– Dėl Pietų Kinijos jūros kovoja Kinija, Vietnamas, Filipinai, Taivanas, Malaizija ir Brunėjus. Kaip prasidėjo ši kova ir kodėl valstybės nepasidalina teritorijomis? Ar nėra nubrėžtos aiškios ribos?
– Atsakymas susijęs su istorija. Valstybės, kurias paminėjote, modernųjį valstybingumą turi neseniai. Šie jūriniai ginčai vyksta dėl salų ir teritorijų, kurios seniau buvo negyvenamos. Kiekvienai iš suinteresuotų pusių yra labai sudėtinga įrodyti, kad istorinės ir geografinės teisės į vieną ar kitą salą priklauso būtent joms.
Tarkime, mes kalbame apie Kinijos Liaudies Respubliką ir Kinijos Respubliką, t. y. Taivaną. Šiame ginče turime net dvi vyriausybes, kurios pretenduoja į tos pačios teritorijos – Kinijos – valdymą. Jų pretenzijos tokios pačios, bet ir skiriasi dėl elementarios priežasties – abi pretenduoja į to paties valstybinio darinio valdžią.
– Šis konfliktas nėra naujas, tačiau pastaruoju metu jis ypač paaštrėjo. Kodėl?
– Dauguma analitikų tai sieja su Kinijos Liaudies Respublikos, t. y. tos žemyninės arba didžiosios Kinijos, elgesio pokyčiais nuo 2008–2010 m. Teigiama, kad jos elgesys pasidarė daug aršesnis, agresyvesnis nei anksčiau. Prieš dešimtmetį net oficialusis Pekinas pasirašė dokumentus ir pasižadėjo ginčus su pietryčių Azijos valstybėmis spręsti taikiai, bet status quo kaita jo pusėje leidžia teigti, kad būtent Pekinas yra šių veiksmų, pagrįstai laikomų agresyviais, iniciatorius.
– Kinija pietų Kinijos jūroje stato dirbtines salas. Ar galite plačiau papasakoti ir paaiškinti šiuos veiksmus?
– Kinija nėra vienintelė, kuri tai daro, tačiau ji yra svarbiausia, didžiausia, daugiausiai žmogiškųjų ir finansinių išteklių turinti valstybė. Šie jos veiksmai pastaraisiais metais patraukė nemažai dėmesio. Kinija dabar keičia tikrąjį fizinį, geografinį status quo, tokiu būdu keisdama tikrovę, o tai turi tiek empirinių, tiek teisinių pasekmių. Teisinių dėl to, kad, sukurdama de facto salas, ji tarsi pretenduoja turėti žymiai stipresnius ir legalius argumentus įtvirtinant savo kontrolę tose salose ir jas supančiuose teritoriniuose vandenyse. Tarptautinės jūrų teisės dokumentai tokios veiklos neleidžia.
– Dirbtinėse salose ji tarsi stato karines bazes, ar ne?
– Tai dvigubo naudojimo objektai. Kinija stato orlaivių pakilimo ir nusileidimo takus (tai mes žinome ir iš amerikiečių žvalgybinių nuotraukų), tad akivaizdu, kad jie gali būti naudojami tiek civiliniais, tiek kariniais tikslais. Nuo praėjusių metų vis pasirodo duomenų, kad Kinija rengia ir konkrečias karines infrastruktūras – oro ir jūrų gynybos objektus – ir kai kurie jau faktiškai kontroliuojami iš sukurtų salų.
– Kaip tai keičia saugumą šiame regione?
– Labai smarkiai. Reikėtų atsiminti, kad resursų, išteklių, klausimas glaudžiai susijęs su daugelio valstybių saugumu. Lietuva taip pat nėra išimtis. Kinija puikiai supranta savo ekonominio modelio pajėgumus ir trūkumus. Ji vis dar gana stipriai priklausoma nuo energetinių išteklių tiekimo iš įvairių pasaulio vietų. Be jokios abejonės, ji priklauso ir nuo pasaulinės tarptautinės prekybos. Šie motyvai glaudžiai susipina Kinijos jūroje. Kinija siekia kontroliuoti salas, nes tai reiškia teritorinę jūrų kontrolę ir užtikrina priėjimą prie gamtinių išteklių, o taip pat garantuoja ir pačių jūrinių kelių kontrolę.
Saugumo klausimas čia svarbus todėl, kad Kinija tam tikra prasme naudojasi jūrų teisės spragomis. Tai labai svarbus aspektas kalbant apie saugumą. Priminsiu, kad laivyba šioje jūroje užima labai didelę pasaulinės laivybos dalį, tad daugelis pasaulio valstybių, tiesiogiai net nesusijusių su šiuo ginču, suinteresuotos, kad Kinija nekeistų esančio status quo. Jos pabrėžia laisvos prekybos teisės status quo išlaikymą.
– Paminėjote, kad šiame konflikte tarsi dalyvauja ir JAV. Kaip jos tai daro ir kaip jų interesai susiduria visame šiame konflikte?
– Galima matyti du lygmenis. Pirmiausia, tai tiesiogiai susiję su šios jūros klausimu ir amerikiečių įsipareigojimu padėti savo sąjungininkams – tokiems, kaip Filipinai ar Vietnamas. Kita vertus, amerikiečiams aišku, kad Kinija jau ima atmesti susiklosčiusią doktriną ir strategiją, kurioje teigiama, kad Kinija tarsi turi laukti tinkamos akimirkos ir jai nederėtų pernelyg daug išsiskirti tarptautinėje erdvėje . Daugelis analitikų ir politikų mano, kad Kinija jau yra pasiruošusi pasiimti tai, kas jai esą teisėtai priklauso.
Kyla klausimas apie JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos lyderystę pasaulyje. Pastaraisiais mėnesiais matėme amerikiečių karinių jūrų laivyno pasirodymą prie tebeginčytinų salų ir tai, be jokios abejonės, pakelia problemiškumą iki naujo lygmens. Daugelis mano, kad amerikiečiai nebus linkę į šį konfliktą žiūrėti kaip vien tarp Kinijos ir pietryčių Azijos valstybių vykstantį tarpusavio konfliktą.
– Kalbant apie Kinijos norą iš karinės žemyninės valstybės tapti karine jūrine valstybe, kaip šis noras pasikeitė?
– Tai yra sena valstybė, kurios valstybingumui keli tūkstančiai metų. Ji visuomet pabrėžė sausumos doktriną ir tai buvo pakankamai logiška, nes didžiausią grėsmę jai kėlė klajoklinės ar pusiau klajoklinės gentys iš stepių ir dykumų. Galima teigti, kad dėl šios priežasties Kinija nukentėjo XIX a. viduryje, kai europiečių kolonijinės galios šalį įveikė. Ši grėsmė atėjo iš jūros ir nuo tada jūra – kinų strateginės mąstysenos centras. Pasibaigus Šaltajam karui, pagrindinės konkurentės vietą ir vaidmenį užėmė JAV, kurių karinės ir globalios galios pamatas didele dalimi dar yra sudarytas iš laivyno.
Būtent amerikiečių laivynas įtvirtino ir užtikrino Kinijos Respublikos, arba Taivano, ir Kinijos Liaudies Respublikos perskyrą. Kinijos Liaudies Respublika iki šiandien tai laiko bene svarbiausia savo saugumo problema ir nori teritoriją susigrąžinti. Kinija jau yra pakankamai ryški veikėja pasauliniuose vandenynuose, tačiau amerikiečiams vis dar neprilygsta. Būtent todėl konfliktas Pietų Kinijos jūroje ir tampa toks įdomus – ten susiduria Kinijos naujoji ir amerikiečių senoji jūrų galia.
– Tenka girdėti pasakymų, kad Kinija galvoja net apie ginkluotą konfliktą, tačiau Kinijos valdžia aiškina norinti taikos ir stabilumo, siekianti dirbti su šalimis Pietryčių Azijos valstybių organizacijoje (ASEAN). Ar toks Kinijos pareiškimas yra nuoširdus, žinant, kad konflikte dalyvauja ir Taivanas, kurio Kinija net nepripažįsta?
– Kinai moka kalbėti dviprasmiškai. Pirmiausia vertėtų pabrėžti, kad jų siekis klausimą spręsti daugiašalio formato pavidalu tam tikra prasme yra logiškas. Juk per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei vieną kartą matėme, kaip Kinijai pavyko suskaldyti šią dešimt pietryčių Azijos narių turinčią organizaciją tokiu būdu, kad Kinijai nepalankūs sprendimai, deklaracijos nebūdavo priimti. Dėl dvišalių santykių Kinija sugebėdavo laimėti nuolaidų, sau palankias pozicijas vienoje ar kitoje iš ASEAN valstybių. Kinija vis tiek yra suinteresuota dvišaliais santykiais ir plėtoja savo strategiją, o tai susiję su tuo, kad pietryčių Azijos valstybėms pakankamai sunku susitarti tarpusavyje.
Šį klausimą stipriai pakeisti gali Filipinų veiksmai ir jų įvykdytas Tarptautinio tribunolo pasitelkimas, kuriuo siekiama gauti oficialią juridinę nuomonę apie Kinijos ir kitų pietryčių Azijos valstybių teritorines pretenzijas. Tačiau Kinija jau yra nedviprasmiškai leidusi suprasti, kad jai bet koks Tarptautinio tribunolo sprendimas bus neprivalus.
– Kuo šis konfliktas svarbus Europai geopolitiniu aspektu?
– Jis leidžia mums pamatyti, ar Kinija vis dėl to yra agresyvi valstybė, kaip apie ją teigiama. Turėtume atsiminti, kad Kinijos agresyvumas susijęs su bendru tarptautinio chaoso ir nestabilumo įsivyravimu per pastaruosius keletą metų. Tai susiję tiek su Arabų pavasariu, tiek Rusijos veiksmais Ukrainoje. Šiame kontekste Kinija puikiai mato, kad amerikiečių ir Vakarų pasaulio dėmesys nukreiptas kitur ir tai jai labiau leidžia daryti tai, ką ji ir daro.
Kinija labai svarbi prekybos partnerė Europos Sąjungai (ES), o su pietryčių Azijos valstybėmis ES sieja taip pat labai stiprūs ryšiai. Dauguma tų valstybių buvo kolonizuotos vienos ar kitos Vakarų Europos šalies ir akivaizdu, kad kultūriniai, ekonominiai ir politiniai kontaktai vis dar stiprūs. Žinoma, europiečiai, kaip ir amerikiečiai, nėra suinteresuoti nestabilumo kurstymu ar status quo kaita. Tačiau, kitaip nei amerikiečiai, didesnės galios kažką paveikti mes neturime. Prancūzijos užsienio reikalų ministras prieš keletą savaičių buvo paskelbęs, kad ES gali imtis mediatoriaus vaidmens šiame konflikte, tačiau tai buvo labai su realybe prasilenkiantys pasisakymai ir šiame kontekste mums reikia perleisti šią galią amerikiečiams, kurie tame regione yra ilgai ir rimtai įsitvirtinę, o tai vėl – dėl stipraus laivyno.