Trečiadienį, rugpjūčio 10 dieną, Rusijos valstybinė saugumo tarnyba FST pareiškė Kryme užkardžiusi Ukrainos valdžios finansuojamų „diversinių-teroristinių grupuočių“ išpuolį, nors žuvo du rusų kariai.
V. Putinas apkaltino Ukrainos valdžią, kad ši naudojasi terorizmu Krymo konfliktui kurstyti. Nuo tada, kai 2014 metais Krymas buvo aneksuotas Rusijos, pusiasalis stipriai militarizuotas. Jis grėsmingai įspėjo: „Mes akivaizdžiai neleisime tokiems dalykams nepastebimai praeiti“.
Rusija padidino savo karinį buvimą Kryme ir aplinkui jį, taip pakurstydama baimes, kad Maskva gali planuoti dar vieną karinę intervenciją į Ukrainą. Tačiau nors V. Putinas kaip niekas kitas neprognozuojamas, analitikai teigia, kad taip Rusija veikiau siekia diplomatinių svertų, nei ruošiasi karui.
Kas iš tikrųjų vyksta Kryme?
Štai du iš dalies sutampantys įvykiai, abu juos gaubia paslaptis: tariamas pastarasis išpuolis Kryme ir Rusijos karinis telkimasis ten.
Oficiali Rusijos ataskaita pirmąjį įvykį apibūdina taip: viskas prasidėjo šeštadienio, rugpjūčio 6-osios, vakare, kai FST pareigūnai aptiko diversantų grupę sausumos sienos su Ukraina Krymo pusėje. Susišaudymas baigėsi tuo, kad vienas FST pareigūnas žuvo, o keletas diversantų buvo suimti.
Tada pirmadienį, rugpjūčio 8 dieną, Ukrainos specialiosios pajėgos mėgino patekti į Krymą, o per pasienyje kilusį „masinį susišaudymą“, kaip jį pavadino tarnyba, žuvo vienas Rusijos karys.
Vėliau Rusijos žiniasklaida citavo vyriausybinius šaltinius, esą sugauti diversantai buvo Krymo gyventojai, kurie prisipažino planavę išpuolius prieš vietos turizmo objektus. Maskva primygtinai tvirtina, kad šį sąmokslą rėmė Ukraina. Sunku spręsti, ar šie teiginiai teisingi. Ukraina juos neigia, o Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga sako, kad Rusija nepateikė jokių įrodymų.
Analizės grupė „Digital Forensic Research Lab“ nustatė kai kuriuos šeštadienį vykusio susišaudymo požymius, tačiau jų nepakanka Maskvos grandioziniams teiginiams pagrįsti. Rusija garsėja gebėjimu iškraipyti ar klaidingai nušviesti įvykius tam, kad tai tarnautų politiniams tikslams, ypač vis dar besitęsiančio Ukrainos konflikto rūke.
Tai nereiškia, kad visos Rusijos pretenzijos neteisingos. Ukrainiečių aktyvistai pernai metais pakenkė elektros stulpams, kurie aprūpina elektra Krymą, dalis jų dalyvavo nusikalstamoje veikloje ir pažeidė žmogaus teises. Bandymo surengti išpuolį Kryme galimybė neatmetama, vis dėlto mažai pagrindo įtarti, kad tokį sąmokslą remtų Ukrainos vyriausybė.
Kad ir kas nutiko, analitikų rasti vaizdai byloja, kad Rusija plečia savo karinį buvimą Kryme vėliausiai nuo šeštadienio, taigi, dar prieš tai, kai įvyko tariamas išpuolis. Tai rodo sunkiųjų ginklų vilkstinės, judančios pusiasalyje, kuriose galima matyti ir pakrančių gynybai skirtas raketų sistemas.
Neraminančiai pažįstama Rusijos eskalacija
Kai kurie pranešimai rodo, kad maždaug šiuo metu numatyta nauja Rusijos karių Kryme rotacija, kas galėtų padėti paaiškinti šį aktyvumą, net jei tai būtų visiškas sutapimas, kad tai vyksta tuo metu, kai nuo 2014 metai įvykdytos aneksijos situacija yra kaip niekad įtempta.
Kad ir kas nutiko savaitgalį, V. Putinas neabejotinai eskalavo situaciją Ukrainos atžvilgiu, pasirinkdamas šį epizodą – nepriklausomai nuo jo realumo – dėl didesnio tikslo. Analitikai nurodė nerimą keliančias paraleles su tuo, kaip Rusija elgėsi prieš pat ankstesnius karinius veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą.
2014 metų vasarį panašios kalbos ir kariniai manevrai suteikė priedangą Krymo savanoriškoms ginkluotoms grupuotėms užimti pusiasalį, kurį tada dar kontroliavo Ukraina, o netrukus paaiškėjo, kad iš tikrųjų Rusijos specialiosios pajėgos pradeda karinę okupaciją.
Tą rugpjūtį, kai Rusijos remiami separatistai prarado pozicijas Rytų Ukrainoje, V. Putinas dislokavo karius palei sieną, įspėdamas, kad jų gali prireikti etniniams rusų civiliams Ukrainoje „apginti“, kurie, pasak jo, buvo puolami. Jis suorganizavo pagalbos vilkstinę į šį regioną, kuri, pasak NATO, buvo tik Rusijos invazijos pajėgų priedanga.
Ką V. Putinas planuoja Kryme?
Kai kurie stebėjosi, ar Maskva gali planuoti dar vieną intervenciją. Mūšiai Rytų Ukrainoje sustiprėjo, kaip tai buvo ir prieš invaziją 2014 metų rugpjūčio mėnesį.
Tačiau ši tariama paralelė gali būti siekis sukurti karinių veiksmų baimę, nesiimant faktinių veiksmų, kas suteiks V. Putinui galimybę daryti įtaką Ukrainai ir Vakarų šalims.
Rusiją tyrinėjantis Niujorko universiteto profesorius Markas Galeotti pažymėjo, kad nedaug prasmės pasirinkti Krymą kaip karinių veiksmų prieš Rytų Ukrainą aikštelę, nes ji ribojasi su pagrindine Rusijos teritorija, o ne Krymu, ir kad likusi šalies dalis yra geriau apginta.
„Labai mažai tikėtina, kad rusai tikrai planuoja kokį didelį puolimą, – įsitikinęs M. Galeotti. – Mes stebime klasikinę Rusijos strategiją, kaip kurti įtampą“.
Tarptautinės taikos derybos dėl Ukrainos, kažkada buvusios mechanizmu, kuriuo V. Putinas privertė kontaktuoti su juo Vakarų lyderius, kurie jo dėl Krymo aneksijos vengė, vis labiau laikomos bevaisėmis ir nereikšmingomis.
Pakibus atsinaujinusio konflikto grėsmei V. Putinas šioms deryboms suteikia naują tikslą – įkalbinėti jį atsitraukti nuo ribos.
„Tai standartinė V. Putino taktika – jis nori pamėginti daryti tai iš jėgos pozicijos, – pasakė M. Galeotti apie kitas taikos derybas, kurios suplanuotos rugsėjo pradžioje. – Ir vienintelė reali jėga yra pasakyti „Jeigu norėčiau, galėčiau situaciją labai, labai pabloginti“.
Tinkama pozicija sandoriui su Vakarais
V. Putinas šią savaitę taip pat pasakė, kad mažai prasmės tęsti derybas nesiliaunant įtampai Kryme, taip versdamas kitas puses įtikinėti jį sugrįžti prie stalo. Taip jis užima poziciją proceso centre.
Ką iš tikrųjų jis iš to gauna? Viena, tai leidžia Rusijai toliau pateikti save kaip pasaulinę galią, nors jos ekonomika yra mažesnė už Australijos. Be to, taip Maskva primena turinti veto teisę dėl Ukrainos suvereniteto, taip išlaikydama šią šalį tam tikroje Rusijos kontrolėje.
Tai taip pat gali pasitarnauti V. Putino senoms viltims sudaryti didįjį sandorį su Jungtinėmis Valstijomis, kuris išspręstų jų ginčus dėl Ukrainos ir Sirijos – žinoma, Maskvai palankiomis sąlygomis – bei užbaigti Rusijai taikomas Vakarų sankcijas.
V. Putinas ne kartą užsiminė apie šį tikslą nuo tada, kai jo šalies ekonomika 2014 metų pabaigoje ėmė ristis žemyn, daugiausia dėl kritusios jos naftos ir dujų eksporto vertės. Nuo pernai rudenį pradėtos intervencijos į Siriją jis ne kartą kvietė galingąsias Vakarų valstybes prisijungti prie jo didžiosios koalicijos kovai su ekstremistais.
Tačiau Rusijos lyderiai gali manyti, kad jiems reiktų užsitikrinti tokį sandorį iki sausio, kaip prezidentas Barackas Obama paliks pareigas. Rusijos valdžia linkusi tikėtiną įpėdinį matyti Hillary Clinton asmenyje, kuri yra priešiškiau nusiteikusi Rusijos atžvilgiu. Donaldas J. Trumpas, nors pastebimai draugiškesnis Rusijai, vis dar suvokiamas kaip nenuspėjamas.
Tačiau B. Obama yra iš tų, kurie „ieško ne konfliktų, o sprendimų“, teigia M. Galeotti. „Taigi, toks jausmas, kad užsiveria galimybės kažką padaryti greitai langas“, – sako Niujorko universiteto profesorius.
Tuo tarpu, jeigu didysis sandoris neįvyks, V. Putinas bus laimingas privertęs silpnesniąją Rusijos kaimynę spėlioti, kas gi bus toliau.