Prieš dvejus metus, kai Rusija aneksavo Krymą ir įsivėlė į karinį konfliktą Ukrainos rytuose, Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as pademonstravo pagarbos vertą stiprybę, atsisakydamas Rusijai perduoti lėktuvnešius, kuriuos Maskva buvo užsisakiusi iš Prancūzijos.
Prancūzijos vadovas taip pat parodė ir neįprastą tiesmukumą, per savą valdžios aparatą pareiškęs, kad „Islamo valstybė“ niekada nebūtų taip sustiprėjusi ir išvysčiusi savo veiklos, jeigu JAV prezidentas Barackas Obama būtų laikęsis savo pažado kartu du Prancūzija 2013 metų rugpjūtį imtis antskrydžių.
Dabar, po naujos teroristinių išpuolių bangos Europoje ir konkrečiai Prancūzijoje, F. Hollande‘o žodžiai sulaukia ypatingo jo galimų bičiulių dėmesio. O jis ir pats stengiasi jiems būti nuolaidesnis – pavyzdžiui, Rusijai, kuri Vakarams tikrai nelinki nieko gero.
Liepos 8 dieną, praktiškai prieš pat naują terorizmo proveržį, F. Hollande‘as Varšuvoje, kur vyko NATO viršūnių susitikimas (kurio metu buvo sutarta dėl pajėgų rotacijos su Rusija besiribojančiose Aljanso valstybėse narėse), pademonstravo audringos reakcijos sulaukusią retoriką.
„Kalbant apie Prancūziją, Rusija nei priešas, nei grėsmė, Rusija – partnerė, kartais galinti, kaip pastebėjome Ukrainoje, panaudoti ir jėgą“, – sakė Prancūzijos prezidentas. Toks F. Hollande‘o pareiškimas kaip reikiant įskaudino kai kuriuos tikruosius Prancūzijos draugus, tačiau neabejotinai pamalonino V. Putiną.
„Tikrai ne NATO darbas reikšti savo nuomonę dėl Europos ir Rusijos santykių“, – tada pabrėžė Prancūzijos prezidentas.
Respublikonų partijos kandidatas JAV prezidento rinkimuose Donaldas Trumpas net ir norėdamas nebūtų sukėlęs aršesnės reakcijos.
Anot ekspertų, tai, kaip D. Trumpas kalba apie Rusiją, taip pat kelia rimtą nerimą. Jis nemano, kad neslepiama V. Putino panieka tarptautinės teisės normoms kelia grėsmę. Toks požiūris verčia abejoti paties F. Hollande‘o kaip teisės viršenybės gynėjo kovoje su džihadizmu įvaizdžiu – ir jam net nereikia rodyti į pirštu į Prancūzijos dešiniųjų norą į terorizmo išpuolius reaguoti už įstatymo ribų.
Tiesą sakant, tai, kaip F. Hollande‘as kalba apie Kremlių, esą jis nekelia jokio pavojaus, tam tikra prasme stiprina V. Putinui palankų požiūrį, kurio laikosi prezidento Socialistų partijos priešininkai. Tarp jų – ir skandalingoji Marine Le Pen, vadovaujanti radikaliosios dešinės Prancūzijos politinei jėgai „Nacionalinis frontas“. Politikė viešai prisipažino iš Rusijos pasisklolinusi pinigų.
F. Hollande‘o taip pat prieštarauja ir neseniai vykusio NATO viršūnių susitikimo galutiniam sprendimui, kuriam tada pritarė ir Prancūzija – jame konstatuojama, kad agresyvūs Rusijos veiksmai „pažeidžia transatlantinį saugumą ir kelia grėsmę mūsų iškeltam vieningos, laisvos ir taikios Europos tikslui“. Dokumente taip pat pabrėžiama, kad Rusijos „siekis bendradarbiauti“ tiesiogiai priklauso nuo to, ar šalis paisys tarptautinės teisės normų. Kol Maskva nesiims to daryti, pabrėžiama dokumente, „negalime sugrįžti prie ankstesnio bendradarbiavimo formato“.
Kas Prancūzijos prezidentą pavertė tokiu sukalbamu, tokiu naiviai patikliu Kremliaus kalboms?
Sausį Prancūzijos prezidentas tapo pirmuoju Europos Sąjungos valstybės narės lyderiu, pasiūliusiu, kad su Ukraina ir Krymu susijusios sankcijos Rusijai būtų panaikintos. Netrukus šią iniciatyvą patobulino Vokietijos diplomatijos vadovas Frankas-Walteris Steinmeieris. Jis pasiūlė sankcijas Rusijai sušvelninti – esą nuolaidų Maskva nusipelnė pastangomis vykdyti Minsko taikos susitarimo sąlygas.
F. Hollande‘o požiūris, esą Rusija yra jokios grėsmės nekelianti partnerė, aiškiausiai atsiskleidžia jo siekio per 2017 metais vyksiančius prezidento rinkimus būti perrinktam dar vienai kadencijai šviesoje. Prancūzijos vadovas įsitikinęs: tapęs malonesniu Maskvai, jis galiausiai galės prisiimti idėjinio Europos kairiųjų lyderio vaidmenį. Vokiečiai ir italai gali šį jauką praryti.
Nepaisant to, D. Trumpui ir Demokratų kandidatei rinkimuose Hillary Clinton nesutariant Rusijos ir NATO klausimais, F. Hollande‘ui neilgai trukus visgi teks pasirinkti stovyklą. Jeigu jis nenori pasirodyti prijaučiantis D. Trumpo stovyklai ir taip sugriauti prancūzų Socialistų draugystę su amerikiečių Demokratais ir pačia H. Clinton, Prancūzijos vadovui dar liko dvi progos pakeisti savo retoriką.
Viena iš jų pasitaikys per Europos socialdemokratų lyderių viršūnių susitikimą Paryžiuje. Kita – per planuojamą V. Putino vizitą Paryžiuje spalį, kur jis dalyvaus Rusijos kultūros centro ir šventyklos atidaryme. Neseniai pasklido gandų, kad dėl Rusijos prezidento vizito dar galutinai nenuspręsta. Jeigu jis visgi neįvyks, Prancūzija išvengs didelės negarbės ir netaps podiumu, kur Rusijos prezidentas galėtų apsimesti demagoginiu tikėjimo gynėju.
Tiems Prancūzijos bičiuliams, kurie gerbia ir vertina kilnesnius šalies siekius ir ambicijas, atėjo palankus momentas priminti F. Hollande‘iui, jog vienu metu oriai ir gerbiant įstatymus kovoti su terorizmo pabaisa ir nepastebėti agresyvių V. Putino užmojų, yra itin pavojinga ir nenuosekli taktika.