai apsisprendžia dėl savo požiūrio į A. Merkel ir V. Putiną. Kaip Vengrija, taip ir Turkija, yra linkusios į geopolitines Rusijos machinacijas. O jų vadovai, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, panašu, įstojo į tarptautinių V. Putino gerbėjų gretas.

Šiandieniniai politiniai lyderiai kovoja už globalizacijos politiką, o šiame ginče A. Merkel ir V. Putinas, kurie savo taktika mažiau panašūs vienas į kitą nei prieš juos B. Mussolini ir V. Leninas, pristato du kelius į ateitį: per atvirumą ir per apsaugą. Europoje politikai apsisprendžia dėl savo požiūrio į A. Merkel ir V. Putiną. Kaip Vengrija, taip ir Turkija, yra linkusios į geopolitines Rusijos machinacijas. O jų vadovai, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, panašu, įstojo į tarptautinių V. Putino gerbėjų gretas.

V. Putinas ir R. T. Erdoganas

Tuo tarpu Marine Le Pen, atstovaujanti Prancūzijos „Nacionaliniam frontui“, užsirekomendavo kaip A. Merkel priešybė. M. Le Pen akyse A. Merkel yra karalienė, kuri naudojasi Europos Sąjunga, norėdama primesti savo valią likusiai Europai ir ypač Prancūzijos prezidentui Francois Hollande'ui.

Dosnesnę A. Merkel migracijos politiką ji vadina pretekstu „vergų“ importui. Kita vertus, panašu kad Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May orientuojasi į A. Merkel. Savo pirmajame pasisakyme ji iš esmės ignoravo referendumą dėl „Brexit“. Ji pažadėjo prastumti vadinamąjį „dalyvavimą priimant sprendimus“, kuris yra svarbus Vokietijos socialinio susitarimo punktas.

Marine Le Pen

V. Putinas ir A. Merkel yra aiškios gairės ne vien Europoje. JAV respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas, „puikiai“ įvertinęs V. Putino gebėjimus vadovauti, neseniai kritikavo savo konkurentę Hillary Clinton, pavadindamas ją „Amerikos A. Merkel“ ir inicijavo grotažymę „Twitter“, sulygindamas A. Merkel ir H. Clinton. Kaip ir M. Le Pen, D. Trumpas pabandė diskusijos esme paversti A. Merkel migracijos politiką.

Akivaizdi A. Merkel ir V. Putino opozicijos interpretacija slypi tame, kad jie yra priešingi ir lyties prasme: A. Merkel pirmenybę teikia „moteriškai“ diplomatijai, tuo tarpu V. Putinas labiau linkęs į „vyrišką“ konkurencinę kovą ir konfrontaciją. Kita interpretacija – V. Putinas pasisako už nostalgiją, už idealios praeities ilgesį, o A. Merkel – už viltį, už tikėjimą tuo, kad efektyvaus politinio vadovavimo keliu galima pagerinti pasaulį.

V. Putino pozicija tampa matoma jo pastangose suvienyti Euraziją, pasitelkus socialinį konservatizmą, politinį autoritarizmą ir stačiatikių religiją. Šiuo atveju kalba eina tik apie šiek tiek modernizuotą XIX amžiaus teoretiko ir caro patarėjo Konstantino Pobedonoscevo trilypio politinio recepto versiją: stačiatikybė, autokratija ir tautiškumas.

Angela Merkel, Vladimiras Putinas

Beje, V. Putino antipodu ir pasauliniu simboliu A. Merkel tapo ilgos krizės euro zonoje metu, kai laikėsi veikiau nacionalistinės Vokietijos ekonominių interesų gynėjos pozicijų. Šis vaidmuo dar labiau sustiprėjo 2015 metų vasarą, kai ji visas abejones dėl jos migracijos politikos atrėmė argumentu, kad Vokietija – „stipri šalis“ ir kad ji „susidoros“. Žinoma, ši „naujoji“ A. Merkel egzistavo ne visada. 2009 metais ji viešai kritikavo tuometinį Romos popiežių Benediktą dėl jo sprendimo atšaukti Holokaustą neigiančio vyskupo ekskomuniką. O 2007 metais ji, nepaisant oficialaus Kinijos protesto, reikalavo priimti Dalai Lamą.

A. Merkel ir V. Putinas scenoje pasirodė kaip politiniai simboliai netrukus po to, kai globalizacija atsidūrė kryžkelėje. Tuo metu, kai D. Trumpas, visai kaip V. Putinas, pasisako už globalizacijos alternatyvą, A. Merkel nori išgelbėti ją pasitelkusi stiprią politinę lyderystę, kompetetingą valdymą ir įsipareigojimus universalioms vertybėms ir žmogaus teisėms.