„Londonas labai pavojinga vieta“, – teigia 53 metų verslininkas iš Rusijos, kuris kadaise galėjo vadintis paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugu, ir primena, kad per pastarąjį dešimtmetį Jungtinės Karalystės sostinėje itin mįslingomis aplinkybėmis mirė mažiausiai trys išeiviai iš Rusijos, nesutarę su Kremliumi.

„Labai aiškiai pajutau, kad man apie kaklą veržiama kilpa. O čia galiu gyventi ramiai, be to, ir oras geresnis“, – teigia turtuolis, su žurnalistais bendravęs savo viloje Nicoje.

Tiesa, jo išvykimas ne itin patiko Londono aukščiausiajam teismui, kuris, Rusijos centrinio banko prašymu, jau anksčiau buvo nurodęs, kad magnatas (nuo 2009 metų turintis Prancūzijos pilietybę) atiduotų savo pasą, pateiktų visą informaciją apie turimą turtą ir nevengtų teisminių procedūrų dėl pinigų, kuriuos, kaip teigia Rusija, jis akiplėšiškai pasisavino.

Nė trupučio nesujaudinta S. Pugačiovo teiginių, esą jo gyvybei gali grėsti pavojus, Aukščiausiojo teismo teisėja Vivien Rose vasarį jam nedalyvaujant jį nuteisė dviejų metų laisvės atėmimo bausme ir nurodė padengti teismo išlaidas, siekiančias apie 375 tūkst. svarų (487 tūkst. Eur).

Vėliau paaiškėjo, kad pakete, pritvirtintame po jo automobiliu ir dar keliuose mįslinguose objektuose, rastuose po kitais jo šeimai priklausančiais automobiliais, nebuvo nei sprogmenų, nei nuodų. Tai buvo paprasčiausi sekimo prietaisai, kuriuos po automobiliais paliko privati saugos bendrovė, dirbanti rusams.

Nė trupučio nesujaudinta S. Pugačiovo teiginių, esą jo gyvybei gali grėsti pavojus, Aukščiausiojo teismo teisėja Vivien Rose vasarį jam nedalyvaujant jį nuteisė dviejų metų laisvės atėmimo bausme ir nurodė padengti teismo išlaidas, siekiančias apie 375 tūkst. svarų (487 tūkst. Eur).

Nepalankus teismo sprendimas – naujausias smūgis turtuoliui iš Rusijos, kuris vos prieš kelerius metu buvo įvardijamas kaip vienas turtingiausių šalies piliečių, verslo pasaulio įtakingasis, turintis daug ryšių ir ne mažiau paslapčių. Dar jis buvo vadinamas Rusijos prezidento V. Putino bičiuliu, Rusijos stačiatikių bažnyčios globėju ir verslo imperijos, kuriai priklausė net bankas, šeimininkas. Be kita ko, jis valdė dvi laivų statyklas, kur statyti laivai ne kam kitam, o Rusijos laivynui, įspūdingos anglių atsargos Sibire ir prestižinis nekilnojamojo turto objektas Raudonojoje aikštėje.

Sergejus Pugačiovas

Skirtingai nei Borisas Berezovskis, savo noru tremtį pasirinkęs verslininkas, 2013 metais rastas negyvas savo namuose Londone, buvęs KBG agentas Aleksandras Litvinenka, 2006 metais nunuodytas Londone, ir Michailas Chodorkovskis, buvęs naftos magnatas, praleidęs dešimtmetį kalėjime, persikėlęs į Šveicariją, o galiausiai į Londoną, S. Pugačiovas, būdamas užsienyje, nebandė kištis į Rusijos politiką ir netelkė opozicijos, nepritariančios V. Putino valdymo metodams.

S. Pugačiovas užsienyje nebandė vienytis su Kremliaus priešais. Tuo jis skiriasi nuo emigravusio bankininko iš Rusijos Aleksandro Perepilično, kuris mįslingai mirė 2012 metais bėgiodamas visai netoliese namų Anglijoje. Prieš susilaukdamas tokios tragiškos lemties, jis spėjo pareigūnams suteikti daug vertingos informacijos apie Rusijoje klestinčią korupciją. Vėliau, atlikus tyrimus, jo skrandyje aptikta nuodų pėdsakų.

S. Pugačiovui, kaip netrukus paaiškėjo, atsiriboti nuo praeities Rusijoje, niekaip nepavyks – pasirodo, egzistuoja savotiškas nerašytas kodeksas, kaip turėtų elgtis tiek dabartiniai, tiek buvę Kremliaus artimiausiųjų rato nariai. Dauguma jo kritikų pačioje Rusijoje jį vertina kaip paprasčiausią sukčių, tenorėjusi prisivogti kuo įmanoma daugiau pinigų. Nepaisant tokių kaltinimų, pats S. Pugačiovas tvirtina tiesiog paklusęs sistemai, reikalavusiai absoliutaus lojalumo ir skaudžiai auklėjusiai tuos, kurie bent akimirkai pamanė, kad asmeniniai interesai gali būti aukščiau valstybės poreikių.

S. Pugačiovas užsienyje nebandė vienytis su Kremliaus priešais. Tuo jis skiriasi nuo emigravusio bankininko iš Rusijos Aleksandro Perepilično, kuris mįslingai mirė 2012 metais bėgiodamas visai netoliese namų Anglijoje.

Šiuo atžvilgiu jo pozicija Kremliaus artimiausiųjų sąraše buvo ypatingai svarbi.

Jo šeimos nuotraukų albumuose – fotografijos dviejų sūnų (jau suaugusių), kurie paauglystės metais Kremliuje ir S. Pugačiovo rezidencijoje prie Maskvos žaidė su V. Putino dukromis. Kitose nuotraukose – prieš daug metų vykę vakarėliai, kuriuose linksminosi ir taures kilnojo tokie svarbūs asmenys kaip buvęs KGB pareigūnas, šiuo metu valdantis „Jungtinę laivų statyklų korporaciją“ (dabar kontroliuojančią ir S. Pugačiovo laivų dokus), Igoris Sečinas.

Garsiosios nuotraukose, kuriose įamžintas pusnuogis žvejojantis, medžiojantis ir jodinėjantis Rusijos prezidentas V. Putinas, buvo darytos S. Pugačiovui priklausančiose valdose Tuvoje, kur nuo 2001 iki 2011 metų verslininkas ėjo senatoriaus pareigas.

V. Putinas Tuvoje

Kaip ir didžioji dalis turtingojo Rusijos elito, S. Pugačiovas verslą pradėjo XX amžiaus paskutinį dešimtmetį. Jis įsteigė banką „Mežprombank“, kuris buvo naudojamas finansuoti kitiems verslams ir stiprinti valdžios aparato bei bažnyčios hierarchų santykiams. Sovietų armijos pareigūno sūnus pats augina penkis vaikus. Dviejų iš jų susilaukė su žmona iš Rusijos, su kuria santykiai nesusiklostė, pora išsiskyrė. Dar tris jam pagimdė tolima Rusijos literatūros klasiko Levo Tolstojaus giminaitė, jojikė ir visuomenės veikėja Alexandra Tolstoj. Dabar ji daugiausia laiko praleidžia Londone, kur trys poros atžalos lanko prancūzų mokyklą.

Apie porą daug ir dažnai rašė tiek britų, tiek rusų bulvarinė žiniasklaida. Daugiausia kalbų jų santykiai sulaukdavo tada, kai abu dar buvo susisaistę santuokos saitais su kitais žmonėmis. Britų žiniasklaida jį vadindavusi „Kremliaus bankininku“ – teiginius dėl tokio vaidmens jis visada aktyviai neigė. Nors dabar ir tvirtina, kad turtų milijardais nebeskaičiuoja ir nuoširdžiai nepritaria Maskvos vykdomos politikos krypčiai, Nicoje S. Pugačiovo gyvenimas tikrai nepanašus į kuklų. Namuose šeimininkauja tarnų komanda, virtuvėje pluša net keli virėjai, o šeimos ramybe ir saugumu rūpinasi apsaugos darbuotojai.

2014 metais Londono teismas nurodė Rusijos valdžios prašymu įšaldyti S. Pugačiovo turtą, išbarsčiusį po visą pasaulį, tačiau jam skirta 50 tūkst. svarų (63,74 tūkst. Eur) mėnesinė išmoka, dalis turto taip ir liko nepaliesta, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas Čelsyje (vienoje iš prabangiausių ir brangiausių Londono rajonų) ir Nicoje. Kažkodėl teismas nepasikėsino ir į S. Pugačiovo jachtą Monake.

Nors dabar ir tvirtina, kad turtų milijardais nebeskaičiuoja ir nuoširdžiai nepritaria Maskvos vykdomos politikos krypčiai, Nicoje S. Pugačiovo gyvenimas tikrai nepanašus į kuklų. Namuose šeimininkauja tarnų komanda, virtuvėje pluša net keli virėjai, o šeimos ramybe ir saugumu rūpinasi apsaugos darbuotojai.

Greičiausiai pats vertingiausias S. Pugačiovui šiuo metu priklausantis turtas yra dokumentai ir kiti įrodymai, surinkti rengiantis santykių aiškinimuisi su Rusija arbitražo teisme Hagoje. Rusijos turtuolis ten tikisi visiems įrodyti, kad Rusija, konfiskuodama jo turto už mažiausiai 12 mlrd. dolerių (10,58 mlrd. Eur), pažeidė investavimo sutartį su Prancūzija, ir prisiteisti kompensaciją už patirtus nuostolius.

Tarp minėtųjų kovai teisme surinktų dokumentų – ministerijų atstovų susitikimo Maskvoje protokolas, kuriame išdėstytas planas, kaip priversti S. Pugačiovą perduoti jam priklausančių laivų dokų Sankt Peterburge kontrolę I. Sečino valstybinei „Jungtinei laivų statyklų korporacijai“. Susitikimo metu sutarta, kad, neskaitant kitų veiksmų, Federalinė saugumo tarnyba inicijuotų „pirminius patikrinimus“, jų metu „aptiktų nusikalstamos veiklos požymių“, o tokios aplinkybės ir taptų pretekstu perleisti nuosavybės teises.

Kaip ir dauguma Rusijoje gimusių nesutarimų itin didelio turto klausimu, S. Pugačiovo atvejus pasiekė Europos teismus. Ši byla per kelerius metus advokatų kišenes papildė keliais milijonais dolerių, tačiau iš mirties taško nelabai ir pajudėjo – teisėjams niekaip nepavyksta atskirti, kuris ekscentriškas tiesos variantas arčiau sveiko proto.

Tai, kad į įprastas verslo derybas įsikišo Federalinė saugumo tarnyba, anot S. Pugačiovo, labai aiškiai demonstruoja, kad „diskusijos per stebuklingai trumpą laiką prarado bet kokį ryšį su verslu“. Jis teigia visada buvęs pasirengęs perleisti laivų dokus, tačiau tik su sąlyga, jog valstybė sumokės reikiamą rinkos kainą. Galiausiai už šią brangią nuosavybę jis negavo nė cento – turtas iš jo akiplėšiškai atimtas, pareiškus, kad jo bankas, kuris dokus buvo įkeitęs paskoloms gauti, bankrutavo.

Kaip ir dauguma Rusijoje gimusių nesutarimų itin didelio turto klausimu, S. Pugačiovo atvejus pasiekė Europos teismus. Ši byla per kelerius metus advokatų kišenes papildė keliais milijonais dolerių, tačiau iš mirties taško nelabai ir pajudėjo – teisėjams niekaip nepavyksta atskirti, kuris ekscentriškas tiesos variantas arčiau sveiko proto.

Jungtinės Karalystės teisėja, kuri ir priėmė sprendimą S. Pugačiovą patupdyti už grotų , ponia Rose viešai suabejojo verslininko patikimumu, tačiau pripažino – „jis patyrė labai didelį spaudimą“.
Atsižvelgdama „į politines Rusijos Federacijos realijas“, teisėja savo ruožtu akcentavo, kad S. Pugačiovo noras pabėgti bent iš dalies suprantamas.

„Deja, bet iš dalies ir pats prisidėjau prie to, kad jis atsidurtų valdžioje“, – liūdnai taria S. Pugačiovas, prisimindamas B. Jelcino prezidentavimo metų 1999 metais pabaigą, kai B. Jelcino dukrai Tatjanai ir jos parneriui Valentinui Jumaševui pasakojo, koks nuostabus V. Putinas. „Dabar puikiai suprantu tada padaręs rimtą klaidą“, – liūdnai šypsosi verslininkas.

„Tikiuosi, kad iki metų pabaigos viskas galutinai išsispręs. Esu kupinas vilties, kad bylos baigtis man bus palanki“, – Arbitražo teisme Hagoje pareiškė S. Pugačiovas. Jis pridūrė, kad iš tikrųjų „tų milijardų dolerių, kurių siekia kaip kompensacijos, jam net nereikia. Tai ko reikia – pergalė prieš korupcija paremtą Rusijos valdžios sistemą, kuri padėjo valdžioje įsitvirtino Boriso Jelcino įpėdiniui V. Putinui“.

„Deja, bet iš dalies ir pats prisidėjau prie to, kad jis atsidurtų valdžioje“, – liūdnai taria S. Pugačiovas, prisimindamas B. Jelcino prezidentavimo metų 1999 metais pabaigą, kai B. Jelcino dukrai Tatjanai ir jos parneriui Valentinui Jumaševui pasakojo, koks nuostabus V. Putinas.

„Dabar puikiai suprantu tada padaręs rimtą klaidą“, – liūdnai šypsosi verslininkas.