Teigta, kad tuo atveju, jei susitarimas bus pasirašytas, NATO į Švedijos teritoriją perkels slaptų branduolinių ginklų ir galės be Švedijos vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai galės prievartauti švedes nesibaimindami baudžiamųjų kaltinimų.

Straipsnio autoriaus teigimu, visi šie tvirtinimai buvo klaidingi. „Vis dėlto dezinformacija ėmė skverbtis į tradicines žiniasklaidos priemones, o kai Švedijos gynybos ministras Peteris Hultqvistas važinėjo po šalį savo kalbose ir savivaldybėse vykusiuose susitikimuose propaguodamas šį susitarimą, jo nuolat buvo klausima dėl šių klastočių“, - rašo N. MacFarquharas.

Švedijos valdžiai taip ir nepavyko nustatyti klaidingų pranešimų šaltinio. „Vis dėlto tiek jie, tiek ir daugybė amerikiečių ir europiečių žvalgybos analitikų ir ekspertų kaip pagrindinį įtariamąjį įvardija Rusiją. Akcentuojama, kad NATO plėtros stabdymas – vienas iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino užsienio politikos leitmotyvų, o į Gruziją jis įsiveržė didžiąja dalimi tam, kad užkirstų kelią tokiam scenarijui“, - teigia „The New York Times“ žurnalistas.

„Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje V. Putinas demonstruoja modernizuotas ir sustiprėjusias ginkluotąsias pajėgas. Vis dėlto jo turimos ekonominės ir bendrosios galios nepakanka tam, kad jis galėtų atvirai pasipriešinti NATO, Europos Sąjungai (ES) ar JAV. Taigi, vietoje to jis milžiniškus resursus deda į informacijos programą, paverstą ginklu, panaudodamas pačias įvairiausias priemones tam, kad skleistų abejones ir nesantaiką. Užduotis – nusilpninti glaudžius šalių narių ryšius, skleisti nesantaiką vidinėje jų politikoje ir sumažinti jų pasipriešinimą Rusijai“, - rašo straipsnio autorius.

Maskva vertina pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir visiškai nuoširdžiai save mato kaip Vakarų specialiųjų operacijų objektą“, - teigia Glebas Pavlovskis, iki 2008 m. talkinęs kuriant Kremliaus „informacijos mašiną“.

„Esu įsitikinęs, kad egzistuoja daugybė centrų, dalis kurių susiję su valstybe, kurie dalyvauja kuriant panašaus pobūdžio klaidingus pasakojimus“, - neabejojo jis.

Šiandien dezinformacija – tai vienas svarbiausių Rusijos karinės doktrinos aspektų ir yra taikoma kur kas įmantriau nei sovietiniais laikais. NATO ir ES sukūrė specialias tarnybas dezinformavimo atvejams nustatyti ir paneigti.

Oficialūs JAV atstovai vadina rusų žvalgybą tikėtinu JAV Demokratų nacionalinio komiteto elektroninių laiškų nutekinimo šaltiniu. „Kremlius naudoja tiek įprastines žiniasklaidos priemones (informacijos agentūrą „Sputnik“ ir televizijos bendrovę RT), tiek ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik niekada nepavyksta nustatyti“, - teigia žurnalistas.

Kremlius

Ekspertų manymu, pagrindinis dezinformavimo tikslas – sugriauti tikėjimą oficialia įvykių versija (ir visa idėja apie egzistuojančią tikrovę atspindinčią versiją). Maža to, siekiama sukelti savotišką politinio gyvenimo paralyžių. Maskva savo ruožtu kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją ir tokiu būdu siekianti daryti įtaką Vakarų viešajai nuomonei. Vis dėlto Švedijos ir kitų šalių ekspertai nustatė savotišką dėsningumą.

Švedų žurnalisto ir teisininko Anderso Lindbergo teigimu, tokio pobūdžio informacija atsiranda kur nors Rusijoje, rusų valstybinės žiniasklaidos portaluose, kitose internetinėse svetainėse ar panašaus pobūdžio kontekste. „Vėliau tikrovės neatspindintis dokumentas tampa naujo straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų ar ultradešiniųjų portaluose. Naujienas iš šių portalų semiantys žmonės dalinasi nuorodomis į šį straipsnį, jos plinta toliau. Niekada nepavyksta nustatyti, iš kur atsiranda šie tikinimai, tačiau jie tampa esminiais klausimais, kai priimami politiniai su saugumu susiję sprendimai“, - pabrėžia A. Lindbergas.

Švedų žurnalisto Patricko Oksaneno teigimu, pagrindinė skleidžiama mintis – tai idėja, kad liberalioji demokratija yra korumpuota, neefektyvi, chaotiška ir galiausiai nedemokratiška. Kita idėja, retai deklaruojama atvirai, - tai kaltinimai Europos valdžios struktūroms dėl kompetencijos trūkumo ir užuominos, kad oficialūs Europos atstovai tėra JAV marionetės.

„Tiek RT, tiek „Sputnik“ save pozicionuoja kaip nepriklausomą alternatyvų balsą“, - teigiama „The New York Times“ tekste. Straipsnio autoriaus manymu, RT ir „Sputnik“ pateikiamose medžiagose akcentuojamas Vakaruose neva vyraujantis niūrumas, susiskaldymas, žiaurumai, puvimas, nestabilumas ir „kraujo ištroškę“ imigrantai.

Russia Today

„RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian savo ruožtu pareiškė, kad jos vadovaujama televizijos kompanija ypatingai išskiriama ir vadinama pavojų keliančia todėl, kad jos skelbiama įvykių versija neatitinka „anglų ir amerikiečių medijų ir politikos elito“ versijos. Jos teigimu, RT siekia pateikti požiūrį, kuris nepatenka į pagrindines žiniasklaidos priemones.

N. MacFarquharas daug dėmesio skiria Švedijoje susiklosčiusiai situacijai aptarti. Jo teigimu, pastaruoju metu pasirodė keistų su tikrove nieko bendro neturinčių laiškų ir straipsnių apie NATO serija, akivaizdžiai turinti sąsajų su Rusija.

„Vienoje iš klastočių, rašytų ant Gynybos ministerijos blanko su P. Hultqvisto parašu, rašoma apie vieną iš didžiųjų švedų bendrovių, neva skatintą parduoti artilerijos ginklų Ukrainai (toks veiksmas Švedijoje būtų vertinamas kaip neteisėtas), - teigiama „The New York Times“ publikuojamame straipsnyje. Dar teigiama, kad Rusija mažiausiai vieną kartą mėgino daryti poveikį debatams Švedijoje. Vladimiras Kozinas iš Rusijos strateginių tyrimų instituto seminare rekomendavo Švedijai susilaikyti nuo neutralios valstybės statuso pakeitimų.