Per rytines pamaldas Normandijoje į bažnyčią įsiveržė du ginkluoti vyrai, paėmė įkaitais penkis žmones, perrėžė gerklę garbaus amžiaus kunigui ir kone mirtinai peiliu sužeidė vieną iš maldininkų. Policijos pareigūnai abu žudikus įkaitų vadavimo operacijos metu nukovė.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as nedelsiant nuvyko į nelaimės vietą Sent Etjen diu Ruvrė, kur siautėjo du žudikai, anot liudininkų, šaukę „Allah Akbar“ (Alachas didis). Tai buvo „šaltakraujiškas dviejų teroristų, priklausančių „Daesh“ (red. „Islamo valstybei“), įvykdytas kunigo nužudymas“, pareiškė prezidentas.
Deja, vėliau dar kartą sužinojome, kad policijos pareigūnai turėjo informacijos apie bent vieno žudiko planus per Turkiją keliauti į Siriją ir prisijungti prie „Islamo valstybės“ kovotojų. Ir vėl dėl kažkokios sveiku protu nesuprantamos priežasties neatkreipė dėmesio į ženklus, jog tuoj įvyks tragedija.
Susidaro įspūdis, kad kiekvieną rytą beprotybė, kurioje, deja, gyvename šiandien, tampa vis didesnė. Kraujas liejasi tiek kažkur toli pasaulyje, tiek visai čia pat. Nori nenori apima jausmas apie pasaulyje įsisiautėjusią terorizmo epidemiją.
Gana dažnai kraujo praliejimas tiesiogiai susijęs su islamo ekstremizmu, tačiau tikrai ne visada. Pavyzdžiui, Japonijoje vyras slaugos namuose mirtinai subadė 19 žmonių. Motyvas? Sakė esąs įsitikinęs, jog pasaulyje neturėtų likti žmonių su negalia.
Prieš tai – šaudynės viename JAV Floridos valstijos naktinių klubų, savižudis sprogdintojas Vokietijos Bavarijos žemėje, beprasmės žudynės „McDonalds‘“ restorane Miunchene ir kirviu ginkluoto nusikaltėlio siautėjimas traukinyje Vokietijoje. Luizianos valstijoje tiesiog gatvėje žudomi policijos pareigūnai. Svarbu paminėti ir teroristų veiklos suaktyvėjimą Afganistane ir Irake. Ir visas tas kraujas vos per 10 dienų. Po tragedijos Nicoje, kur šaltakraujis žudikas sunkvežimiu pražudė 84 vyrus, moteris ir vaikus, o dar šimtus sužeidė, nepraėjo nė dvi savaitės.
Galima atleisti mąstantiems, kad šiandieniniame pasaulyje masinės žudynės plinta tarsi pavojingiausia užkrečiama liga. Jie iš dalies tikrai teisūs. Dar visai neseniai kraujo migla ir netekties skausmas trukdė tiksliai suvokti ir įvardyti dabartinės situacijos simptomus, tad ką jau kalbėti apie ligos diagnozę ir gydymą. Dabar sociologai ir psichologai, siekiantys įminti žudikų mąstymo paslaptis ir rasti būdų, kaip laiku juos sustabdyti, pagaliau pradeda užčiuopti juos vienijančius bendrumus.
Šaudynių mokyklose Jungtinėse Valstijoje ir Vokietijoje tyrimų ir analizės išvados, atskleidusios, jog jos neturi nieko bendro su islamo ekstremizmu, padėjo įvardyti elgsenos modelius, kuriuos pastaruoju metu skatina bei naudoja ir su Vakarais kariaujanti vadinamoji „Islamo valstybė“.
Nepaisant to, kelios įžvalgos, padėsiančios perprasti savarankiškų žudikų mąstyseną, elgseną ir veiksmus – kitaip tariant, dalykai, į kuriuos versta atkreipti dėmesį kol dar neįvyko tragedija – atrodo tokios naudingos, jog netgi buvo įtrauktos į FTB parengtą ataskaitą. Būtent šie „valkataujantys šunys“, kaip juos įvardijo „Rand Corporation“ terorizmo ekspertas Brianas Jenkinsas, pastarosiomis savaitėmis ir pasėjo tiek baimės ir siaubo.
Vienas iš dalykų, kurie naujausiame tyrime verti dėmesio, yra ekspertų išvada, jog smurtas gimdo smurtą – ar tai būtų sąmoningas kopijavimas, ar pasąmoninis sekimas pavyzdžiu.
Jungtinėse Valstijoje, panašu, šis teiginys itin aktualus. Masinės žudynės šioje šalyje vyksta kone monotoniškai reguliariai. Visus nustebinusi statistinė analizė, pavadinimu „Masinių žudynių ir šaudynių mokyklose užkratas“, kurią kartu su kolegomis prieš metus parengė Arizonos universiteto akademikė Sherry Towers, buvo paremta 1998-2013 metų duomenims. Išvadose pabrėžiama, kad „Jungtinėse Valstijose masinės žudynės, panaudojant šaunamąjį ginklą, įprastai įvyksta kone kas dvi savaites, o šaudynės mokyklose – praktiškai kas mėnesį“.
Tyrimo išvadose taip pat pabrėžiama, kad po kiekvieno itin daug žiniasklaidos dėmesio sulaukusio įvykio maždaug dviem savaitėms dramatiškai išauga naujų išpuolių tikimybė. Tokia tendencija pastebimai žymiai seniau nei pastarasis 2015 metais prasidėjęs agresijos suaktyvėjimo etapas.
„Toks tas mūsų naujasis pasaulis“, – telefonu dabartinę situaciją pasaulyje apibūdino Sh. Towers. Anot ekspertės, šiuo metu mūsų rankose vienas vienintelis ginklas – „budrumas ir atsargumas“.
Tam, kad taptume budresni ir atsargesni (nesvarbu, ar kalbame apie žvalgybos tarnybas, policiją ar visuomenę), pirmiausia turime tiksliai žinoti, ko reikia saugotis, ko bijoti ir į ką atkreipti dėmesį.
Buvęs Niujorko policijos departamento žvalgybos duomenų analizės skyriaus vadovas Mitchellas Silberis pabrėžia, kad „Islamo valstybė“ sėkmingai „sutelkė džihadą“, reguliariai ragindama progai pasitaikius žudyti vadinamuosius bedievius.
Antradienį Normandijos bažnyčioje perrėžta gerklė kunigui, traukinyje Vokietijoje siautėjo kirviu ginkluotas jaunas atvykėlis iš Afganistano, toje pačioje šalyje susisprogdino į festivalį neįleistas imigrantas, Nicoje sunkvežimiu žmones traiškė žudikas ir monstras, birželį surengęs tikras skerdynes naktiniame klube „Pulse“ Orlande. Visus šių išpuolių vykdytojus „Islamo valstybės“ naujienų agentūra „Amaq“ garbingai pavadino „kariais“, kurie atsiliepė į teroristinės organizacijos raginimą.
Kiek dabar apie tokius žudikus pavyko išsiaiškinti pareigūnams, dauguma iš jų su „Islamo valstybe“ imti identifikuoti gana neseniai. Ekspertai pabrėžia, kad tai tik vienas iš ryškėjančios tendencijos elementų, kurį galbūt ir buvo aptikti anksčiau, tačiau tai nebuvo padaryta.
Teismo medicinos psichologas iš San Diego J. Reidas Meloy kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Šveicarijos 2014 metais specializuotame leidinyje „The Journal of Threat Assessment and Management“ paskelbė vieno išsamaus tyrimo rezultatus. Buvo analizuojami devyni išpuolių Vokietijos mokyklose atvejai (9 nusikaltėlių biografijos) ir domėtasi 31 asmeniu, kurie buvo įvardyti kaip patenkantys į rizikos grupę kaip potencialūs žudikai.
Remdamiesi šiuo tyrimu ir dar keturiais moksliniais darbais, J. R. Meloy kartu su kolegomis įvardijo, kaip patys nedrąsiai teigia, kelis „tiriamuosius apie galimą pavojų perspėjančios elgsenos modelius“.
Visi, detaliau susipažinę su pastaruosius išpuolius (už kurios atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“) įvykdžiusių asmenų biografijomis, pastebės tam tikrų nerimą keliančių panašumų, nors dauguma sutapimų pavyzdžių ekspertų įvardijami kaip istoriniai, o ne įkvėpti ar kaip nors įkvėpti „Islamo valstybės“:
Kruopštus pasiruošimas – potencialus žudikas renka informaciją, kruopščiai planuoja ir rengia teroristinį išpuolį. Taip elgėsi Mohamedas Lahouaiej Bouhlelis – Nicos sunkvežimio vairuotojas. Vėliau paaiškėjo, kad jis daug kartų fotografavo promenadą, kurioje įvyko tragedija, ir žvalgėsi. Skelbiama, kad pasirengimo darbai truko net kelis mėnesius.
Liguistas žavėjimasis viena ar kita idėja – „šiuo atveju kalbame apie patologinį domėjimąsi vienu konkrečiu asmeniu ar tema“, teigia ekspertai. Toks žmogus apleidžia „artimuosius, pradeda trūkinėti socialiniai ryšiai, prastėja darbo kokybė“. J. R. Meloy kaip pavyzdį pateikia Maliką Hasaną – liūdnai pagarsėjusį Fort Hudo žudiką (2009 metų įvykiai), kurį tiesiog apsėdo mintis apie tai, kad Jungtinės Valstijos kariauja su islamu.
Savęs tapatinimas – potencialus žudikas norėtų save regėti kaip „tariamą specialiųjų pajėgų smogiką“, išsiskiriantį kovotojo mentalitetu. „Šiuo atveju galime kalbėti apie didelį susidomėjimą ginklais ir kariniais reikalais. Tokie žmonės pradeda save tapatinti su prieš tai išgarsėjusiais žudikais ar teroristais. Jie pradeda manyti esantys specialieji agentai, kuriems pavesta atlikti vieną ar kitą itin svarbią specialią užduotį, ginti įsitikimus ar siekti aukštesnių tikslų“, – teigia ekspertai.
Kaip pavyzdys pateikiamas Anderso Breiviko atvejis. 2011 metais šis norvegas išžudė 77 žmonės. Jis sau siuvosi karines uniformas ir manė esąs Tamplierių ordino riteris. Jis taip pat save tapatino su teroristu iš Amerikos Timothy McVeighu – monstru, 1995 metais susprogdinusiu federalinį pastatą Oklahomos mieste – ir vadinamuoju Unabomberiu Tedu Kacynskiu, kurio teiginius pateikė savajame manifeste.
„A. Breivikas save įsivaizdavo kaip karį, bandantį išlaisvinti savo žmones iš multikultūralizmo gniaužtų ir apginti nuo į Europą plūstančių musulmonų“, – paaiškina J. R. Meloy.
A. Breiviką savo didvyriu laikė ir 18 metų Ali Sonboly – iraniečių kilmės jaunuolis Minchene nušovė devynis žmones, tačiau ne dėl jo politikos. A. Sonboly, kaip paaiškėjo, tebuvo vienas iš masines žudynes rengiančių nusikaltėlių gerbėjų.
Poreikis dalintis planais – planuodami išpuolius žudikai neretai jaučiasi įpareigoti kam nors pasisakyti, ką veikia.
Nors J. R. Melou to ir necituoja, galima pateikti klasikinį pavyzdį. 1997 metais du palestiniečiai planavo traukinyje, vykusiame iš Bruklino į Manhataną, susisprogdinti. Apie dviejų teroristų planus savo knygoje rašo Samas Katzas. Planas buvo apgalvotas iki menkiausių detalių, tačiau jiems nepavyko susilaikyti nuo pagundos apie viską papasakoti kartu gyvenusiam vaikinui iš Egipto. Laimei, jis kreipėsi į policijos pareigūnus ir teroristiniam išpuoliai laiku užkirstas kelias.
Paskutinė viltis – potencialūs žudikai ar teroristai įtiki, kad laikas baigiasi ir jie nebeturi kitos išeities, tik imtis skubių veiksmų. Mano, kad neturi kitų alternatyvų – „tik lieti kraują“.
J. R. Meloy pateikia pavyzdį. 2015 metų birželį Pietų Karolinos Čarlstono miesto metodistų bažnyčioje 21 metų Dylannas Roofas surengė skerdynes. Savo manifeste jis teigia: „Neturiu kito pasirinkimo. Negaliu trauktis į getą ir kovoti...
Neturime tikrų skustagalvių nacionalistų, nebeliko tikro KKK, niekas nieko nebedaro – tik pliurpia internete. Juk kažkam turi pakakti drąsos imtis tikrų veiksmų tikrame pasaulyje, o ne skaitmeninėje realybėje. Tikriausiai tai turiu būti aš“.
Kiti du nerimą keliantys elgsenos modeliai, apie kuriuos kalbama tyrimo išvadose ir kuriuose dabar mini FTB, yra vadinamoji „neįprastoji agresija“ – tai agresyvūs veiksmai, kuriais potencialūs žudikai savotiškai save tikrina, išbando – bei „energijos pliūpsniai“. Pastaruoju terminu apibūdinama karštligiška elgsena, kuri nebūtinai susijusi su neišvengiamu išpuoliu. Nepaisant to, šie elgsenos modeliai, anot ekspertų, neturėtų būti ignoruojami.
Didžiausia rizika, kaip teigia daug metų džihadistų veiklą analizuojantis antropologas Scottas Atranas, yra tai, jog teroro ir smurto užkratas pasaulyje plis ir toliau. Tokią situaciją lemia ir sumenkusi pagarba įstatymams bei paminamos esminės žmogiškosios vertybės.
Anot S. Atrano, praeityje jau ne kartą įvairios kairiųjų pažiūrų grupuotės sukėlė savotiškas terorizmo epidemijas. „Nepaisant to, nė vienas toks protrūkis praeityje jokios didesnės geopolitinės svarbos neįgavo. Šį kartą situacija kiek kitokia“, – pripažįsta S. Atranas.
Kaip teigia ekspertas, didžiausią pavojų kelia faktas, jog laukinę agresiją perima ir kitos grupuotės, „todėl susiduriame su jau primiršta savotiška anarchija“.
Be to, svarbu atkreipti dėmesį ir į dar vieną svarbu dalyką – nevalia nuvertinti provokacijos galios. Žudikai, prieš perrėždami gerklę garbaus amžiaus kunigui bažnyčioje Normandijoje, privertė jį atsiklaupti. Be to, nusikaltimą nufilmavo, tikėdamiesi, kad įrašą pamatys jiems prijaučiantys, vildamiesi, kad jų veiksmai kitiems taps įkvėpimo šaltiniu.
