2014 metais Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas buvo paskirtas Europos Vadovų Tarybos pirmininku, ir politinio bei ekonominio stabilumo sala tapusios Lenkijos balsas ir nuomonė skambėjo garsiai ir tvirčiau nei kada nors anksčiau, rašo „The National Interest“.
Tarsi akimirksniu atėjo 2016 metų vasara. Faktinis Lenkijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis vėl grįžo prie valdžios vairo. Lenkija vėl atsidūrė ES nuošalėje ir sulaukia kritikos dėl teisės viršenybės principų nesilaikymo – taip nutiko šalies valdžiai ėmusis veiksmų prieš šalies Konstitucinį tribunolą. Lenkijos vadovai taip pat sugadino santykius su itin svarbia kaimyne Vokietija, pareikšdami, kad pastaroji kenkia Lenkijos interesams.
Lenkijos, kaip patikimos europinės partnerės, reputacijai pakenkė ir jos vadovų sprendimas nebendradarbiauti migracijos ir klimato kaitos klausimais. Net Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama per Varšuvoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu surengtą bendrą spaudos konferenciją su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda paragino Lenkiją nesugriauti savo demokratinių pasiekimų. Lenkija buvo vadinama Europos plėtros sėkmės istorija. Dabar pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos kyla rimtų klausimų dėl Lenkijos demokratijos sėkmės ir gyvybingumo.
Šiandien ES stebėtojų dėmesys yra sutelktas į Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos pasekmes, todėl Lenkijos demokratijos problemos bent jau laikinai iš akiračio tarsi dingo. Nepaisant kalbų, kad britų sprendimas išstoti iš ES, vadinamasis „Brexit“, kelia grėsmę Europos projekto ateičiai, anot Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, „ES yra pakankamai stipri, kad ištvertų Britanijos pasitraukimą, ... ir išliktų – su ar be Jungtinės Karalystės“.
Pirminis Europos projekto pagrindas buvo Prancūzijos ir Vokietijos vienybė. Tik vėliau prie jų prisijungė kitos šalys, ir viso projekto misija, be kita ko, buvo stiprinti teisės viršenybę. Didžioji Britanija niekada nebuvo itin entuziastinga šio platesnio projekto dalyvė, todėl, nepaisant visų pastarosiomis savaitėmis fiksuotų rinkos svyravimų, ES išgyvens ir be jos.
Žymiai menkiau tikėtina, kad ES išgyvens, jeigu jos normų ims nesilaikyti prieš dešimtmetį prie jos prisijungusios narės, kurių priėmimas buvo rizikingas ir Sąjungai tikrai nemažai kainavo. ES sėkmė priklauso ne tik nuo laisvosios prekybos ir laisvo žmonių judėjimo, bet ir bendro įsitikinimo, kad Europos negalima dalinti palei teisės viršenybės liniją.
Daugelis apžvalgininkų baiminasi, kad Didžiosios Britanijos išstojimas iš Sąjungos paskatins nacionalistines partijas kitose šalyse taip pat siekti referendumų dėl nepriklausomybės. Nors išlieka tokia rizika, finansinis ir politinis chaosas, susijęs su „Brexit“, o taip pat galutinis susitarimas dėl britų prieigos prie bendrosios rinkos tik mainais į atviras sienas ir mokėjimus Europos Sąjungai „Norvegijos stiliumi“, veikiausiai atgrasys kitas šalis sekti Didžiosios Britanijos pavyzdžiu.
Kita vertus, Lenkija euroskeptikams siūlo gerokai patrauklesnį kelią. Jeigu Europos Sąjunga nesugebės susitvarkyti su Lenkijos demokratiniu nuosmukiu, kaip jai nepavyko susitvarkyti su Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija, euroskeptiškos partijos gali pamėginti pasiekti kai kurių savo tikslų sumenkindamos ES normas ir tuo pačiu naudodamosi ES narystės teikiama nauda.
Mažiau nei 10 mln. gyventojų turinti Vengrija buvo ne toks rimtas atvejis. Tačiau Lenkija yra gerokai didesnė – turi beveik 40 mln. gyventojų – ir gali tapti modeliu euroskeptikams, kuriuos padrąsins Briuselio negebėjimas ar nenoras priversti laikytis teisės viršenybės normų. Jeigu taip įvyks, tai pakenks ES tikslui ir reputacijai labiau negu „Brexit“.
Jungtinės Valstijos turi mažai nacionalinio saugumo interesų, tiesiogiai susijusių su Lenkijos demokratiniu nuosmukiu, ir veikiausiai jų ši padėtis pernelyg neglumina, juk pasaulyje yra ir žymiai rimtesnių problemų. Nepaisant to, Jungtinės Valstijos ilgai ir dosniai investavo į Europos integracijos sėkmę, tad naujosios lenkų vyriausybės noras gerinti Varšuvos santykius su Vašingtonu suteikia JAV nemažų svertų. JAV prezidento B. Obamos sprendimas sukritikuoti Lenkijos demokratinį nuosmukį NATO viršūnių susitikimo metu buvo protingas veiksmas, ir Vašingtonas turėtų tęsti diplomatinį spaudimą, kad Lenkija grįžtų į teisingą kelią.