Ž. Buriakovas gyveno sau ramų gyvenimą geroje Niujorko Bronkso rajono Riverdeilo dalyje kartu su žmona ir dviem vaikais ir dienomis dirbo Rusijos valstybiniame banke „Vnešekonombank“. Jo žmona vėliau pasakojo, kad čia jis persikėlė, kad jo vaikai tobulai išmoktų angų kalbą.

O naktimis Ž. Buriakovas susitikdavo su savo kuratoriais iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos ir jiems perduodavo informaciją, kurią jo vadovai Maskvoje galėtų naudoti prieš šalį, kurioje jis gyveno.

Tačiau idilišką Ž. Buriakovo gyvenimą Amerikoje praėjusių metų sausį nutraukė Federalinis tyrimų biuras, kuris jį apkaltino dirbant užsienio vyriausybei. Skirtingai nuo jo kuratorių, kurių neatsargūs pokalbiai veikiausiai jį ir išdavė, Ž. Buriakovas Amerikoje galėjo gyventi tik kaip užsienio kompanijos darbuotojas. Po metų jis prisipažino kaltu ir buvo nuteistas kalėti 30 mėnesių. Tiesa, jo byla sulaukė gerokai mažiau dėmesio, palyginus su dešimties rusų agentūrų byla 2010 metais.

Tačiau Ž. Buriakovo areštas ir nuteisimas dar kartą byloja, jog nepaisant to, jog Šaltasis karas jau seniai pasibaigė, Jungtinėse Valstijose vis dar veikia labai daug rusų šnipų.

Rusija niekada nenustojo šnipinėti Vakaruose, ir Jungtinės Valstijos išlieka pagrindiniu Rusijos žvalgybos taikiniu“, – dienraščiui „The Daily Beast“ sakė buvęs KGB agentas Olegas Kaluginas. 81 metų O. Kaluginas buvo KGB generolas, tačiau 2002 metais Rusijos teismas jį už akių nuteisė dėl šnipinėjimo Vakarams.

Apskritai kalbant, šnipai būna trijų kategorijų. Kai kurie jų dirba po labai rimta priedanga, kaip jau minėti Rusijos agentai, kurie buvo išaiškinti 2010 metais. Jie susikuria naujas tapatybes, sunaikina rusiškas tapatybes, mėgina įsilieti ir tapti eiliniais piliečiais, ir tik retais atvejais juos sučiumpa žvalgybos agentūros.

Kiti dirba po diplomatine priedanga ir turi teisinę neliečiamybę.

Trečiai kategorijai priklauso šnipai, kurie dirba užsienyje veikiančiose verslo struktūrose ir slapta šnipinėja. Kalbant žvalgybiniu žargonu, jie dirba po „neoficialia priedanga“ ir renka informaciją oficialiai dirbdami paprastą valdišką darbą.

Amerikiečių prokurorai sako, kad Ž. Buriakovas buvo būtent toks šnipas. Dienomis jis dirbo banke „Vnešekonombank“ (Rusijos plėtros banke), o po darbo susitikdavo su Rusijos užsienio žvalgybos operatyvininkais Igoriu Soryševu ir Viktoru Podobniu. Pastarieji du turėjo tam tikrą teisinę neliečiamybę dėl savo diplomatinio statuso, tačiau jie vis tiek buvo apkaltinti dėl ryšių su Ž. Buriakovu. Jie pabėgo iš šalies dar prieš juos suimant.

Dvejus metus sektas Ž. Buriakovas FTB agentų buvo užfiksuotas su savo kuratoriais susitinkantis daugiau nei 50 kartų. Tačiau būtent jų nerūpestingi pokalbiai ir išdavė Ž. Buriakovą. Vieno pokalbio metu I. Soryševas ir V. Podobnis apgailestavo, kad jų darbas daugiausia susijęs su potencialių rekrutų ego pamaloninimu, o ne įspūdingais susišaudymais, kuriuose jie matė filmuosi apie Jamesą Bondą.

Su Ž. Buriakovu jie susitikdavo viešose vietose, dėl ko jų pasiklausyti buvo sunkiau. Tačiau už uždaru durų jie savęs neribojo ir nesijaudino, kad kažkas gali jų pasiklausyti „Net jo viršininkas nežino, kad Ženia dirba po priedanga“, – kartą V. Podobnis sakė I. Soryševui. Ž. Buriakovo viršininkas pasiūlė pakviesti kartu papietauti atvykusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos atstovą, o šis pietų metu ir prasitarė, kad Ž. Buriakovas jiems dirba.

„Akivaizdu, kad tie vyrukai buvo prastai parengti, – sakė buvęs KGB agentas O. Kaluginas. – Visuomet laikome liežuvį už dantų.“

Tikslus Ž. Buriakovo vaidmuo išlieka neaiškiu, nes kai kurie jo parodymai yra įslaptinti. O. Kaluginas dienraščiui „The Daily Beast“ sakė, kad Rusijos vyriausybei būdingas stiprus noras gauti skaičius, kurie nėra viešinami. „Tai yra būdinga sovietiniam mentalitetui, nes viešai skelbiami statistiniai duomenys yra melas. O tikroji statistika yra įslaptinama“, – sakė O. Kaluginas.

Kartą I. Soryševas paprašė Ž. Buriakovo „pateikti su akcijų rinka susijusius klausimus vienai valstybinei naujienų agentūrai “kuria kartais naudojasi Rusijos žvalgyba, kad gautų žvalgybinės informacijos pasinaudodama žiniasklaidos priedanga“, teigiama bylos dokumentuose.

Kitą kartą I. Soryševas paprašė Ž. Buriakovo išnagrinėti „ekonominių sankcijų poveikį mūsų ekonomikai“. Būdamas ne itin geras šnipas ar ekonomistas, Ž. Buriakovas kažkaip susitikimo viename Manhatano banko biure pasinaudoti savo kompiuteriu ir buvo išsiaiškinta, jog jis internete ieškojo informacijos įvesdamas žodžius „sankcijos Rusija pasekmės“.

Prieš JAV teismą stojusio Ž. Buriakovo advokatas mėgino įrodyti, kad jo klientas nebuvo šnipas, o tiesiog dirbo „Vnešekonombanke“. Jo teigimu,techniškai būtų galima teigti, kad tai buvo darbas Rusijos vyriausybei. Juk galiausiai „Vnešekonombank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos ministras pirmininkas, o jo banko valdybos pirmininką skiria Rusijos prezidentas“.

Tačiau teismas tuo nepatikėjo ir nuteisė Ž. Buriakovą kalėti 30 mėnesių. O jo bukas ir bukesnis kuratoriai bent jau sugebėjo laiku pasipustė padus ir amerikietiškos belangės išvengė.