Analizuodami V. Putino užsienio politikos sprendimų priežastis, specialistai kiek nesutaria. Kai kurie mano, kad šie sprendimai yra paremti realia baime, jog Vakarai strategiškai apsups Rusiją. Kiti tiki, kad V. Putino veiksmai yra susiję su jo autoritariniu režimu ir imperialistine ideologija.
Ryškiausias V. Putino bruožas yra jo nenuspėjamumas. Ten, kur jo užsienio politika yra paremta tam tikra pastebima logika, jo veiksmai yra nuspėjami, ir juos galima paaiškinti „atgaline data“. Nepaisant to, gebėjimas nuolat stebinti savo šalies gyventojus ir versti iš koto pasaulinę bendruomenę rodo, kad jo veiksmuose nėra nei logikos, nei strategijos.
Priešingai, peršasi mintis, kad jo veiksmai yra pagrįsti išskirtinai asmeniniais kaprizais. Būdamas neginčijamu Rusijos diktatoriumi, jis gali daryti viską, ką mano esant teisinga. Ir nesvarbu, ar tai atitiks Rusijos žmonių interesus ar padarys žalą tariamų priešų interesams.
Šiuo požiūriu V. Putinas yra XXI amžiaus Adolfas Hitleris – tironas, kuris solipsistiškai apibrėžia racionalumą, remdamasis savo paties besikeičiančiu klausimo suvokimu.
Geras to pavyzdys yra auganti Rusijos karinė galia ir ginklų žvanginimas prie Ukrainos sienų. Ar tai pranašauja karą? Ar tai daroma tik siekiant pagąsdinti? Niekas to nežino, ir kiekvienas paaiškinimas – tai tik spėlionės apie tai, kas iš tiesų vyksta V. Putino galvoje.
Tą patį galima pasakyti ir apie pastarąją V. Putino provokaciją – Rusijos specialiųjų tarnybų Kryme įvykdytą tariamos ukrainiečių teroristų grupuotės nukenksminimą.V. Putino pareiškimas, jog Kijevas dabar perėjo prie terorizmo, yra tiesioginė tąsa jo ankstesnio apibūdinimo, jog demokratinė Ukrainos vyriausybė, kuri atėjo į valdžią po Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo, yra fašistinė.
Ar ta provokacija yra didelio masto puolimo preliudija? Panašaus į A. Hitlerio puolimą po liūdnai pagarsėjusio 1939 metų Gleivico incidento, kuomet vokiečių diversantai, persirengę lenkų uniformomis, užpuolė vokiečių pasienio radijo stotį? Ar tai turėtų išgąsdinti rusus ir paskatinti paremti V. Putino partiją per rugsėjį vyksiančius parlamento rinkimus? Ar vis dėlto ši provokacija yra signalas Vakarams ir Kijevui, jog V. Putinas yra įniršęs ir gali suduoti smarkų smūgį?
To nežino niekas. Gali būti, kad to nežino ir pats V. Putinas.
Ar V. Putinas yra racionalus? Atsakymas priklauso nuo to, kaip kas supranta racionalumą. Jeigu racionalumas tai elgesys, paisantis moralės normų, tokiu atveju V. Putinas yra racionalus, tačiau tam tikrame iškrypusiame ir nemoraliame pasaulyje. Jeigu racionalumas reiškia geriausių priemonių ieškojimą siekiant savo tikslų (kokie abejotini jie bebūtų), tuomet V. Putiną reikėtų vadinti itin (ir bauginančiai) neracionaliu.
Juk ar padidėjo Rusijos galia ir tarptautinis statusas nuo tada, kai V. Putinas pradėjo karą su Ukraina? Ar pagerėjo šalies ekonominė padėtis? Ar sustiprėjo jos pozicijos?
Į kiekvieną iš šių klausimų V. Putinas neabejotinai atsakytų teigiamai. Vokietijoje fiureris taip pat manė, kad galutinė pergalė jau yra arti, net ir tuomet, kai jo šalis liepsnojo ugnyje. Tačiau objektyviai įsigilinus, atsakymas būtų priešingas.
Galiausiai, jeigu racionalumas reiškia ryšio tarp veiksmų ir pasekmių bei priežasčių ir padarinių supratimą, tai V. Putiną reikėtų laikyti neracionaliu. Ne todėl, kad jis neteisingai suvokia šį ryšį. O todėl, kad jis veikiausiai mano, kad veiksmai nesukelia pasekmių, o priežastys nesukelia padarinių. Iš čia ir jo nenuspėjamumas.
Palyginimas su A. Hitleriu, žinoma, skamba stipriai. Tačiau Vakarų politikams jau metas suprasti, kad jie turi reikalą su žmogumi, kuris be vargo gali pradėti pasaulinį karą vien todėl, kad būdamas valdžios viršūnėje jau beveik du dešimtmečius, jis paprasčiausiai įtikėjo, kad jis ir yra Rusija.
Tai, ką kažkada pasakė XVIII amžiaus škotų filosofas David Hume'as, galima visiškai pritaikyti V. Putinui: „Jokiu būdu neprieštarausiu sveikam protui, jeigu norėsiu, kad geriau jau būtų sunaikintas visas pasaulis, negu aš įsidrėksiu pirštą.“
Būtent tai, kad didelio masto puolimas prieš Ukrainą, Baltarusiją ar Estiją neturėtų jokios prasmės, V. Putinui ir būtų pakankama priežastis to imtis.
Nors su neracionaliais lyderiai reikia kažkaip tartis, vienintelis dalykas, kuris, rodos, gali juos sulaikyti, yra karinis pasirengimas. Jų pažadai yra tokie pat nieko verti, kaip ir pareiškimai apie taiką. O nuolaidžiavimas tik dar labiau didina jų apetitą. Tik stipri kariuomenė ir ryžtinga atgrasymo politika gali juos išlaikyti tam tikruose rėmuose.
Vokietijos socialdemokratai mėgsta kartoti, kad saugumas Europoje neįmanomas be Rusijos. Gal tai ir yra tiesa. Tačiau lygiai taip pat galima sakyti, kad taika Europoje yra neįmanoma su V. Putinu.
Vienaip ar kitaip jam teks trauktis, nes tik tokiu atveju taiką mylintys europiečiai galėtų lengviau atsikvėpti.