Pastarosiomis savaitėmis Idomeni pabėgėlių stovykla vėl buvo linksniuojama pirmuosiuose Graikijos bei Vakarų spaudos puslapiuose. Pasakota, jog stovykloje susiformavo organizuotos nusikaltėliškos struktūros: šiaurės afrikiečiai čia varė prekybą narkotikais, bordeliu paverstame geležinkelio vagone prasidavinėjo pinigų nebeturinčios pabėgėlės, po stovyklą šmirinėjo savo paslaugas siūlantys žmonių kontrabandininkai.
Nemažai vietos gyventojų iš pradžių užjautė šalia jų kaimo įstrigusius pabėgėlius, dalis jų netgi rėmė bėdon patekusius žmones maistu. Tačiau padėčiai prastėjant, neapsikentę ėmė ir surašė skundą Graikijos vyriausybei. Stovykla tampanti vieta, kur kiekvienas daro ką nori, - citavo iš skundo Atėnų dienraštis „Kathimerini“. „Mūsų kaime kasdien vykdomos vagystės ir vandalizmas“, pabėgėliai ir migrantai netramdomi eina į sodybas ir pridaro žalos. Be to, valstybė visiškai nesirūpina pabėgėlių higiena bei maitinimu, dėl ko nukenčia jų sveikata, - rašoma skunde.
O Graikijos bei Makedonijos importuotojai bei ekportuotojai kalba apie milijoninius nuostolius: pabėgėliai bei migrantai, pirmiausia iš Maroko, Tuniso, Afganistano ir Pakistano, 66 dienas blokavo svarbią geležinkelio liniją, dėl ko abiejose sienos pusėse liko stovėti daugiau nei 300 vagonų su kroviniais, o kiti buvo priversti važiuoti aplinkkeliu per Bulgariją.
Pabėgėliai niršta ant „neveiklios Europos“
O ką kalbėti apie pačius pabėgėlius, įstrigusius nelemtame Idomeni akligatvyje? Čia nuolatos trūko maisto, vandens, higienos priemonių, medikamentų, bet labiausiai – vilties. „Mes visi sergame, mano vienerių metukų brolis, mano žmona, mano motina, tėvas, o ir aš pats, - guodėsi jaunas siras Vokietijos radijui „Deutschalandfunk“. - Tiesiog netelpa galvoje, ką Europos šalys su mumis daro. Negi bėgome nuo karo Sirijoje tam, kad mirtume kitoje vietoje? Dėl ko?“
Graikijos valdžios atsakymas – vienareikšmis: Idomeni nėra legali stovykla, todėl vyriausybė ja ir nesirūpina. Vis dėlto galima suprasti šių žmonių neviltį ar net įtūžį. Ligonių slaugytojas iš Hamburgo Ronaldas Kelmas, jau ne pirmąsyk į Idomeni atlydėjęs pagalbos transportą, sako, kad be tūkstančių iš įvairių pasaulio šalių atvykusių pagalbininkų stovyklą būtų ištikusi humanitarinė katastrofa. Nors, antra vertus, galbūt be šios pagalbos pabėgėliai būtų jau gerokai anksčiau leidęsi perkalbami keltis į legalias Graikijos stovyklas.
Į Ronaldo Kelmo atmintį įsirėžė ne vienas sukrečiantis vaizdas. Tarkime, kai išdalinus 3500 porcijų maisto, eilėje dar liko stovėti 300 alkanų žmonių, bet jiems nebebuvo ką duoti. Arba vėl: teko matyti, kaip moteris purvyne stovinčioje palapinėje pagimdė kūdikį. „Kai ką tik pasaulį išvydusį naujagimį išneša priešais palapinę ir apiplauna jį vandeniu iš plastikinio butelio – nudiegia širdį.“
Pabėgėliai Idomeni buvo tapę savo vilčių įkaitais
Spaudoje rašyta, jog kelyje į Vokietiją gimusiai dukrai pabėgėliai tėvai davė Serbijos Merkel vardą – pagal gimimo vietą ir pagerbdami jų didžiai vertinamą Europos politikę. Sunku įsivaizduoti, kad kurį nors iš šioje nelegalioje stovykloje gimusių kūdikių tėvai pavadintų Idomeni Merkel. Nors iškentėti tiesiog nepakeliamas gyvenimo sąlygas jiems ilgą laiką padėjo būtent viltis, jog pasikartos rugsėjo stebuklas, kurį patyrė Vengrijoje vargę pabėgėliai, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel plačiai atvėrė jiems vartus į savo šalį.
Žmonės čia gyveno viltimi ir laukimu, - šį pirmadienį liudijo Vokietijos dienraščio „FAZ“ korespondentė Antje Stahl, praleidusi stovykloje ne vieną dieną: „Čia gyventi reiškia – laukti. Tik niekas nežino, ko. Vienintelis nuolatos kartojamas žodis buvo Merkel. Merkel. Merkel. Merkel. Ji yra pažadas, kurio įsikibę čia daugelis mėgina atlaikyti.“ „Esama netgi vaikiškos dainelės“, - pasakojo jai jaunas vyras iš Šveicarijos, darbavęsis stovyklos virtuvėje. - „Vokietija yra rojus, dainuojama joje – tiesiog neįsivaizduojama!“
Pabėgėliai nesileido perkalbami net paties Graikijos premjero Aleksio Tsipro, kai jis asmeniškai ragino palikti Idomeni ir keltis į kitas Graikijoje įrengtas stovyklas. Jie argumentavo vadovaudamiesi savo logika: ne tam leidomės į kelią, kad pasiliktume Graikijos pabėgėlių stovykloje. Mūsų tikslas – Vokietija. Šie argumentai turėtų būti žinomi ir Europos parlamento pirmininkui Martinui Schulzui, dėl „Europos gėdos dėmės Idomeni“ kaltinusiam ES valstybes, neskubančias pagalbon Graikijai.
„Graikijoje užstrigusiųjų vargas pasiekė neišmatuojamą mastą“, - dienraščiui „Tagesspiegel“ sakė pagalbos pabėgėliams organizacijos „Pro Asyl“ referentas Karlas Koppas. Ir neslėpdamas kartėlio apibendrino: „Iškraustomas Idomeni, Europos Sąjungos sužlugusios pabėgėlių politikos simbolis.“
Bet ką reiškia „sužlugusi pabėgėlių politika“?
Ilgą laiką Vokietijos kanclerė ir didžioji dalis jos vyriausybės kartojo, jog negali būti limito pabėgėliams, o Bendrijos vadovai aiškino, jog Europa globalizuotame pasaulyje negali atsitverti sienomis. Komentuodamas šitokį požiūrį, austrų filosofas Konradas Paulius Liessmannas atkreipia dėmesį į dvejopą etiką: grindžiamą įsitikinimais ir grindžiamą atsakomybe. Ribas ir sienas atmetanti pabėgėlių politika išplaukia iš etinių principų, sprendimo pasekmės jai nerūpi. Atsakomybės etika, priešingai, reikalauja sprendimus daryti atsižvelgiant į pasekmes.
Pusę metų praktikuota sienas ignoruojanti artimo meilė daug ką pakeitė, nes vis akivaizdžiau ryškėjo realios problemos. „Realybės įsiveržimas“, - taip savo naujausią knygą apie pabėgėlius pavadino iš Irano kilęs žymus vokiečių rašytojas bei eseistas Navidas Kermani. Jis pats, apsimetęs iraniečiu pabėgėliu, buvo tapęs migracijos srauto į Europą dalele.
„Realybės įsiveržime“ Kermani kalba apie abiems pusėms, tiek priimančiai visuomenei, tiek ir pabėgėliams, lemtingas šio etiškai motyvuoto sprendimo pasekmes. „Į kelią leidosi žmonės, iš esmės neturintys Europoje jokios perspektyvos, žmonės, kurie ne tik patys nusivils, bet ir nuvils kitus,“ - sakė N. Kermani interviu Vokietijos protestantų laikraščiui „Unsere Kirche“.
Realybė įsiveržė pirmiausia skaičiais: pusantro milijono pabėgėlių bei migrantų, milijardai eurų, kurių prireiks su pabėgėliais susijusioms problemoms spręsti (naujausiais paskaičiavimais, iki 2020 metų Vokietijai pabėgėliai atsieis gerokai daugiau nei 90 milijardų eurų, vien suaugusiųjų nelydimi nepilnamečiai pabėgėliai šalies miestų ir miestelių komunoms kasmet kainuos po 2,7 milijardo eurų). Realybė įsiveržė ir nesulaikomai krintančiais valdančiųjų partijų reitingais, dešiniųjų populistų stiprėjimu.
A. Merkel turėtų viešai kreiptis į arabų pasaulį
Šio realybės įsiveržimo akivaizdoje net ir humanistiškiausiai nusiteikusiems Europos politikams tapo aišku, kad pereitų metų nekontroliuojamos imigracijos scenarijus nebegali kartotis. Tai labai puikiai suvokia ir kanclerė Angela Merkel, patyliukais, be viešų deklaracijų, dar kovo mėnesį pakeitusi kursą.
Tai, kad Idomeni stovykloje užstrigę pabėgėliai šaukėsi „mamos Merkel“, „žinoma, labai emocionalu“, tačiau Šengeno taisyklės numato, kad „joks prieglobsčio ieškantis pabėgėlis negali pasirinkti šalies, kurioje jis tą prieglobstį gaus, “ - kovo 1 d. interviu aiškino Vokietijos kanclerė. Į vaizdus iš Idomeni stovyklos ji tada reagavo taip pat labai dalykiškai: „Graikijoje yra sukurtos apnakvyndinimo galimybės ir pabėgėliai privalo jomis naudotis.“
Reaguodamas į pasikeitusią kanclerės poziciją, kovo viduryje jordanų kilmės vokiečių žurnalistas bei rašytojas Yassinas Musharbashas pastebėjo, jog tikrieji jos adresatai Vokietijos televizijos nežiūri, jie žiūri Al-Dschasira.
Todėl per visus svarbiausius arabų televizijos kanalus Angela Merkel turėtų kreiptis tiesiai į Irako, Maroko, Egipto, Sirijos, Libijos bei Tuniso gyventojus ir paaiškinti jiems Europoje susidariusią padėtį. Pirmiausia ji turėtų išsklaidyti gandus ir dezinformaciją, kurie skatina tų šalių gyventojus leistis kelionėn į Europą. Nes tuo būdu galės daugelį jų apsaugoti nuo bereikalingų išlaidų, pavojų, sunkumų ir pagaliau – nusivylimo, - rašė Yassinas Musharbashas kovo 17 d. Savaitraštyje „Die Zeit“.
„Būkite su mumis, sirais, atvira!“
To paties atvirame laiške Angelai Merkel prašė ir siras pabėgėlis, sužinojęs, kad pagal pasikeitusias politinio prieglobsčio taisykles du metus nebegalės į Vokietiją parsikviesti savo šeimos (laiškas skelbtas kovo mėnesį „Die Zeit“ Arifo Abbasui vardu, tikroji pavardė redakcijai žinoma):
„Sirijoje Jūs buvote herojė dar prieš atverdama sienas pabėgėliams. Alepo kavinėje dėl Jūsų adresu ištarto blogo žodžio galėjo kilti muštynės. Aš Jumis pasitikėjau. Už Jus meldžiausi. O dabar sėdžiu Vokietijoje ir jaučiuosi esąs apgautas.
Prieš palikdamas Vokietiją, norėčiau Jūsų paprašyti vieno: Būkite su mumis, sirais, atvira! Tūkstančiai žmonių nori vykti į Vokietiją. Savo giminėms Alepo sakau kiekviena proga: pasilikit, kur esat! Tačiau manęs niekas neklauso. Tad pasakykite jiems Jūs, ponia Merkel.“
Arifo Abbasui slapyvardžiu pasivadinęs siras Angelos Merkel kreipimosi į savo gentainius taip ir nesulaukė. Galbūt tą pačią žinią jiems perduos Idomeni pabėgėlių stovyklos istorija, televizijos ekranuose trumpam šmėžtelėję Idomeni taip ilgai kentėjusių, o dabar iškraustomų žmonių veidai, juose įrašytas nuovargis bei rezignacija? Tačiau Europos televizijų sirai nežiūri...