Iki apsilankymo čia, mes, gimę devintajame dešimtmetyje ir Sovietų sąjungą matę tik istorijos vadovėliuose, žinojome tik tai, kad Kirgizija egzistuoja, tačiau vargu ar būtume galėję iš pirmo karto rasti ją žemėlapyje, ką jau kalbėti apie galimybę papasakoti kažką daugiau.
Senųjų ir naujųjų kultūrų mišinys
Vidurinė Azija – pavadinimas, kuris labiausiai atspindi Kirgizijos šiandieną, kuriame rytai, vakarai, pietūs ir šiaurė susimaišę visuomenėje, politikoje ir žmonių kasdienybėje.
Klajokliškas tautos gyvenimo būdas atsispindi ir šiandien matant tradicines jurtas ne tik gamtoje, tačiau ir kiekviename kieme, šalia mūrinio namo. Jurta – puikus klajojančios tautos gyvenimo atspindys: mediniai rėmai, kuriuos nesunku surinkti, aptraukti išdirbta vilna, kuri vėsina vasarą ir šildo žiemą, o viduje rankdarbiais puoštos sienos. Tiesa, šiandieninėse jurtose nesunku rasti dujine viryklę, krosnį ir elektros generatorių.
Kirgizai visai neatspindi mums įprasto žiniasklaidoje piešiamo musulmonų paveikslo: moterys vaikšto vilkėdamos džinsus, šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, o plaukus prisidengia vos viena kita.Vyrų su mantijomis taip pat nepamatysi – jiems priimtinesnės „treninginės“ kelnės. Stebint jų religingumą peršasi išvada, kad jie tokie pat musulmonai kokie mes krikščionys – visi sutinka su vyraujančia religija ir jos įtaka visuomenėje akivaizdi, tačiau žmonių pamaldumas – kiekvieno asmeninis reikalas, į kuri valdžia nesikiša, o religiniai lyderiai nebaudžia už liberalumą.
Nors ir labai maža, tačiau visuomenei įtaką daranti demografinė grupė – dunganai. Tai musulmoniškų ir dabartinės Kinijos teritorijos šaknų turinti bendruomenė. Jie šalyje vertinami dėl netradicinės medicinos ir pasak vietinių pasakojimų bronchitą gydo specialiai ruoštais patiekalais iš šunienos, ir dalis jų tradicinių patiekalų, primenančių rytiečių virtuvę, labai populiarūs visoje šalyje.
Bene akivaizdžiausias istorinis palikimas šiandieninėje Kirgizijoje – Sovietų sąjungos įtaka, kur degtinė musulmonui – ne svetima, o ir kiaulienos retkarčiais paragauti nėra nuodėme, tiesa, surasti jos pakankamai sunku. Vietinių žodžiais, po Sovietų Sąjungos skilimo jie nekeitė nieko: Lenino paminklai vis dar centrinėse miestų aikštėse, aukščiausios viršukalnės – Lenino, Pergalės, Sovietinio Komunizmo ir Draugystės. Mums lyg egzotika atrodantys mineralinio vandens ar giros aparatai gatvėse, kurie tikėtina veikia nuo sąjungos laikų, metaliniai kioskai, kuriuos beveik jėga naikinome savo gatvėse ir rusų kalba, kuria visi šneka lyg gimtąja ir kurios statusas analogiškas oficialiajai kalbai – kirgizų.
Ne tik sąjungos palikimas atspindi tautos požiūrį į Rusiją, tačiau kasdieniniame gyvenime Rusijos įtaka akivaizdi: Dujų gigantas „Gazprom“ finansuoja didžiausio regione hipodromo statybas šalia Issyk-Kulio ežero, Rusijos įmonės – tarp geriausius atlyginimus mokančių bendrovių, o šalyje esančios karinės bazės – taip pat ne visiškai vietinių valdomos.
Šiandienos pramogos šalyje nedaug kuo tesiskiria nuo mūsiškių ir dažnas šalies pokylių palydovas – degtinė, atsiradusi XX a. pradžioje kartu su Sovietų sąjunga. Ir šventės čia ne dieną trunka. Pasak vietinių, jei mažiau nei tris dienas šventėme – prasta šventė buvo.
Tačiau ne tik užstalė gaji kaip pramoga. Turbūt keisčiausias žaidimas mums – Ulak Tartysh, tai lyg futbolo ir regbio mišinys, kur žaidėjai jodami ant arklių į priešininkų vartus bando įmesti avies kūną be galvos. Ir taip, komandos gali keisti žaidėjus, jų arklius, žaidėjai turi 15 minučių pertrauką tarp kelinių ir kiekvienas žaidimas turi teisėją.
Virtuvė: vištiena – ne mėsa, o vegetarams vietos nėra
Gyvulininkystė šalyje užima sudaro beveik 40% BVP ir tai ne tik žmonių pragyvenimo šaltinis, tačiau ir esminis atspindys vietinei virtuvei. Kirgizijos virtuvė niekaip neįsivaizduojama be mėsos: aviena, jautiena, arkliena suprantama kaip esminis elementas sotumui užtikrinti, o kavinėje paklausus, ar turite patiekalų be mėsos, gali pasijausti lyg bažnyčioje prašytum parduoti vyno – vieta lyg ir ta, kur jo yra, tačiau jie tame nesispecializuoja.
Net negali abejoti mėsos šviežumu, nes šašlikas ar kepsnys, kurį valgai, tikėtina, bus šiandienos arba vėliausiai vakarykščio skerdimo. Ir visiškai nesvarbu, kur valgai – pakelės jurtoje, kur močiutė verčiasi keliautojų maitinimu, kaimo kavinėje, kur didesnę dalį klientų sudaro alkoholio pirkėjai ar miesto restorane. Poreikis kokybiškai ir šviežiai mėsai čia formuojamas pačių vietinių, nes tik šviežia Kirgizijoje yra skanu. Paradoksalu, tačiau rasti pasibaigusio galiojimo prekių maisto parduotuvėse – normalus reiškinys, nes vietiniai dažnai maitinasi pačių augintais produktais, o ne konservais ar užpilamomis sriubomis.
Gyvulių skerdimas – tradicija, o ne procedūra, kurioje dalyvauja visa šeima. Po maldos ir padėkos Dievui vyrai su berniukais darinėja gyvulį, moterims atiduodami vidaus organai, kuriuos jos valo ir gamina papildomus patiekalus šalia mėsos ir beveik po valandos lieka tik gyvulio oda, kurią vietiniai apdirba patys arba parduoda gamykloms. Ir valgoma čia viskas: nuo mums tradicinių šonkaulių, mentės ar kumpinės iki ausų, kurios kaip traškučiai atiduodamos vaikams, akių bei smegenų. Net nustebtume kiek dar gaminių padaroma iš vidinių organų: žarnų pynės su daržovėmis, dešros ir piene virti plaučiai.
Nenuostabu, kad ne tik regione tradiciniu laikomas šašlykas čia populiarus, tačiau ir kiti patiekalai ir mėsos. Samsa, molinėse krosnyse kepama bandelė su mėsa labai panaši į kibinus, Kurdak – aviena kepta su svogūnais ar Šorpo – mėsos sriuba su bulvėmis ir visi kiti, kuriuos bevardintum – neįsivaizduojami be mėsos.
Ir joks maistas neįsivaizduojamas be tradicinio kumyso, kuris geriamas ne tik su maistu, bet ir kaip gaivusis gėrimas. Kumysas – kumelės pienas, išmuštas degintos odos apvalkale, neretai po rūgimo – alkoholinis ir net iki 15% stiprumo. Ir nors tai alkoholinis gėrimas – rasti jį vairuotojo pašonėje kaip gaivųjį – neturėtų kelti nuostabos keleiviui ir ne nuodėmė vairuojančiam.
Lietuva lyg sava
Dažnai keliaudami suprantame, kad Lietuva ne visiems žinoma, tačiau Kirgizijoje lietuvis – lyg senas pažįstamas. Taip yra dėl dviejų priežasčių – bendros istorijos ir automobilių.
Sovietų sąjungos respublikos tikrai žinojo viena apie kitą ir dažnas sutiktas žmogus yra po jas keliavęs – jei buvęs ne Lietuvoje, tai bent kažkur netoliese. Tačiau kartais atrodo, kad dažnam sutiktam vietiniui pasaulio istorija prasidėjo po antrojo pasaulinio karto, kai Lietuva buvo įtraukta į Sovietų Sąjungą. Neslėpdami savo simpatijų Rusijai vietiniai keliskart mus kritikavo, kodėl palikome motinos krūtį ir išėjome gyventi sau. Ir tik papasakojus istoriją iki prijungimo priekaištai virsdavo supratimu.
Antroji, jau šių dienų, Lietuvos populiarumo priežastis grįsta vakarų ir rytų geležinkelio bėgių pločių skirtumais – kas trečias, o gal daugiau, automobilis čia atvežtas iš Lietuvos. Ir net važiuojant kaimo vietovėse ar tarp kalnų masyvų matyti automobilius su net nepakeistais lietuviškų įmonių pavadinimais – ne nuostabu. Kaunas, Tauragė, Marijampolė ar Utena lyg automobilių Mekos, pasakojimai apie kurias lyg simbolizuoja automobilio kokybę. Automobiliai čia ta vieta, kur Rusiškas gaminys nevertinamas, nes kokybės simbolis – vokiškas arba japoniškas logotipas.
Šeima ir draugai šalia korupcijos, politikos ir ekonomikos
Didelė šeima – tradicijų atspindys Kirgizijoje, todėl sūnūs yra labiausiai laukiami palikuonys. Turėti keturis, penkis ar daugiau vaikų – norma, kuri vizualiai atsispindi keliaujant po šalį. Net ir mažiausiuose miesteliuose dažniausiai sutinkami gatvėse – vaikai. Galbūt dėl to, kad suaugusieji dirba laukuose ir prižiūri gyvulius, o jie dar per maži, kad dirbtų su jais, nors aštuonmetis – drąsiai padeda tėvui skersti aviną arba užlipęs ant asilo gano ožkas.
Šeima kultūroje reiškia ne tik laimę džiaugtis vaikais, tačiau ir tradicijas, kad paskutinis sūnus visuomet lieka gyventi su tėvais, kuris jais pasirūpins senatvėje ir žmoną parsives būtent į jų namus. Nors ir nelegalus, tačiau vis dar praktikuojamas antrosios pusės radimo būdas – nuotakos pagrobimas. Šiandieninėje Kirgizijoje, tai tradicija, kuria naudojamasi jau pažįstant savo išrinktąją, tačiau dar praėjusio šimtmečio pradžioje tiesiog gatvėje pagrobti merginą, parsivežti ją namo ir vesti buvo normali praktika. Pagrobus merginą, jai pasakojama, koks puikus bus jos gyvenimas, kaip ji vėliau pamils savo vyrą ir kaip jų vaikai mylės juodu ir kokios nuostabios bus jų vestuvės.
Tradicinėse vestuvėse dalyvauja visi: giminaičiai, giminaičių draugai, jaunųjų draugai ir pažįstami svarbūs žmonės. Jie patys sako – jei mes draugaujam – draugaujam amžinai, tad būtent draugysčių ir pažinčių sistema veikia šalyje, kur pasakojimai, kad įsidarbinimas kainuoja atitinkamą sumą, kur sustabdžius milicijai reikia skambinti pažįstamam pareigūnui, kur darant verslą svarbu turėti užnugarį arba norint gauti leidimus veiklai – būtina rasti žmones, kuriems privalu atriekti papildomą užmokestį teisingo sprendimo vardan. Arba jei paprastai – neturi draugų, neturi ir pinigų.
Galbūt būtent tokia draugų ir giminaičių sistema vis dar neleidžia atsiskleisti tam potencialui, kurį turi ši šalis. Per dvi savaites trukusią kelionę mes negavome nei vieno čekio už prekes ar paslaugas, didžiojoje dalyje vietų net nematydavome kasos aparatų, ką jau kalbėti apie tai, kad nė karto taip ir neatsiskaitėme banko kortele. Ir jei Lietuvoje mes jaučiamės neturintys pakankamai įgūdžių verslo vystymui, tai ten, galiojant mūsų ekonomikos logikos sąlygomis, būtume tikri ekspertai vien dėl savo kasdienių patirčių.
Keliauti dabar!
Genami sovietinių įspūdžių troškimo, mes Kirgizijoje radome keliskart daugiau nei tikėjomės, pradedant kultūra, gamta, tradicijomis ir baigiant įspūdžiais, kurių net neįsivaizdavome, kad galime patirti, tiesa, be rusų kalbos žinių keliauti po šalį gali būti sunku.
Girdėta, bet tolima Kirgizija, nesunkiai pasiekiama vos su vienu persėdimu. Jei lėktuvų bilietų kainos įbaugins – reikia suprasti, kad kelionės metu tikrai sutaupysite, nes suvalgyti šviežios avienos restorane ar pusę kilogramo upėtakių, kartu su užkandžiais ir arbata nekainuos daugiau nei 5 eurų, kelionės po šalį, kur kuras subsidijuojamas valdžios ne brangesnės nei 5-6 eurai už 200 kilometrų.
Kirgizija – viena labiausiai atvirų pasauliui šalių ir papildomos vizos čia nereikalingos. Šalis nepaveikta nei išorinės, nei vidinės religinės ar politinės nesantaikos ir keliauti čia yra visiškai saugu. Ir bent kol kas čia nerasite: vietų, kur nusipirkti magnetuką ir žmonių, kurie galvos, kad Jūs pinigų maišai. Čia rasite viską, kaip yra iš tikrųjų, o ne sukurta turistui.