Buvusios leiboristų partijos šešėlinio kabineto ministrės Yvette Cooper manymu, užsienio reikalų ministru Borisas Johnsonas paskirtas todėl, kad Theresai May būtų ką apkaltinti dėl galimų nesėkmių vedant su „Brexit“ susijusias derybas, skelbia „The Independent“.
Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl dėl tokio svarbaus posto naujoji ministrė pirmininkė priėmė gana abejotiną sprendimą.
Patys akivaizdžiausi B. Johnsono nediskretiški poelgiai, kurių buvo ne vienas, yra apgalvoti ir niekaip nepateisinami. Kai žurnale „The Spectator“ buvo paskelbtas konkursas, kviečiantis skaitytojus kurti Turkijos prezidentą Recepą Erdoganą įžeidžiančius eilėraštukus, Londono meras neatsispyrė pagundai nusiųsti savo kūrybos, į kurią įpynė įžeidžiantį su Turkijos sostinės Ankaros pavadinimu besirimuojantį žodį.
B. Johnsonas nepraleido progos pasišvaistyti įžeidimais ir Baracko Obamos, Hillary Clinton, Donaldo Trumpo, George‘o W. Busho, Nicola Sturgeon, Papua Naujosios Gvinėjos, juodaodžių Tautų Sandraugos gyventojų ir Liverpulio atžvilgiu. Per referendumą jis įžvelgė panašumą tarp ambicijas suvienyti Europą puoselėjančių Europos Sąjungos politikų ir Adolfo Hitlerio.
Prieš pat B. Johnsono paskyrimą į užsienio reikalų ministro postą pirmasis Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė įrašą, kuriame piktinasi: „Kaltinti (ES) ateitimi tikinčius žmones, teigiant, kad jie siekia, ko ir A. Hitleris, yra mažų mažiausia nepadoru... Kodėl taip įsišaknijo neapykanta? Ar ji būtina?“
Vokietijos užsienio reikalų ministras Franzas Walteris Steinmeieris, nors ir neįvardijo, apie ką kalba išreikšdamas apgailestavimą dėl kažkieno suklaidintų Didžiosios Britanijos rinkėjų, buvo pakankamai akivaizdu, kad omeny turimas B. Johnsonas.
Jis sakė: „Neatsakingų politikų įtikinta už „Brexit“ stoti šalis dabar skausmingai praregi, nes kai sprendimas priimtas politikai kratosi atsakomybės. Jie nuėjo žaisti kriketą. Atvirai kalbant, man tai atrodo amoralu. Ir pasekmes turi išgyventi ne tik Didžioji Britanija, bet ir Europos Sąjunga.“
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Marc Ayrault buvo ne mažiau pasipiktinęs. Paklaustas, ką mano apie B. Johnsono paskyrimą, jis pasakė: „Juk patys žinote, koks jo darbo braižas ir metodai. Vykdydamas kampaniją jis nemažai primelavo Didžiosios Britanijos piliečiams.“
Buvęs Švedijos ministras pirmininkas Carlas Bildtas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė: „Norėčiau tikėti, kad tai pokštas, bet bijau, kad taip nėra.“
Kita vertus, buvęs Australijos ministras pirmininkas Tonys Abbottas tame pačiame „Twitter“ parašė: „Džiugu matyti B. Johnsoną Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministro poste. Jis geras Australijos bičiulis.“
Oficiali JAV reakcija taip pat buvo santūri, nors B. Johnsonas praeityje ir yra pavadinęs B. Obamą „pusiau kenijiečiu“, kalbėjo, kad H. Clinton gali „įsistebeilyti plieno mėlynumo akimis, kaip sadistinių polinkių turinti psichinės ligoninės slaugytoja“, D. Trumpą apkaltino demonstruojant „gluminantį neįžvalgumą“, o G. W. Bushą apibūdino kaip „žvairaakį kovų kurstytoją iš Teksaso, kuris nebuvo išrinktas, nesugeba rišliai kalbėti ir įkūnija visą JAV užsienio politikai būdingą aroganciją.“
Jungtinių Valstijų valstybės departamento atstovas Markas Toneris, paklaustas nuomonės apie B. Johnsono paskyrimą, iš pradžių nusijuokė, bet vėliau susivaldė ir pasakė: „Su nekantrumu laukiame būsimo bendradarbiavimo su B. Johnsonu, kaip su užsienio reikalų ministru. Juk tai toks bendradarbiavimas, kai reikia pamiršti požiūrį į asmenį.“
Tačiau tikrąjį JAV diplomatų požiūrį į naująjį ministrą galima įžvelgti anoniminiuose įrašuose, pasirodžiusiuose reaguojant į B. Johnsono išrinkimą Londono meru.
Štai kas rašoma:
„B. Johnsonas yra pagarsėjęs kaip klaidas darantis buvęs žurnalistas, dukart įkliuvęs dėl nesantuokinių ryšių, ir dabartinis Konservatorių partijai priklausantis Parlamento narys.
B. Johnsonas taip pat gerai žinomas dėl savo atsiprašymų. Jam teko atsiprašyti Liverpulio gyventojų, kuriuos apkaltino dėl sentimentų po miesto gyventojo nužudymo Irake, taip pat Portsmuto gyventojų po to, kai apibūdino miestą kaip vietą, kurioje „per daug narkotikų ir nešvankybių“, Papua Naujosios Gvinėjos piliečių, kuriuos susiejo su „kanibalizmo orgijomis“, Afrikos gyventojų, iš kurių taip pat pasišaipė B. Johnsonas taip pat žinomas kaip šešėlinio kabineto narys, pašalintas iš pareigų už melavimą apie nesantuokinį ryšį.“
Labiausiai B. Johnsoną smerkiantį įvertinimą, tikriausiai, pateikė Matthew Parris. Buvęs politinis bendražygis ir kolega prieš tris mėnesius apkaltino B. Johnsoną nekompetencija, neišmanymu, cinizmu, vangiu vadovavimu, lengvabūdišku tiesos ignoravimu, nepadorumu ir „paprasčiausiu nesąžiningumu, žiaurumu, išdavyste ir jokių ambicijų nuveikti ką nors naudinga užimant pagaliau gautą postą neturėjimu.“
Jei Y. Cooper teisi kalbėdama apie Th. May ketinimą pasinaudoti B. Johnsonu kaip atpirkimo ožiu sužlugus „Brexit“ deryboms, B. Johnsono „vangus vadovavimas“ ir „ambicijų nuveikti ką nors naudinga“ stygius ir yra kaip tik tai, ko naujajai ministrei pirmininkei reikia.
