Iranui nepatiko tai, kad Rusija viešai paskelbė šią informaciją: jis tikėjosi, kad Rusija bus taktiškesnė.
Kaip pirmadienį pareiškė šalies gynybos ministras Hosseinas Dehghanas, „pradėję girtis, rusai pasielgė nedžentelmeniškai“.
Apskritai suteikti karinę bazę užsienio valstybei – beje, tai pirmas toks atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – Irane nepopuliaru tai daryti dėl istorinių priežasčių; Teheranas turi karčios nesėkmingo bendravimo su didelėmis valstybėmis patirties. Vienas iš garsiausių Islamo revoliucijos šūkių skambėjo taip: „Nei Rytai, nei Vakarai – Islamo respublika“. Šis lozungas pabrėžė radikalią nepriklausomybės ir nuo Vakarų, ir nuo Rytų bloko politiką, rašo žurnalistė.
Antrojo pasaulinio karo metu Sovietų Sąjunga kartu su Didžiąja Britanija okupavo šalį, kad išsaugotų naftos telkinius ir sąjungininkų aprūpinimo linijas. Siekdamos šio tikslo jos 1942 m. nuvertė šachą, kuris laikėsi neutraliteto, ir pasodino į sostą jo sūnų, kurį pavyko įkalbėti bendradarbiauti, rašoma straipsnyje.
Pasibaigus karui britai pasitraukė, o Sovietų Sąjunga iš pradžių atsisakė bendradarbiauti. Galiausiai Iranas tapo pirmąja šalimi, pateikusia formalų skundą tuo metu susikūrusiai JTO saugumo tarybai. Dar kartą didelės valstybės kovoje dėl savo interesų paaukojo Iraną 1953 metais, kai JAV ir Didžioji Britanija nuvertė tuometinį šalies ministrą pirmininką Mohammadą Mosaddeghą.
Todėl žinia apie tai, kad rusai naudojasi Irano karine baze, iššaukė dviprasmišką reakciją, aiškina M. Bolliger.
Praeitą savaitę Irano parlamento deputatai uždavė kritiškus klausimus apie rusų karių veiklą Irane, o vienas iš parlamentarų nurodė Konstitucijos straipsnį, draudžiantį suteikti karines bazes užsienio valstybėms.
Vis dėlto, priduria autorė, iš pradžių Iranas leido Rusijai naudotis savo karine baze ne tik dėl bendrų su Rusija interesų Sirijos klausimu, bet ko gero ir dėl karinių pagundų.
Konkrečiai, Teheranas nori nusipirkti iš Rusijos Su-30 naikintuvų. Taip pat Rusija pradėjo tiekti Iranui PRG kompleksus S-300.