Th. May derėtis dėl JK atsiskyrimo nuo ES skyrė aršius „Brexit“ šalininkus. Taigi nuo šiol nebeliks jokios galimybės skųstis, kad britai buvo apgauti. Jei trys šie vyrai nesugebės suvaldyti JK ir ES skyrybų proceso, tuomet tai – niekam neįkandama užduotis, rašo „The Washington Post“.
Tuo pačiu Th. May mikliai pašalino akivaizdžiausią vidinės disharmonijos skleidimo šaltinį. Kaip ir Hillary Clinton valstybės sekretore skyręs JAV prezidentas Barackas Obama, Th. May aršiausiam savo kritikui B. Johnsonui skyrė itin rimtą užduotį, kad šis neturėtų laiko rašyti kritikos kupinų straipsnių apie ją, atimdama iš jo laisvą laiką, kurio metu jis būtų kūręs šlykščius juokelius apie ją ir jos vadovaujamą vyriausybę. Taigi dabar Th. May ir B. Johnsonas vienoje valtyje.
Vis dėlto Th. May pasirinkimai liudija ir apie kur kas reikšmingesnius pokyčius, pastebimus jau kurį laiką, tačiau dėmesį patraukusius tik dabar. Didžioji Britanija arba bent jau torių valdoma D. Britanija nebesiekia būti vadovaujančia Vakarų galia. Th. May be jokios abejonės kuo puikiausiai žino, kaip stipriai B. Johnsonas nekenčiamas Briuselyje.
Kažin, ar ji galėjo nežinoti, kad Vašingtonui toks jos sprendimas sukels juoką. Tenka pripažinti, kad jai tai nė kiek nerūpi, nes ji, kaip ir visų kitų mažų į tarptautinę lyderystę nepretenduojančių šalių lyderiai, situaciją vertina kur kas siauriau. Kitaip tariant, Th. May nereikia užsienio reikalų ministro, kuris būtų vertinamas rimtai užsienio valstybių sostinėse.
Kažin, ar jai rūpi ir galimi jos pasirinkimo rezultatai ateityje. B. Johnsonas anksčiau kuo puikiausiai tvarkėsi su savo kaip sirgalių kapitono ir smagaus Londono ambasadoriaus pareigomis, o dalis vis dar mano, kad jis ir ateityje neatsisakys šio savo vaidmens. Vis dėlto pastaruoju metu jo tekstai ir pasisakymai akivaizdžiai rodo, kad jam tradiciškai britų sąjungininkėmis laikomos JAV ir Europa mažai terūpi. Be to, jis atvirai demonstruoja susidomėjimą Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, Sirijos lyderiu Basharu al Assadu ir Kinija. B. Johnsono žavėjimasis turtingaisiais užsienio diktatoriais sutampa su daugelio vadovaujančių torių pažiūromis, ir netgi primena visai neseniai iš posto pasitraukusio JK iždo kanclerio George’o Osborne’o deklaruojamus įsitikinimus.
B. Johnsonas, G. Osborne’as ir daugelis kitų britų konservatorių šiuo metu pakankamai teigiamai žvelgia į perspektyvą D. Britanijai, o galbūt ir vien tik Anglijai tapti savotišku Šiaurės Atlanto Dubajumi ar Vakarų pusrutulio Singapūru – maža prekybine šalimi, iš Rusijos, Kinijos, Malaizijos ir Nigerijos plaukiančių pinigų namais, vieta, kur patogiai jaučiasi patys įvairiausi oligarchai, net ir amerikiečiai, žinoma, jei tik turi pinigų.
Tiesa, tokios fantazijos neturi nieko bendro su Margaret Thatcher politikos šalininkų idealais apie demokratiją ir teisės viršenybę. Neatsitiktinai Leiboristų partijai šiuo metu vadovauja taip pat ganėtinai siauromis pažiūromis garsėjantis asmuo. Tiesa, Jeremy Corbynas puoselėja kiek kitokias draugystes. Jis yra pasirodęs „Press TV“ ir iraniečių valstybinėje televizijoje, jį traukia „Hamas“ ir „Hezbollah“, taigi panašu, kad Kinija jam rūpi mažiausiai. Vis dėlto akivaizdu, kad dar mažiau jam rūpi Vakarai, JK sąjungininkai Europoje ir JAV, JK įtaka ir šios šalies galia.
Maža to, kažin ar prieš kelias savaites atmetusiam JK parlamento narių leiboristų reikalavimą dėl jo atsistatydinimo J. Corbynui išvis bent kiek rūpi parlamentinė demokratija. Jo fantazijose D. Britanija – tai visiškai nuo kitų šalių izoliuota valstybė, jaučianti gėdą dėl savo istorijos.
Žinoma, kyla klausimas, ar JK gali apsaugoti savo demokratiją ir teisės viršenybę, jei nė vienas iš šalies lyderių nesiunčia tokios žinutės užsienio šalims. JK sistemai jau dabar itin stiprią įtaką daro iš užsienio plaukiantys pinigai, kurių srautas šiuo metu nukreiptas į Londoną. Jau dabar tokios grupės kaip Rusų draugai konservatoriai ir Kinų draugai konservatoriai, kurioms priklauso nemažai gerai žinomų JK parlamento narių, aktyviai vykdo lobistinę veiklą šių šalių naudai JK politinės sistemos viduje.
Telieka tikėtis, kad šie įtarimai nepasitvirtins. Vis dėlto panašu, kad be ES inkaro, reguliarių susitikimų su sąjungininkėmis, svaraus Vokietijos, Prancūzijos ir kitų galiūnių žodžio britų politinis elitas gali tapti kaip niekada lengvai paperkamas, o tada jau bus galima rasti pateisinimą Rusijos agresijai Rytų Europoje ir Kinijos agresijai Pietų Kinijos jūroje. Tuomet užsieniečiai galės dar aktyviau dalyvauti priimant įstatymus ir sprendimus JK. Kai nebemėgini nustatyti žaidimo taisyklių, turi susitaikyti, kad jas nustatys kiti.
