Tai, kad po šių susitikimų V. Putinas susitiko su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu, akivaizdžiai rodo, jog visus pasitarimus reikia sieti su numatomu visuotiniu projektu.
Apie kokį projektą kalbama? Atsakymas į šį klausimą, be kitų numanomų pasekmių, turi lemtingos įtakos Armėnijos likimui.
Apie Rusijos geopolitinius siekius, susijusius su Pietų Kaukazo ir Artimųjų Rytų teritorijomis, jau seniai žinoma.
Aktyvus Maskvos įsitraukimas į Sirijoje vykstantį karą parodė Rusijos norą įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose. Užimti tam tikrą geopolitinę poziciją šiame regione – minimalus Rusijos siekis.
Kiek pavyktų šia pozicija pasinaudoti, iki šiol priklausė nuo dviejų pagrindinių aplinkybių: Rusijos ir Irano bei Rusijos ir Turkijos santykių, be to, ne tik prekybinių ir ekonominių, bet ir karinių.
Po Baku įvykusio V. Putino susitikimo su H. Rouhani pirmą kartą nuo 1940-ųjų Rusijos karinės pajėgos, tiksliau, aviacija ne tik buvo dislokuotos Irano teritorijoje, bet ir vykdė iš ten karinius skrydžius.
Šis faktas įrodo, kad kariniai Rusijos ir Irano santykiai jau peržengė bet kokį iki šiol pasiektą lygį. Juk kalbama ne apie įprastą aviaciją, o apie strategines raketas, tarp kurių yra ir branduolinės paskirties.
Ryškėja ir dar vienas svarbus aspektas. Net ir Rusijos kontroliuojamo branduolinio ginklo buvimas Irane keliskart padidina šios šalies karinį potencialą visame regione.
Todėl periodiškai pasigirstantys Vakarų grasinimai suduoti Iranui karinį smūgį jau neatrodo tokie pavojingi.
Net paaiškėjus, kad per karą Sirijoje Rusija neketina visada naudotis Irano oro uostu, situacija lieka tokia pat. Visų pirma, pakankamai aprūpinta ir pačioje Sirijoje esanti Rusijos oro pajėgų bazė, be to, prireikus, ją galima sustiprinti. Antra, svarstant Irane esančios aviacijos bazės klausimą buvo susitarta dėl jos naudojimo, būtent – galimybės iš karto ja pasinaudoti, jei atsirastų toks poreikis.
Verta priminti ir tai, kad per Baku vykusį trišalį susitikimą buvo aptartas ir vienas svarbus ekonominis klausimas: krovinių gabenimas Azerbaidžano teritorija iš Irano į Rusiją ir iš Rusijos į Iraną. Kad ir kaip būtų, tai viena iš prekybos kelio, iš Kinijos ir Indijos per Artimuosius Rytus vedančio į Europą, atšakų. Be to, nutiesti tokią atšaką galima nesunkiai ir labai greitai, o tada imtis ir kitų panašių projektų realizavimo.
Irane dislokuota Rusijos aviacija užtikrina šio komunikacinių kelių projekto saugumą ir garantuoja, kad projektas bus įvykdytas laiku, neatsižvelgiant į konfliktus Artimuosiuose Rytuose.
Tiesa, vienas konfliktas projektą gali sužlugdyti. Negalima pamiršti Karabacho ir akivaizdaus Rusijos suinteresuotumo bent lakinai išspręsti su šiuo regionu susijusius klausimus.
Gali būti, kad toks suinteresuotumas susijęs būtent su numatomu komunikacinių kelių projektu. Juk net priėmus laikiną sprendimą būtų galima pradėti naudotis geležinkelio ruožais tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei Nachičevanės ir Irano.
Tokiu atveju Gruzija taip pat parodytų iniciatyvą paleisti eismą Abchazijos geležinkeliu.
Žinoma, norint užtikrinti tokio efektyvaus komunikacinio koridoriaus saugumą, teks pasirūpinti kur kas didesnėmis karinėmis pajėgomis, nei šiuo metu Irane dislokuota Rusijos aviacija. Taigi, neatsitiktinai buvo susitarta dėl vieningų Armėnijos ir Rusijos priešlėktuvinės gynybos pajėgų formavimo.
Visiškai neseniai buvo sudaryta šį susitarimą patvirtinanti sutartis. Be to, buvo susitarta ir dėl vieningos karinės grupuotės formavimo.
Priėmus laikiną sprendimą dėl Karabacho turės būti išspręstas ir taikdarių įvedimo klausimas. Faktiškai tai reikš Rusijos karių dislokavimą Irano pasienyje ir tokiu būdu užtvirtinamą dviejų šalių karinį ryšį.
Ar įmanomas Maskvos, Teherano ir Ankaros aljansas?
Strateginės Rusijos aviacijos dislokavimas Irano teritorijoje gali reikšti perėjimą į galutinį numatytų planų realizavimo etapą. Armėnijai tai labai svarbu, kadangi visiškai netrukus galima tikėtis veiksmų, siekiant paspartinti Karabacho konflikto sprendimą. Visgi lieka daugybė neatsakytų klausimų, todėl galutinių išvadų apie Karabacho konflikto baigtį daryti negalima.
Pats svarbiausias klausimas buvo ir tebėra susijęs su būsimais Rusijos ir Turkijos santykiais. Nors teigiama, kad V. Putino ir R. T. Erdogano susitikimas gali nuteikti optimistiškai, tolesni šalių santykiai ir toliau lieka neapibrėžti.
Tiesa, buvo kalbama apie svarbias ekonomines programas, įskaitant ir susitarimą dėl dujotiekio „Turkstream“ tiesimo. Kalbant apie susitarimus karinėje srityje, reikia pasakyti, kad Turkija kelis kartus oficialiai pasiūlė Rusijai pasinaudoti aviacijos baze „Incirlik“, kurioje saugomas JAV branduolinis ginklas. Visgi tai dar nereiškia, kad Maskvos ir Ankaros santykiai perėjo į naują etapą.
Ankaros ketinimas kardinaliai pakeisti geopolitinę strategiją, sutvirtinant santykius su Rusija ir Iranu, o tuo labiau galimas Maskvos, Teherano ir Ankaros koalicijos susiformavimas gali būti svarbia priežastimi, dėl kurios Vašingtonas ryžtųsi bet kokia kaina siekti santykių su R. T. Erdoganu normalizavimo. Priimdamas sau palankius JAV pasiūlymus, įskaitant ir pažadą nemėginti įvykdyti karinio perversmo, R. T. Erdoganas galėtų ir toliau vykdyti sau priimtiną politiką.
Kad toks scenarijus tikrai įmanomas, galima spręsti iš vis dažniau pasigirstančių Vašingtono svarstymų apie Fethullah Guleno, laikomo Turkijoje bandyto įvykdyti karinio perversmo organizatoriumi, ekstradiciją.
Ar Turkija ryšis pakeisti NATO sąjunga su Maskva ir Teheranu, parodys vienas vienintelis faktas – R. T. Erdogano sprendimas uždrausti teroristinėms grupuotėms kirsti Turkijos sieną su Sirija. Kol kas siena neuždaryta, o tai reiškia, kad apie Maskvos ir Ankaros santykių pagerėjimą kalbėti dar anksti.
Esama ir dar vienos priežasties, kodėl R. T. Erdoganas negali beatodairiškai vykdyti kardinalių geopolitinių manevrų. Sirijoje vykstant karui JAV paramą gaunantys kurdai ir toliau aktyviai kovoja su „Islamo valstybe“ ir perima vis didesnės teritorijos kontrolę. Tačiau „Islamo valstybė“, atkakliai besigrumianti su Sirijos kariuomenė dėl kiekvieno namo ir gatvės, palyginti lengvai užleidžia kurdams ištisus rajonus.
Būtina suprasti, ką reiškia pats faktas – tai, kad su Vašingtono palaikymu akyse plečiasi kurdams pavaldi teritorija Sirijoje ir Irake. Taigi jei Basharas al Assadas pralaimės, Kurdistano įsikūrimą galima laikyti įvykusiu.
Tokia perspektyva kelia didžiulę grėsmę ne tik Sirijai ir Irakui, bet ir Turkijai ir Iranui.
Akivaizdu ir tai, kad sau palankaus Kurdistano įkūrimą palaikantis Vašingtonas gali ramiai atsisakyti visų senų ir naujų sąjungininkų šiame regione, nesvarbu, kaip pavyktų derybos su R. T. Erdoganu ir kokių susitarimų būtų pasiekta.
Beje, Vašingtonas taip pat gali ryžtis normalizuoti santykius su Ankara ir atsisakyti su kurdais susijusių planų. Tačiau kurdai jau įgijo pakankamai galios ir tokiu atveju Maskva būtų suinteresuota užmegzti su jais glaudžius santykius. Maskvos globojamo Kurdistano įkūrimas – per didelė grėsmė, todėl mažai tikėtina, kad Vašingtonas taip rizikuotų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nei Turkija, nei Iranas ir jau tikrai ne Sirija ar Irakas galėtų savarankiškai, be niekieno pagalbos, užkirsti kelią Kurdistano susiformavimui. Vienintelė išeitis – bendradarbiauti. Būtent todėl Rusijos, Turkijos ir Irano aljanso sukūrimas tampa labai tikėtinu. Būtent iš tokių startinių pozicijų išsirutulios tolesni įvykiai, kurių ilgai laukti greičiausiai neteks.