Tam, kad tai padarytų, jie nori perrašyti vieno iš labiausiai nuskambėjusių Vladimiro Putino eros korupcijos skandalų istoriją. Ir kaip tai bebūtų keista, JAV Kongrese ir Europos Parlamente yra tam pritariančių.

O viskas prasidėjo 2012 metų gruodžio 14 d., kuomet buvo priimtas Sergejaus Magnickio vardu pavadintas aktas. Šis istorinis teisės aktas Jungtinėse Valstijose buvo pavadintas pagerbti Maskvoje gyvenusį advokatą, kuris atskleidė didelio masto korupciją Rusijos valdžios sluoksniuose ir, kaip manoma, dėl to mirė kalėjime. Šis aktas numato sankcijas prieš dešimtis Rusijos pareigūnų ir kitų asmenų, kurie susiję su 230 mln. JAV dolerių vertės mokestiniu sukčiavimu ir jo slėpimu, o taip pat draudžia tiems asmenims atvyti į Jungtines Valstijas.

Nuo tada Kremlius ėmėsi įvairiausių priemonių, kad šis aktas būtų atšauktas.

Iš pradžių Rusijos valdžia ėmėsi atsakomųjų priemonių ir uždraudė tam tikriems asmenims atvykti į Rusiją.

Vėliau neleista amerikiečiams įsivaikinti rusų našlaičių, kurių dauguma yra neįgalūs ar sergantys ir gyvenantys valstybinėse priežiūros įstaigose baisiomis sąlygomis. Organizacijos „Human Rights Watch“ vaiko teisių aktyvistė Jo Becker tokį draudimą pavadino „pažeidžiamų vaikų išnaudojimu siekiant ciniško politinio revanšo“.

Tačiau nepaisant Kremliaus pykčio, įstatymas tebegalioja. Ir per pastaruosius ketverius metus jis nebuvo atšauktas. Baracko Obamos administracija, kuri Rusiją laiko tam tikra „draugprieše“, naudinga tam tikrose srityse, tačiau priešininke kitose, įgyvendino tik dalį Magnickio akto. Tačiau keli Rusijos pareigūnai buvo Kongreso viešai įvardinti ir išgėdinti.

Savo ruožtu, pastangos Magnickio aktą kopijuoti kitose demokratinėse jurisdikcijose, įskaitant Europos Parlamentą, įgyja pagreitį, daugiausia vieno ryžto nestokojančio amerikiečių finansininko dėka.

Williamas Browderis vadovauja investicijų kompanijai „Hermitage Fund“, kuri kažkada buvo įsikūrusi Maskvoje. 2007 metais bendrovės biure buvo atliktos kratos, o jos antrinės įmonės buvo nusavintos.

S. Magnickis buvo W. Browderio advokatas mokesčių klausimams. Jis buvo paprastas rusas, kuris atskleidė didelio masto sukčiavimo atvejį ir apie savo atradimą papasakojo valdžiai tikėdamasis, kad ji imsis veiksmų ir sugrąžins iš valstybės pavogtus pinigus.

Tačiau pats S. Magnickis buvo apkaltintas sąmokslu ir sukčiavimu. Jį suėmė keli iš tų Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, kuriuos jis apkaltino sukčiavimu „Hermitage“ byloje. Taip pat turima rimtų įrodymų, kuriuos patvirtinto net ir pati Rusijos prezidentinė žmogaus teisių taryba, kad S. Magnickiui kalėjime nebuvo suteikta gyvybiškai svarbi medicininė pagalba dėl tulžies akmenų ir ūmaus pankreatito.

Taip pat yra duomenų, kad S. Magnickis buvo Maskvos Matroskaja Tišina kalėjimo apsaugininkų antrankiais prirakintas prie lovos izoliatoriuje, sumuštas guminėmis lazdomis ir paliktas mirti.

W. Browderis beveik dešimtmetį skleidžia S. Magnickio atlikto tyrimo metu surinktą informaciją apie V. Putino valdomo Rusijos ryšius su organizuotu nusikalstamumu. Jausdamas didžiulę kaltę dėl savo advokato mirties W. Browderis tapo nuolatiniu S. Magnickio paveldo „ugnies kurstytoju“, siekiančiu, kad būtų nubausti tie, kas melagingai apkaltino nekaltą žmogų.

Dabar nuolat Londone gyvenantis W. Browderis tapo Maskvos vykdomos nesibaigiančio šmeižto ir teisinio persekiojimo kampanijos auka.

2013 metais Maskvos teismas W. Browderį teisė už akių kartu su mirusiu S. Magnickiu. Tai buvo pirmas kartas Rusijos istorijoje, kai žmogus buvo teisiamas po mirties.

Nuo tada W. Browderiui pavyko užkirsti kelią pastangoms pasinaudoti Interpolo vadinamuoju „raudonuoju pranešimu“, kad jis būtų perduotas Rusijai, kur galėtų stoti prieš teismą dėl, kaip jis sako, fiktyvių kaltinimų vengiant mokėti mokesčius.

Nuo tada, kai buvo priimtas Magnickio aktas, didžioji dalis pavogtų 230 mln. JAV dolerių buvo rasta ar įšaldyta. Dalis lėšų buvo rasta Šveicarijos ir Latvijos bankų sąskaitose, o kita dalis – ofšorinėse kompanijose, kurios oficialiai priklauso rusų violončelininkui Sergejui Rolduginui, kuris yra V Putino geriausias draugas. Dalis lėšų taip pat buvo rastos milijoninės vertės butuose Manhatane.

Maždaug 14 mln. JAV dolerių iš šių lėšų, įskaitant ir pinigus, esančius JAV bankų sąskaitose, kurias kontroliavo Kipre registruota kompanija „Prevezon Holdings, Ltd“, JAV teisingumo departamentas konfiskavo.

Tyrimams ir lėšų konfiskavimui ėmus duoti rezultatų, suaktyvėjo lobistinės pastangos siekiant, kad Magnickio aktas būtų panaikintas. Kaip ir anksčiau, vėl imta naudotis skurstančiais rusų vaikais. Imta žadėti, kad rusai panaikins amerikiečiams įsivaikinti draudžiantį įstatymą, jeigu Magnickio aktas bus panaikintas.

Kaip vienas JAV pareigūnas asmeninio pokalbio metu pasakė, dabar rusai sako: „Panaikinkite Magnickio aktą, ir mes atiduosime vaikus“. Ir tai net ne amerikiečių vaikai. Tai jų vaikai. Ir tai vaikai su Dauno sindromu ar įgimta stuburo smegenų išvarža.

Šių metų vasarį JAV Delavero valstijoje buvo įregistruota organizacija, pasivadinusi „Human Rights Accountability Global Initiative Foundation“ (HRAGIF). Toks pavadinimas akivaizdžiai asocijuojasi su pilnu Magnickio akto pavadinimu anglų kalba. Internete galima rasti labai mažai informacijos apie šios organizacijos veiklą ar kilmę, nes jos tinklalapis tik kuriamas ir jame kol kas pateikiama minimali informacija anglų kalba su klaidomis.

HRAGIF teigia, kad „analizuoja teisines ir teisėkūros galimybes panaikinti Rusijos įvestą draudimą amerikiečiams įsivaikinti“, teigiama organizacijos interneto puslapyje. „Mes norėtume pateikti savo išvadas JAV Kongreso, prezidento administracijos ir JAV visuomenės nariams ir planuojame juos informuoti apie galimus būdus išspręsti šią aklavietę dėl įsivaikinimo“, – teigiama HRAGIF tinklalapyje.

„The Daily Beast“ žurnalistai yra skaitę elektroninį laišką, kurį Lenkijoje veikiančiai nevyriausybinei organizacijai „Open Dialog Foundation“ atsiuntė toks Anatolijus Samočiornovas, kuris teigia, jog atstovauja HRAGIF kartu su Natalija Veselnickaja, minėtame elektroniniame laiške vadinama „rusų advokate, kuri atliko išsamų S. Magnickio bylos tyrimą“.

Abu šie minėti asmenys siekė gauti žiniasklaidos atstovams skirtas akreditacijas į praėjusį mėnesį vykusį „Open Dialog Foundation“ surengtą renginį, kuriame tarp pranešėjų buvo ir W. Browderis.
Akreditacijų jie negavo.

Rusijoje gimęs, gimtojoje šalyje ir Amerikoje studijavęs A. Samočiornovas anksčiau dirbo projektų vadovu „Meridian International Center“ – nepelno siekiančioje organizacijoje, bendradarbiaujančioje su JAV valstybės departamentu. Remiantis informacija jo „LinkedIn“ paskyroje, jis dirbo su programomis, skirtomis „padėti esamiems ir būsimiems tarptautiniams lyderiams suprasti JAV užsienio politikos tikslus“. Jis taip pat vertėjavo „valstybės sekretoriui ir kitiems svarbiems asmenims aukšto lygio JT ir privataus sektoriaus susitikimuose“.

Pasirodo, kad A. Samočiornovas FTB padalinyje Niujorke dirbo „programos koordinatoriumi“, teigiama FTB pranešime.

„The Daily Beast“ žurnalistams praėjusią savaitę pavyko trumpai pabendrauti su A. Samočiornovu. Jis patvirtino, kad siuntė jau minėtą elektroninį laišką į „Open Dialog Foundation“ ir kad jis ir N. Veselnickaja prisidėjo prie HRAGIF įkūrimo. Jis paprašė galimybės duoti oficialų interviu kartu su savo kolege, kuri tuo metu negalėjo kalbėti.

Tačiau vėliau nei su A. Samočiornovu, nei su N. Veselnickaja nepavyko susisiekti iki šio straipsnio publikavimo.

Galbūt jų tyla susijusi su vienu faktu, kuris nebuvo minimas A. Samočiornovo laiške „Open Dialog Foundation“ ar HRAGIF: N. Veselnickaja atstovauja „Prevezon Holdings, Ltd“, bendrovei, kurią JAV federalinis teismas kaltina pinigų plovimu, savininkui.

N. Veselnickaja neslepia savo nuomonės apie Magnickio aktą, apie W. Browderį arba apie žurnalistus, siekiančius atskleisti korupcijos atvejus Rusijoje. Jos įrašai „Twitteryje“ bei interviu Rusijos valstybinei televizijai rodo, kad ji yra tvirta Kremliaus pozicijos visais šiais klausimais rėmėja.

Pavyzdžiui, po to, kai buvo paskelbti vadinamieji „Panamos popieriai“, kurie atskleidė, jog V. Putino artimiems draugams priklauso milijardai ofšorinėse kompanijose, N. Veselnickaja „Twitteryje“ parašė, kad viena iš šiuos dokumentus analizuojančių organizacijų „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ yra „cisterna, sulaukianti rimtų investicijų iš Vakarų investuotojų kanalizaciniuose karuose“.

2014 metų gruodžio 12 d. dalyvaudama vienoje RBK TV kanalo laidoje N. Veselnickaja pareiškė, kad „nėra jokios S. Magnickio bylos. Tai pono Browderio byla, kuris naudojasi šio vargšo berniuko mirtimi savo asmeniniams interesams“. Ji taip pat pridūrė: „S. Magnickis neatskleidė jokios vagystės, kuri minima Magnickio akte. ... Niekas jo nekankino ir niekas nenužudė Sergejaus Magnickio, kaip teigiama Magnickio akte“.

HRAGIF buvo įkurta vasarį. Po dvejų mėnesių, kai keturi JAV Kongreso nariai vyko į Maskvą, jie gavo laišką, pažymėta užrašu „konfidencialu“, ir jame buvo parašyta beveik tas pats, apie ką kalba N. Veselnickaja.

Tarp šios delegacijos narių buvo ir Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto narys respublikonas Danas Rohrabacheris, kuris jau ilgą laiką žavisi V. Putinu ir net viename Vašingtono bare lenkė su juo ranką. Jis taip pat pasisako prieš JAV sankcijas Rusijai ir ragina gerinti dvišalius santykius su buvusiais Šaltojo karo laikų priešais, ypač kovojant su islamistais teroristais.

Konfidencialiame laiške, kuris buvo įteiktas D. Rohrabacheriui ir su kurio turiniu susipažino „The Daily Beast“, yra visas sąrašas kaltinimų W. Broderiui, S. Magnickiui, bendrovei „Hermitage Fund“ ir vienam iš jos investuotojų amerikiečių, kuris kaltinamas su vertybiniais popieriais ir mokesčiais susijusiu sukčiavimu Jungtinėse Valstijose.

Laiške teigiama, kad W. Browderis yra kaltas dėl „nelegalios schemos superkant „Gazprom“ akcijas be Rusijos vyriausybės leidimo“ 1999-2006 metais. „Nėra nė lašo tiesos W. Browderio istorijoje, tačiau ši dogmatiška istorija apie vadinamąją „Magnickio byla“ tapo labiausiai per pastaruosius metus JAV ir Rusijos santykiams pakenkusio JAV akto pagrindu“. Laiško autoriai siūlo Atstovų Rūmų Priežiūros ir tyrimų pakomitečiui ir „kitoms susijusios JAV vyriausybinėms agentūroms pateikti „surinktus įrodymus“.

Dokumentas užbaigiamas akivaizdžia vilione: „Pakeitę požiūrį į Magnickio istoriją Kongrese, gavę patikimų žinių apie tikrus įvykius ir asmeninius motyvus tų, kurie siekė šio destruktyvaus akto priėmimo, o taip pat atsižvelgdami į priešrinkiminę politinę situaciją mes galime pagerinti dabartinį tarpvalstybinį klimatą. Tokia situacija galėtų sulaukti labai palankaus atsako iš Rusijos pusės dėl įvairių prieštaringai vertinamų klausimų ir nesutarimų su Jungtinėmis Valstijomis, įskaitant klausimus, susijusius su įvaikinimo procedūromis“.

D. Rohrabacherio atstovas spaudai Kenas Grubbsas leidiniui „The Daily Beast“ sakė, kad laiškas „buvo gautas iš pačios Rusijos vyriausybės, kaip ir daugelis informacijos iš Rusijos yra gaunama iš pačios vyriausybės“, tačiau neatskleidė, kas konkrečiai iš Rusijos vyriausybės įteikė laišką Kalifornijos valstijai atstovaujančiam kongresmenui ir jo kolegoms.

O kalbant apie tą laiško dalį, kurioje JAV kompanija kaltinama dėl su vertybiniais popieriais ir mokesčiais susijusio sukčiavimo, K. Grubbsas atsisakė komentuoti ir tik pasakė: „Kongresmenas paprasčiausiai nori atidžiai išnagrinėti šį dokumentą. Jis pripažįsta, kad kai kurie bendrapartiečiai nekantrauja sulaukti išvados, tačiau jis nori, kad viršų paimtų intelektinis sąžiningumas, o tam reikia kantrybės“.

Noras atidžiai išnagrinėti šiuos kaltinimus buvo ta priežastis, kuri buvo nurodyta siekiant paaiškinti, kodėl prieš tris savaites D. Rohrabacheris prisidėjo prie to, kad buvo atidėtas naujo įstatymo projekto, pagal kurį ekonominės Magnickio akto priemonės būtų taikomos pasauliniu mastu, priėmimas. Jį priėmus, asmenims iš bet kurios šalies, kaltinamiems rimtais žmogaus teisių pažeidimais, grėstų JAV esančio turto įšaldymas ir tokie asmenys negautų JAV vizos.

Šis atidėjimas iš esmės sutapo su planuotu dviejų valandų trukmės dokumentinio filmo „Magnickio reikalas – už kadro“ premjera Europos Parlamente. Filme kartojami tie patys kaltinimai, įvardinti Rusijos vyriausybės laiške, kurį gavo D. Rohrabacheris.

Dokumentinį filmą sukūrė garsus rusų kino režisierius Andrejus Nekrasovas, kuris yra laikomas Rusijos vyriausybės kritiku. Dokumentinio filmo premjera buvo atšaukta paskutinę minutę spaudžiant W. Browderiui, kuris filmą pavadino moraliai niekingu, šmeižikišku ir iškraipančiu faktus. Planuojama peržiūra pasipiktino ir keli EP nariai.

Tačiau kaip taip atsitiko, kad iš viso planuota žiūrėti A. Nekrasovo filmą Europos Parlamente? Čia istorija tampa dar keistesnė. Suomijos Žaliųjų atstovė Parlamente Heidi Hautala, kurią W. Browderis anksčiau laikė Magnickio sankcijų Europoje rėmėja, ir suorganizavo minėto dokumentinio filmo peržiūrą. (Sklinda gandų, kad ji susitikinėja su A. Nekrasovu).

Taip pat tarp kviestinių svečių buvo du asmenys, kurių buvimas be galo nustebino gerai susipažinusius su realiu Magnickio reikalu. Vienas jų buvo majoras Pavelas Karpovas, vienas iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos policininkų, kurį S. Magnickis nurodė, kaip vieną iš bendrininkų „Hermitage“ sukčiavimo byloje. Jis taip pat buvo vienas iš pirmųjų rusų pareigūnų, kuriems buvo pritaikytos JAV sankcijos.

Antroji viešnia buvo jau minėtoji N. Veselnickaja, kuri valstybiniam rusų televizijos kanalui NTV iš Briuselio sakė: „Mes kol kas dar neišsiaiškinome visų tų niuansų, su kuriais ponas Browderis gyveno tiek laiko ir toliau gyvena. Jis vienintelis žino tikrąją S. Magnickio mirties priežastį“.

Kai dokumentinio filmo peržiūra galiausiai buvo atšaukta, N. Veselnickaja įsiuto: „Esame be galo pasipiktinę ir jaučiame ... pasišlykštėjimą. Šio filmo premjeros atšaukimas rodo, kad žodžio laisvė Europos Parlamente suteikiama tik vienai pusei“.

W. Browderis mano, kad N. Veselnickaja suvaidino svarbų vaidmenį kuriant A. Nekrasovo dokumentinį filmą. „Rusų spaudoje ji buvo minima, kaip viena iš organizatorių ir kaip žmogus, prisidėjęs prie filmo, nukreipto prieš S. Magnickį“, – sakė jis.

Tarp itin ginčytinų minėto dokumentinio filmo teiginių galima paminėti tai, jog jame teigiama, kad S. Magnickis net nebuvo advokatas, nors net paties V. Putino prezidentiniame puslapyje jis tokiu vadinamas. Be to, jame teigiama, kad kalėjimo prižiūrėtojai S. Magnickio nemušė, nors po mirties darytose nuotraukose ant jo rankų ir kojų matomos mėlynės. Be to, jo oficialiame mirties liudijime nurodoma, kad jis, kaip įtariama, mirė nuo galvos traumos, o Rusijos vyriausybės teismo medikų komandos išvadose sakoma, kad jis patyrė buku daiktu sukeltą traumą, kuri atitinka tokias, kurios padaromos gumine lazda.

A. Nekrasovas taip pat teigia, kad S. Magnickis niekada neatskleidė, jog Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai prisidėjo prie „Hermitage“ antrinių įmonių vagystės. Filme taip pat nurodoma (ką teigia ir Kremlius), kad S. Magnickis ir W. Browderis pavogė 230 mln. JAV dolerių.

Rodos, kad šie teiginiai D. Rohrabacherį įtikino. Gegužės 4 d. JAV kongresmenas „Twitteryje“ parašė: „Neignoruokite drąsaus rusų žurnalisto Andrejaus Nekrasovo, kuris atskleidžia V. Putino nuodėmes. Jis skelbia, kad Magnickio byla yra melas. Išklausykite“.

Prieš šią žinutę ir po jos buvo paskelbta ne viena panašaus turinio žinutė.

Įdomiausia, kad kai šis straipsnis buvo redaguojamas antradienį, „The Daily Beast“ sužinojo apie dar vieną įvykį, susijusį su Pasaulinio Magnickio žmogaus teisių atskaitingumo aktu, kuris turėtų būti tobulinamas Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komitete trečiadienį.

Vienas JAV Kongreso darbuotojas sakė, kad antradienį Kongrese be jokio išankstinio susitarimo apsireiškė buvęs Kalifornijos respublikonų atstovas Ronas Dellumsas bei toks Rinatas Achmečinas.

„Jie sakė, kad prašo Rusijos kompanijos „Prevezon“ vardu atidėti Pasaulinio Magnickio akto priėjimą arba bent jau pašalinti Magnickio vardą, – sakė minėtas darbuotojas. – Ponas Delllumsas sakė, kad tikra gėda, jog toks įstatymo projektas neleis amerikiečiams įsivaikinti rusų našlaičių.“

2015 metų vasarį dienraštis „The New York Times“ identifikavo R. Achmečiną kaip „Vašingtone veikiančio Tarptautinio Eurozacijos instituto direktorių“.

Vėlų antradienio vakarą „The Daily Beast“ gavo D. Rohrabacherio siūlomo minėto akto pakeitimo kopiją. Joje nurodoma, kad trečiadieninės akto projekto redagavimo sesijos metu jis siūlys Užsienio reikalų komitetui „pašalinti Magnickio vardą“.