Kaip rašo „The Daily Beast“, praėjus kelioms dienoms po žlugusio perversmo, per kurį žuvo 300 ir buvo sužeista per 1400 žmonių, atskleista naujų detalių, kurios rodo, jog perversmininkai buvo daug arčiau sėkmingo valdžios nuvertimo, negu mano daugelis apžvalgininkų.

Ir perversmas būtų turėjęs didžiulės įtakos JAV ir Turkijos kariniam bendradarbiavimui kovojant su „Islamo valstybe“ prie pat Turkijos sienų su Sirija ir Iraku.

Aaronas Steinas iš „Atlantic Council“ pagrindinę problemą apibūdino taip: „Kaip mes galime eiti į karą su NATO nare koalicijoje, kai tos narės kariuomenė kariauja prieš ją pačią?“

Reikia nepamiršti, kad Turkija turi antrą didžiausią kariuomenę tarp NATO narių po Jungtinių Valstijų. Šaltojo karo metais jos sienos su Tarybų Sąjunga buvo itin svarbios Vakarų strategijai. Džihado laikais tas faktas, kad Turkija ribojasi su „Islamo valstybės“ kontroliuojama teritorija ir Iranu, suteikia šaliai milžiniškos geopolitinės svarbos.

Dabar pasirodo, kad perversmininkai buvo itin priklausomi nuo NATO bazės, kad įvykdytų aviacinę perversmo dalį, kurią organizavo karininkai iš Turkijos oro pajėgų.

Ir po perversmo vykdytos didelio masto išdavikų gaudynės jau palietė ir aukšto rango karininkus, kurie buvo atsakingi už Turkijos sienų apsaugą ir su „Islamo valstybe“ kovojančios tarptautinės koalicijos veiksmus Sirijoje.

Jeigu Turkijos žvalgyba nebūtų išaiškinusi rengiamo perversmo ir neprivertusi sąmokslininkų imtis veiksmų anksčiau planuoto laiko, jo organizatoriams tikrai būtų pavykę.

Pasak Turkijos reikalų specialisto iš Europos užsienio reikalų tarybos Asli Aydintasbo, Turkijos nacionalinės žvalgybos organizacijos (MIT) vadovas Hakanas Fidanas pastebėjo „neįprastą veiklą“ kariuomenėje penktadienio popietę ir maždaug 17 val. apsilankė Jungtiniame štabe.

Perversmas Turkijoje

Tuomet buvo imtasi prevencinių priemonių ir imta domėtis padėtimi aukščiausiu lygiu, kas paskatino sąmokslininkus pradėti perversmą anksčiau planuoto laiko.

Perversmininkai taip pat mėgino užpulti MIT būstinę Ankaroje ir pagrobti H. Fidaną.

„Manau, kad tiems vyrukams pritrūko maždaug 30 minučių valdžiai nuversti ir mes galėjome atsibusti šeštadienį ir rasti jau nebegyvą prezidentą, apsuptą parlamentą ir sulaikytą kariuomenės vadą“, – sakė A. Steinas.

Tačiau pučistams sutrukdė du dalykai. Pirma, vidaus reikalų ministras Efkanas Ala nepasirodė fiktyviame saugumo pasitarime Ankaroje, kuris buvo surengtas kaip spąstai jam.

Penktadienį laisvėje buvęs E. Ala sugebėjo suformuoti antikrizinę komandą, kuri įsikūrė prie Ankaros oro uosto ir iš ten surengti prieš perversmininkus nukreiptą operaciją, kol iš Marmario kurorto grįžo prezidentas.

O antras dalykas, sutrukdęs perversmininkams, buvo dabar jau išgarsėjęs R. T. Erdogano raginimas žmonėms išeiti į gatves. Šis raginimas buvo transliuojamas per privatų televizijos kanalą „CNN Turk“, nes perversmininkai jau buvo užėmę valstybinę televiziją. Prezidento raginimas prieš perversmininkus sutelkė ne tik jo partijos narius, bet ir visų ideologinių pažiūrų turkus.

Taip pat verta paminėti, kad pats R. T. Erdoganas tik per plauką išvengė mirties. Kaip skelbė „Reuters“, jo į Stambulą skrendantį lėktuvą „Gulfstream IV“ užpuolė „mažiausiai“ du perversmininkų naikintuvai F-16, kurie nusitaikė į patį lėktuvą ir jį lydėjusius du kitus F-16 naikintuvus.

R. T. Erdoganas prieš tai Marmaryje išvengė karininkų mėginimo jį sugauti, o ne nužudyti. „Būtų užtekę susišaudymo ar vienos raketos paleidimo ir R. T. Erdoganas būtų negyvas. Tačiau jį išgelbėjo jo pilotai, kurie perjungė lėktuvo radiolokacinio atsakiklio dažnį į komercinio „Turkish Airlines“ lėktuvo dažnį ir tai suklaidino perversmininkų naikintuvus.

Galiausiai prezidento lėktuvas nusileido Atatiurko tarptautiniame oro uoste po to, kai iš jo buvo išstumti perversmininkai.

Perversmas Turkijoje
Foto: AFP/Scanpix

Kaip sąmokslininkams pavyko pakelti į dangų naikintuvus ir juos ten taip ilgai išlaikyti? Turkijos spauda skelbia, kad viską surengė iki 2015 metų Turkijos karinėms oro pajėgoms vadovavęs Akinas Ozturkas.

Kaip iš pradžių skelbė Turkijos valstybinė naujienų agentūra „Anadolu“, A. Oztiurkas prisipažino dėl savo vaidmens surengiant perversmą.

Vėliau savo pareiškime Turkijos prokurorams jis tai paneigė. Tačiau tas faktas, kad karinės oro pajėgos suvaidino bene pagrindinį vaidmenį surengiant perversmą neabejotinai kelia nerimą.

Akinas Ozturkas
Foto: AP / Scanpix

NATO pagrindinė aviacijos bazė Indžirlike ne tik buvo ta vieta, iš kurios galėjo pakilti iki keturių „KC-135R“ degalų lėktuvų, kuriais naudojosi net keturi perversmininkų naikintuvai F-16, bet jos vadas generolas Bekiras Ercanas Vanas ir dešimt jo pavaldinių buvo suimti dėl tėvynės išdavimo.

Pasak A. Steino, labai tikėtina, kad šie pareigūnai prisidėjo prie sunkiai suderėtos operacijos išlaisvinti „Islamo valstybės“ bastionu Sirijos Alepo regione laikytą Manbidžo miestą. Šios derybos gegužę buvo surengtos Indžirlike.

„Islamo valstybės“ taikinius apšaudantys tarptautinės koalicijos lėktuvai nuo šeštadienio vėl kyla iš Indžirliko oro bazės po to, kai turkai laikinai buvo bazę uždarę ir atjungę jai elektros tiekimą.

Nerimą vis dar kelia tas faktas, kad ši bazė yra pažeidžiama, į ją gali patekti priešiškai nusiteikę asmenys ir kad lėktuvai, kurie buvo naudojami siekiant nuversti NATO narės valdžią, stovėjo visai šalia amerikiečių lėktuvų.

Kita R. T. Erdogano valymo auka tapo Turkijos vadinamosios antrosios kariuomenės vadas generolas Ademas Huduti, kuris buvo suimtas praėjusį savaitgalį. Antroji kariuomenė yra atsakinga už visus karinius veiksmus prie Turkijos sienos. Tai reiškia, kad A. Huduti buvo atsakingas už visus Turkijos veiksmus prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje bei Kurdistano darbininkų partiją (PKK) Irako Kandilo kalnuose ir Pietryčių Turkijoje.

Perversmas Turkijoje

A. Huduti yra vienas iš 6 tūkst. karininkų (maždaug 1 proc. visų Turkijos karinių pajėgų), kurie buvo suimti per 24 valandas po nepavykusio perversmo. Taip pat buvo suimta 9 tūkst. valstybės tarnautojų ir 8 tūkst. policijos pareigūnų. Šiuo metu kalėjime yra penktadalis Turkijos admirolų ir generolų, o taip pat 26-ių iš aštuoniasdešimties šalies provincijų gubernatorių.

Be to, buvo suimta ir 3 tūkst. teisėjų bei prokurorų, įskaitant ir kai kuriuos Konstitucinio teismo bei Aukščiausiosios teisėjų ir prokurorų tarybos narius. Savo ruožtu visiems likusiems valstybės tarnautojams yra uždrausta išvykti į užsienį.

Iš esmės visi suimtieji yra kaltinami tuo, jog yra ištikimi JAV Pensilvanijos valstijoje gyvenančiam turkų dvasininkui Fethullah Guhlenui, kurio ekstradicijos bylą šuo metu rengia Turkijos teisingumo ministerija.

JAV valstybės departamento atstovas Johnas Kirby neatmeta galimybės, kad Turkijos narystei NATO gali kilti grėsmė, jeigu ji persistengs bausdama prisidėjusius prie rengto sąmokslo. Tiesa, protokolas, kaip NATO narę pašalinti dėl žmogaus teisių pažeidimų, yra neaiškus, nes dar nebuvo tokio precedento. Tačiau jau dabar esama įtikinamų įrodymų, kad daugelis suimtų perversmininkų buvo kankinti.

Ekspertai mano, kad Turkijai prireiks nemažai laiko išsilaižyti žaizdas ir atkurti savo kariuomenės integralumą ir stabilizuoti bendrą politinę padėtį. Todėl anksčiau A. Steino užduotas klausimas vis dar lieka neatsakytas: „Kaip mes galime pasitikėti sąjungininke, kuri kariauja pati su savimi?“