Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbi partnerė (nors ankstesniais laikais Turkija būtų dėl to niršusi). Atgrasymas gali būti vykdomas ne vien karinėmis priemonėmis (NATO anksčiau atrodydavo, kad kalbėti apie informacinį ir kibernetinį karą beveik neįmanoma).
Jis nebuvo visiškai tobulas. Lenkijos politinė scena – tulžinga ir susipriešinusi – buvo nedžiuginantis fonas. Man buvo liūdna matyti „istorinę“ ekspoziciją, kurioje politikos galiūnų, atvedusių Lenkiją į Vakarų šalių aljansą, vaidmuo buvo nutylėtas. Išlaidos gynybai daugelyje šalių pernelyg menkos. Siunčiama žinia tebėra prieštaringa: įtakingas Estijos veikėjas Juri Luikas griežtai atkirto vokiečių ir kitiems politikams, viešai smerkiantiems karines pratybas, kuriose dalyvauja jų pačių šalys. Buvo pernelyg mažai pasiūlyta Ukrainai; taip pat nuskambėjo nuviliantis retorinis atkirtis Gruzijai.
Visų blogiausias buvo šešėlis, metamas „Brexit“ (būsimo Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos) – didžiausios pačių pasidarytos žaizdos per mano šalies naujausių laikų istoriją. Galbūt jis toks pats blogas kaip nevykusi Sueco avantiūra 1956-aisiais arba dar blogesnis. Mūsų dienomis sunku būti britu tarptautinėse saugumo konferencijose: tenka daug laiko sugaišti atsiprašinėjant ir išklausant daugybę asmeninių užuojautų, persipynusių su menkai slepiamu įtūžiu dėl mūsų sukeltų papildomų rūpesčių. Kadaise Britanija eksportuodavo stabilumą. Dabar mes eksportuojam nestabilumą.
Tačiau svarbiausias Varšuvos susitikimo akcentas – kad mūsų kelionės kryptis dabar yra gana gera, bet kelionės tikslo dar nepasiekėme. Anksčiau buvome palikę duris atviras, rodydami savo kaimynams, kad jais pasitikime, po to jas uždarėme, įstatėme spyną, o dabar dar įvedėm signalizaciją ir pastatėm sargybinį.
Vis dėlto iki šiol neaišku, kas būtų, jeigu ta signalizacija išties įsijungtų. Teoriškai NATO turi itin greito reagavimo pajėgas, kurias būtų galima dislokuoti per kelias valandas. Tačiau jos kol kas egzistuoja daugiausiai tik popieriuje. Kai kurios detalės dar nėra suderintos. Politinių sprendimų priėmimo mechanizmas, turintis suteikti leidimą panaudoti tas pajėgas, nėra išbandytas. Kokius nurodymus būsimasis (Vokietijos) kancleris Frankas-Walteris Steinmeieris duotų savo diplomatams prie NATO? Kaip pasielgtų JAV prezidentas Donaldas Trumpas? Ir kaip Rusijos grasinimas panaudoti branduolinius ginklus atsilieptų Aljanso pasitarimams?
Tačiau didžiausia NATO grėsmė kyla iš vidaus. Tik nedaugelis viršūnių susitikime dalyvavusių politikų atrodė turintys ką pasakyti dešimtims milijonų rinkėjų Vakaruose, kuriems iki gyvo kaulo įgriso pastarųjų 25 metų ekonomikos ir politikos tendencijos. Visa tai pabrėžia didžiulę priklausomybę nuo Angelos Merkel. Kol ji tvirtai vadovauja Berlyne, tiek NATO, tiek ES padėtis bus pakankamai gera. Jeigu jos nebeliks, mūsų popieriai prasti.
Pagrindo per daug nusiraminti nėra. Užkulisiuose vyksta daug daugiau negu suvokia visuomenė. Ko gera, įdomiausias gandas per šį viršūnių susitikimą buvo kalbos apie Lenkijos ir Rusijos povandenių laivų susidūrimą Baltijos jūroje prieš kelis mėnesius. Pareigūnai tylėjo tarsi vandens į burną prisisėmę, bet tas incidentas galėjo būti priežastis pastarajam niekaip kitaip nepaaiškinamam aukščiausios vadovybės valymui Rusijos Baltijos laivyne (kitas veiksnys galėjo būti didelio masto gintaro kontrabanda, supykdžiusi Kremliaus šulus).
Nustekentų Rusijos karinių jūrų pajėgų buvimas Baltijos jūroje pastaruosius kelerius metus didesnių rūpesčių nekėlė. Jeigu padėtį į savo rankas perims nauja aktyvesnė vadovybė, mums iškils naujų rūpesčių, papildysiančių tuos, kurių jau dabar apsčiai turime.