Pastarąsias dvi savaites į Rusiją vyksta tai vienas, tai kitas Turkijos ministras. Vis jie kloja reikiamą pamatą – bando taisyti pastaruoju metu pašlijusius dvišalius santykius. Kaip ten bebūtų, viršūnių susitikimas Sankt Peterburge bus visai kas kita. Ekspertai jį vertina kaip įžanginį Turkijos reveransą Maskvai. Priežasčių Rusijos ir Turkijos suartėjimui gana daug, tačiau pagrindinis tikslas – Sirijos prezidento Basharo al Assado pozicijų Sirijoje sustiprinimas. Praeityje B. al Assadas buvo vienas rimčiausių trukdžių Rusijos ir Turkijos santykiams.
Ir taip prasti dvišaliai santykiai galutinai pašlijo praeitą lapkritį Turkijai numušus Rusijos karo lėktuvą „Su-24“. Po šio įvykio situacija Sirijoje pakito dramatiškai. Rusijos ir Irano veiksmai, skirti išreikšti paramą B. al Assadui, Turkijai padarė meškos paslaugą – Ankara buvo atkirsta nuo šiaurinės Sirijos. Dabar Maskva ir Teheranas deda visas pastangas, kad B. al Assadas atgautų antrojo pagal dydį Sirijos miesto – Alepo – kontrolę. Net ir toks užsispyręs lyderis kaip R. T. Erdoganas negali ignoruoti fakto, kad B. as Assadui nelengva.
Prieš penkias savaites Turkijos prezidentas, paminęs išdidumą, oficialiai atsiprašė dėl numušto „Su-24“ lėktuvo ir paprašė žuvusio piloto šeimos „atleidimo“. Po dviejų savaičių Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas pareiškė, kad Turkija vieną dieną netgi galėtų normalizuoti santykius su Sirija.
Kodėl taip staiga pakito tonas? Bandydamas į šalį atidėti B. al Assado klausimą, R. T. Erdoganas siekia ne tik atnaujinti bendradarbiavimą su Rusija, bet ir kitų svarbių tikslų – pavyzdžiui, įveikti Kurdistano darbininkų partiją (PKK) ir sustiprinti įtaką pačioje šalyje. PKK Jungtinės Amerikos Valstijos įvardija kaip teroristinę organizaciją, kuri daugybę metų šalyje kariauja separatistinį karą prieš vyriausybę. Sirijoje ši organizacija vadinasi Demokratinės sąjungos partija (PYD).
Pastaruosius dvejus metus PYD šiaurės Sirijoje, prisidengdama tariama kova su „Islamo valstybės“ teroristais, išsikovojo nemenką politinę kontrolę. Turkija šios jėgos kilimą prie pat sienos stebėjo su nemenku nerimu, kuris dar labiau išaugo grupei kirtus Eufrato vakarus (tradicinę Turkijos raudonąją liniją).
Garsiai kalbėta apie tikslą prisidėti vaduojant Mandidžo miestą iš „Islamo valstybės“ nagų. Ankaros manymu, tiek PKK, tiek PYD iš tikrųjų kelia netgi didesnį pavojų nei „Islamo valstybė“ – net ir po išpuolio Stambulo oro uoste birželio 28 dieną. R. T. Erdoganas puikiai supranta: norėdamas užkirsti kelią PKK ir PYD įsitvirtinti prie sienos su Turkija, jis privalo pasirūpinti, kad ji nebegautų tarptautinės paramos – konkrečiai iš globėjiškai jų adresu nusiteikusių Rusijos ir Irano.
Štai ir pakvipo galimu sandoriu Sankt Peterburge: mainais už tai, kad Rusija liausis rėmusi PKK ir PYD, Turkija gali pažadėti persvarstyti B. al Assado klausimą. Be to, R. T. Erdogano vykdoma vidaus politika taip pat primena nuolaidžiavimą Rusijai. Nesėkme pasibaigusio liepos 15 dienos karinio valdžios perversmo atgarsiai lėtai, tačiau užtikrintai stumia Turkiją toliau nuo Vakarų – tiesiai į Rusijos glėbį.
Vos tik prasidėjus minėtiems neramumams Turkijos viduje, Rusijos prezidentas V. Putinas R. T. Erdoganui pasiūlė pagalbos ranką – tai buvo žingsnis, kaip diena ir naktis besiskyręs nuo JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pirminio išsisukinėjimo. Per pastarąsias dvi savaites šis kontrastas ėmė dar labiau badyti akis: Rusijai nė žodeliu nepapriekaištavus Turkijai dėl prezidento imtų vykdytų valymų svarbiausiose šalies institucijose, Vakarai negailėjo kritikos, o Jungtinių Valstijų diplomatijos vadovas netgi užsiminė, kad dabartinė situacija kelia grėsmę Turkijos narystei NATO.
Turkijos žiniasklaidai naratyvas daugiau nei paprastas: Jungtinės Valstijos jaučia nuoskaudą dėl R. T. Erdogano įkvėptų islamo nacionalistų, be to, po sparneliu meiliai glaudžia tariamą karinio valdžios perversmo organizatorių Fethullah Guleną. Vienas Turkijos vyriausybės ministras netgi apkaltino Jungtines Valstijas pučo organizavimu.
Pasipiktinę protestuotojai patraukė tiesiai į Incirliko karinių oro pajėgų bazę – pagrindinę bazę, iš kurios Jungtinės Valstijos skraidina lėktuvus karinėms misijoms prieš „Islamo valstybę“. Turkijoje ėmus pavojingai stiprėti priešiškumui JAV, neabejotinai nukentės šalies karinis pasirengimas. Šiuo metu labiau nei bet kada R. T. Erdoganas, nenorėdamas leisti įsigalėti PYD ir PKK, bus priverstas kliautis pagrindinės žaidėjos – Rusijos – pagalba.
JAV prezidentas Barackas Obama ir jo administracija tikrai nepalikti be pasirinkimo teisės. Nenorėdamas, kad Turkija imtųsi keliaklupsčiauti prieš Rusiją, Vašingtonas privalo savo operacijoje prieš „Islamo valstybę“ atsižvelgti ir į strateginius Turkijos interesus. Jis taip pat privalo iš naujo įvertinti Turkijos prezidentui skiriamą kritiką, nors R. T. Erdogano paranoją ir galima paaiškinti liekamaisiais reiškiniais po nemažai nervų nepareikalavusio nors ir nesėkme pasibaigusio pučo. Reaguodama į susiklosčiusią padėtį, B. Obamos administracija gali pasinaudoti naudingomis pamokomis, išmoktomis jos pirmtakams bandant suvaldyti krizę Pakistane 2007 metais.
Užuot tiesiogiai ar netiesiogiai atitolindama savo sąjungininką, tuometinio JAV prezidento George W. Busho administracija ėmėsi užkulisinio darbo ir parengė net kelias iniciatyvas ir stabdžius, padėjusius Pakistano prezidentui Pervezui Musharrafui apsispręsti ir galiausiai rasti krizės sprendimą.
Šiandien Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų stovėti greta demokratiškai išrinktos Turkijos valdžios ir asmeniškai paraginti R. T. Erdoganą nesileisti į priešų šalies viduje medžioklę.
Svarbiausia tai, kad Vašingtonas privalo suteikti Ankarai garantijų dėl būsimos politinės tvarkos Sirijoje ir suaktyvinti bendradarbiavimą kovoje prieš PKK. Dabartinė JAV strategija gali ne tik atbaidyti vieną iš svarbiausių NATO valstybių narių, bet ir pastūmėti ją tiesiai į Maskvos glėbį.
