Savaitgalį iš naujo įsiplieskęs konfliktas nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu.

Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį besipešantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus – Rusiją ir Turkiją, kurios pastaruoju metu įsivėlė į savotišką šaltąjį karą.

Nuo 1988 iki 1994 m. vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių, tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių.

Tačiau pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Simboliškai balandžio 1-osios – melagių dienos vakarą – atsinaujinęs konfliktas tarp armėnų, jų kontroliuojamo Kalnų Karabacho ir teises į šią teritoriją reiškiančio Azerbaidžano naktį iš penktadienio į šeštadienį prasiveržė visa jėga: po intensyvių mūšių skelbiama apie dešimtus, gal net šimtus žuvusiųjų iš abiejų pusių. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.

Nepaisant sekmadienį Azerbaidžano paskelbtų vienašališkų paliaubų, nepanašu, jog susirėmimai artimiausiu metu nutrūktų. Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkė sunkiąją ginkluotę.

Foto: AP/Scanpix

Kruvina kova dėl „juodojo sodo“

Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis, čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų, kurie yra krikščionys. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį reiškia teises į šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „juodąjį sodą“.

Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius.

Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos.

Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerų tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą.

Kiekybinę persvarą turėję azerai turėjo ir daugiau ginkluotės, tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir užėmė okupavo gyvenamas teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių gyventojų palikti savo namus.

1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.

Kodėl karo veiksmai atsinaujino būtent dabar?

Per tokius susirėmimus kasmet abi pusės netenka po maždaug 70 karių. Pavyzdžiui vien nuo 1994 iki 2009 per įvairius apsišaudymus pasienyje žuvo per 3 tūkst. žmonių. Pastarieji 6 metai, nepaisant bandymų ieškoti taikaus kelio iš konflikto, taip pat nebuvo taikingi – žuvo per 280 karių iš abiejų pusių.

Tačiau praėjusio savaitgalio mūšiai primena ne pavienius susišaudymus, o karo veiksmus. Įdomu tai, kad konfliktas įsižiebė kaip tik tuo metu, kai abiejų šalių lyderiai viešėjo Vašingtone, kur dalyvavo Branduolinio saugumo konferencijoje.

Čia Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas taip ir nesusitiko. Tačiau kas ir kodėl be jų žinios leido susišaudymams peraugti į karo veiksmus, lieka neaišku. Vis dėlto aišku, tai, kad konfliktas brendo jau kelerius metus ir apie jo galimybę neslėpė abi pusės.

„Azerbaidžano atstovai nevengdavo kartoti, kad gali imtis ir agresyvių veiksmų Kalnų Karabache. Tiesa, ilgą laiką tai buvo priimama kaip retorinis spaudimo instrumentas, o ne grasinimas konkrečiais karo veiksmais“, – pabrėžė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių instituto profesorius Tomas Janeliūnas. Pavyzdžiui, po pirmųjų savaitgalio mūšių Azerbaidžanas pažadėjo Kalnų Karabacho konfliktą spręsti jėgos būdu.

Pabrėžiama, kad nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerų karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą – vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių – daugiau, nei visas Armėnijos biudžetas.

Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje. Iš pastarosios 2013 metais Azerbaidžanas įsigijo po šimtą naujausių tankų T-90S bei šarvuočių BMP-3 ir BTR-80, dešimtis savaeigių haubicų 2S19 MSTA-S bei raketinių sistemų TOS-1A. Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.

Foto: DELFI

Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, kuri priversta remtis Rusijos parama – rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija.

Vis dėlto svarbu tai, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses. Tiek Azerbaidžanas, tiek Armėnija iš Rusijos įsigijo priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300, salvinės ugnies sistemas BM-30 „Smerč“. Abi valstybės turi įsigijusios balistinių raketų „Točka“.

Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pliekia iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?

Anot T. Janeliūno, viena sąmokslo teorijų gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerų karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija.

„Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas ir savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas“, – apie Rusijos motyvus spėliojo T. Janeliūnas. Maskva jau įrodė norint būti svarbia tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus – jei Gruzijos kare Kremliui ne itin pavyko įrodyti savo, kaip taikdarės vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos balso dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.

„Maskvos ranka“?

Sudėtinga suprasti, kas gi įvyko per pastarąsias kelias dienas. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią galėtų įsikišti Rusija, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą.

Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.

Vis dėlto nepaisant turimos įtakos šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų.

Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku ir Jerevanas atmetė.

Ar kompromisas įmanomas?

Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių, BBC rašo Thomasas de Waalis, knygos apie Kalnų Karabacho konfliktą „Juodasis sodas“ autorius, Carnegie fondo darbuotojas.

Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą.

Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kurio gyventojų dauguma – armėnai, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.

Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai.

Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai jauni kariai tyliai sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas.

Azerbaidžanas naujiems ginklams išleido milijardus JAV dolerių, gautų iš prekybos nafta, o taip vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija.

Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.

Kodėl paliaubų buvo laikomasi?

Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų žmonių nuostolių buvo nuspręsta liautis.

Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų. Azerbaidžanas kaip tik buvo pareiškęs apie nedidelės teritorijos dalies kontrolės susigrąžinimą.

Panašaus pobūdžio karinė operacija taip pat būtų galėjusi atitraukti Azerbaidžano gyventojų dėmesį nuo ekonominių sunkumų, susijusių su naftos kainos smukimu. Iš tikrųjų Armėnijos ir Azerbaidžano gyventojai pastarosiomis dienomis buvo pamiršę apie vidines problemas ir pirmenybę teikė nė šalies lyderių kritikai, o patriotiniams raginimams vienytis ir kelti vėliavas.

Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį, stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto.

Separatistai: susitarta dėl paliaubų

Azerbaidžanas ir Kalnų Karabacho regioną kontroliuojantys armėnų separatistai antradienį susitarė užbaigti keturias dienas trukusius įnirtingus susirėmimus dėl tos ginčijamos teritorijos, nurodė sukilėlių gynybos ministerija.

„Su Azerbaidžanu pasiektas susitarimas nutraukti ugnį“, – tarptautinės bendruomenės nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos gynybos ministerijos atstovas sakė naujienų agentūrai AFP.

„Duotas įsakymas liautis šaudyti“, – pridūrė jis.

DELFI primena, kad Azerbaidžanas sekmadienį jau skelbė apie „vienašališką“ ugnies nutraukimą, bet Armėnijos pajėgos tvirtino, kad susirėmimai tęsiasi nepaisant tarptautinio spaudimo nutraukti kovas.