Anot jų, daugelis šioje šalyje gyvenančių sirų, pasibaigus karui, svajoja grįžti į tėvynę, o kai kurie netgi smerkia į Vakarus pabėgusius tautiečius.
„Buvome sutikę vyrą, gyvenantį stovykloje už kelių šimtų metrų nuo Sirijos sienos. Jis jau trejus metus kasdien lipa ant kalno, kad galėtų bent pasižiūrėti į Siriją“, – įspūdžiais dalijasi V. Mickutė.
Pyksta ant į Vakarus pasitraukusių tautiečių
Viešėdami Turkijoje LRT žurnalistai Viktorija Mickutė ir Edvardas Špokas lankėsi pietrytinėje šalies dalyje esančiame Gaziantepe bei už 5 km nuo Sirijos sienos esančiame Kilise. Nors dėl ramadano miestai atrodė gerokai ištuštėję, žurnalistams teko nemažai bendrauti su Turkijoje apsistojusiais sirais. Kaip pasakoja V. Mickutė bei E. Špokas, kai kurios pabėgėlių stovyklos įsikūrusios vos už kelių šimtų metrų nuo Sirijos sienos.
„Buvome sutikę vyrą, gyvenantį stovykloje už kelių šimtų metrų nuo Sirijos sienos. Jis jau trejus metus kasdien lipa ant kalno, kad galėtų bent pasižiūrėti į Siriją“, – įspūdžiais dalijasi V. Mickutė.
Anot žurnalistų, didelė dalis Turkijoje apsistojusių sirų, pasibaigus karui, svajoja grįžti į tėvynę. V. Mickutė pasakoja sutikusi sirę, kuri pyksta ant savo tautiečių, išvykusių į Europą.
„Jos požiūriu, tie, kurie išvyko į Europą, bandys ten įsitvirtinti ir nebegrįš. Tačiau Sirijai tikrai reikės žmonių, kurie grįžtų ir padėtų atstatyti šalį. Be to, kai kurie sirai įsitikinę, kad Europoje jau dabar yra per daug jų tautiečių, todėl jie labiau norėtų išvykti į Azijos šalis ar kitus pasaulio regionus“, – sako LRT žurnalistė.
E. Špokas priduria, kad kai kurie pabėgėliai iš Sirijos norėtų apsigyventi toliau nuo sienos esančiuose Turkijos regionuose, nes juose saugiau. Pavyzdžiui, dėl saugumo kai kurie sirai iš Kilio persikelia į Gaziantepą. Tiesa, pastebi LRT žurnalistai, dalis pabėgėlių norėtų išvykti į Europą, bet tam nebeturi galimybės.
„Kai kurie sirai teigia, kad anksčiau jie nepagalvojo apie galimybę persikelti į Europą, bet dabar tą daryti būtų per vėlu. Kaip pasakoja Turkijoje apsistoję pabėgėliai, anksčiau vadinamieji kontrabandininkai, padėdavę sirams pasiekti Europą, už vieno žmogaus perkėlimą prašydavo 2 tūkst. JAV dolerių, o dabar – dvigubai daugiau, – sako V. Mickutė. – Tie, kurie, prasidėjus karui, iškart bėgo į Vakarus, dar turėjo pinigų, o sirai, kelerius metus gyvenantys Turkijoje, jų nebeturi. Tiesa, dauguma pabėgėlių nusprendė likti Turkijoje dėl to, kad patys to norėjo.“
Raketos pasiekia net Turkijos miestus
E. Špokas pasakoja, kad Turkija nominavo Kiliso miestą Nobelio taikos premijai. „Kilise pabėgėlių daugiau nei vietinių gyventojų. Sunku įsivaizduoti, su kokiais iššūkiais susiduria miestas, kai į jį atvyksta 130 tūkst. žmonių. Netgi tokie paprasti dalykai, kaip šiukšlių išvežimas, komunalinių paslaugų tiekimas, tampa didele problema“, – sako LRT žurnalistas.
Beje, teigia žurnalistai, pabėgėliams draugiški ne visi turkai. Oficiali statistika skelbia, kad Turkijoje gyvena maždaug 2,7 mln. sirų, tačiau tikrasis jų skaičius gali būti kur kas didesnis. Anot pašnekovų, tik apie 10 proc. pabėgėlių apsistoję jiems skirtose stovyklose, o dauguma gyvena miestuose. Tačiau juose gyvenimas irgi nėra lengvas – pabėgėliai daugiausia įsikūrę skurdžiausiuose rajonuose bei priemiesčiuose.
Anot V. Mickutės, šeimos, bandydamos prasimanyti pinigų pragyvenimui, prašo batų ar drabužių siuvyklų savininkų, kad šie įdarbintų jų vaikus, kurių daugeliui tėra 8–11 metų. „Šių vaikų gyvenimas nesiskiria nuo jų bendraamžių Bangladeše. Jie net nelanko mokyklos. Gaila tokių vaikų“, – teigia LRT žurnalistė.
Ji sako, kad pabėgėlių iš Sirijos šeimos didelės, jose dažnai auga 10–12 vaikų, todėl pragyventi išties sunku. Taigi kai kurie vaikai gatvėse pardavinėja iš Sirijos atvežtas kontrabandines cigaretes, kiti, bandydami užsidirbti pinigų, renka šiukšles.
„Atvykus pabėgėliams, pakilo būsto nuomos kainos. Pragyvenimo išlaidos išaugo netgi turkams“, – teigia V. Mickutė.
Žurnalistai pabrėžia, pabėgėliai iš Sirijos patiria ne tik skurdą, bet ir terorizmo grėsmę. Lankantis pasienyje įsikūrusiose stovyklose, tenka girdėti kitapus sienos švilpiančias raketas, kartais pasiekiančias ir Turkijos teritoriją. Nuo jų žūsta ir turkai, ir sirai.
„Teko bendrauti su moterimi, kurios trys vaikai žuvo ant namo nukritus raketai. Turkijos regiono gubernatorius buvo labai susirūpinęs, kad taip gali atsitikti šalyje, į kurią, gelbėdamiesi nuo karo, vyksta kaimyninės valstybės gyventojai, – pasakoja V. Mickutė. – Gubernatorius klausė, kuo galėtų jai padėti, ir moteris atsakė, kad norėtų grįžti į Siriją ir ten palaidoti savo vaikus. Pasibaigus karui, ji tikisi grįžti į tėvynę ir kasdien lankyti savo vaikų kapą.“
Teroristų bijo ir turkai
E. Špoko teigimu, iš Sirijos skriejančios raketos kenkia sirų santykiams su turkais. „Lankydamiesi viename iš priemiesčių, bendravome su pabėgėliais, ir staiga viena turkė apkaltino sirę, kad dėl atvykėlių iš Sirijos į miestą atskrieja raketos. Sirė atsakė, kad ji ir jos tautiečiai nekalti dėl tėvynėje vykstančio karo, nuo kurio jie bėga į kitas valstybes“, – pasakoja LRT žurnalistas ir priduria, kad daugelis vietinių pyksta, kad pabėgėliai, sutikdami dirbti už mažesnį atlygį, atima jų darbo vietas.
Žurnalistų teigimu, šiuo metu Turkija uždarė sienas su Sirija, todėl pabėgėlių srautas gerokai sumažėjo – tiesa, kai kurie sirai vis dar bando nelegaliai pateikti į Turkiją. Prieš keletą mėnesių dėl Rusijos oro antskrydžių padidėjo pabėgėlių srautas, ir Turkija šiems žmonėms leido atvykti. Pasak E. Špoko, Rusijos lėktuvų numestos bombos sugriovė ne vieną dar veikusią mokyklą bei ligoninę, todėl humanitarinė padėtis Sirijoje tapo dar blogesnė.
Anot V. Mickutės, Sirijoje siautėja ne tik „Islamo valstybė“, bet ir „Jabhat al-Nusra“, „Al Qaedos“ padalinys Sirijoje. Teroristinės grupuotės grasina nužudyti vietos gyventojus, jei šie nesutiks prisijungti prie jų veiklos.
„Tą savaitę, kai viešėjome Turkijoje, buvo sulaikyti du „Islamo valstybės“ kovotojai, kurie ne tik nelegaliai kirto sieną, bet ir turėjo ginklų bei sąrašą politikų, žurnalistų ir kitų žmonių, kuriuos reikia nužudyti. Daugelis turkų bijo, kad šios grupuotės gali pradėti veikti jų šalyje“, – sako LRT žurnalistė ir priduria, kad teroristų baimė yra viena priežasčių, kodėl daugelis sutiktų žmonių vengia atvirai bendrauti su žurnalistais.
Tiesa, kai kurie sirai noriai bendravo su V. Mickute bei E. Špoku. Jie prisimena, kaip Gaziantepe sutiko sirą, kurio pusbrolis gyvena Lietuvoje. Anot V. Mickutės, nepažįstamasis pats paskambino savo giminaičiui. „Nustebau, kad atsiliepęs vyras kalbėjo lietuviškai ir prisistatė kaip Kaune gyvenantis siras. Jis sakė, kad Sirijoje yra netvarka. Šis susitikimas buvo labai netikėtas ir malonus“, – teigia LRT žurnalistė.