Valdančiosios koalicijos krikščionių demokratų (CDU) ir socialdemokratų (SPD) partijos patyrė karčių pralaimėjimų. Tačiau rinkimų rezultatai Vokietijoje interpretuojami labai prieštaringai.

Vieni teigia, kad balsuodami už „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD) rinkėjai nubaudė valdančiąją koaliciją. Pagal vingrius kitų išvedžiojimus išeitų priešingai: rinkėjai pasisakė už kanclerės kursą, didelį balsų skaičių atiduodami ją atvirai rėmusiems SPD ir Žaliųjų lyderiams.

Aišku viena – piliečiai, savo protesto balsais tikėjęsi priversti A. Merkel pakeisti kursą, didžiai apsivylė: kanclerė per pirmadienio spaudos konferenciją pareiškė tęsianti savo pabėgėlių politiką, tik žadėjo ją sėkmingiau „komunikuoti“, kad „išgirstų“ ir AfD rinkėjai.

O juk rinkimų rezultatai teikia rimto pagrindo susirūpinti abiems valdančiosios koalicijos partijoms.

CDU tai buvo juodas sekmadienis: Badene-Viurtemberge ji pirmąkart istorijoje nusmuko į antrąją vietą. Šioje krikščionių demokratų tvirtove laikomoje žemėje kaip ir kaimyniniame Reino krašto-Pfalco regione krikščionys demokratai pasiekė visų laikų prasčiausią rinkimų rezultatą. Tik Saksonijoje-Anhalte CDU pavyko išlaikyti praėjusioje kadencijoje užimtas pozicijas.

Tuo tarpu AfD džiūgavo, tiek šalies rytuose, tiek ir vakaruose gavusi dviženklius procentus balsų, o dviejose žemėse netgi pralenkusi „liaudies partija“ vadinamą SPD. Saksonijoje-Anhalte ji surinko 24,2 procentus balsų, toli už savęs palikdama socialdemokratus (10,6 procentai).

Nors lyginant su ankstesniais metais visose žemėse maždaug 11 procentų išaugo rinkėjų aktyvumas, tačiau naujais rinkėjais galėjo džiaugtis pirmiausia „Alternatyva Vokietijai“.

„Mes sugrąžinom rinkėjus prie rinkimų urnų“, – didžiavosi partijos lyderė Frauke Petry. Kaip parodė apklausos, AfD sugebėjo persivilioti ir dešimtis tūkstančių ankstesnių CDU, SPD, Žaliųjų bei kairuoliškos „Die Linke“ rinkėjų.

Kaip reaguoja didžiosios partijos? Autosugestyvus pasakojimas apie pergalę

Rinkimų vakarą artima kanclerės bendražygė, gynybos ministrė Ursula von der Leyen (CDU) per pirmąjį valstybinės televizijos kanalą aiškino, kad laimėjo kanclerės kursas, jos humaniška laikysena pabėgėlių klausimu, jos pastangos rasti europinį krizės sprendimą.

Laimėjo tie, kurie nesvyruodami parėmė kanclerę: žaliasis Badeno-Viurtembergo premjeras Winfriedas Kretschmannas ir socialdemokratė Reino krašto-Pfalco premjerė Malu Dreyer.

Pralaimėjo kanclerės kursu suabejoti drįsę CDU kandidatai šiose žemėse: Julija Klöckner ir Guido Wolfas. Pagrindinė šio interpretacinio pasakojimo žinia – rinkėjai nepasitiki nepastoviais ir abejojančiais, nusigręžia nuo neištikimųjų.

Ursula von der Leyen

A. Merkel kanceliarijos vadovas Peteris Altmaieris šventai įsitikinęs: rinkėjai parėmė kanclerę, nes tai – „humaniškas ir racionalus kursas Europoje“.

Tokie aiškinimai pribloškė seseriškos partijos CSU vadovą, Bavarijos premjerą Horstą Seehoferį: „Nebežinai, kuo labiau stebėtis, rinkimų rezultatais ar jų interpretacijomis...“

Politinio žurnalo „Cicero“ vyriausias redaktorius Christophas Schwennicke tokią interpretaciją, kai pralaimėjimas pristatomas kaip pergalė, vadina absurdo teatru ir autosugestija, neturinčia nieko bendro su realybe.

Paradoksalus rinkėjų elgesys: laimi už kanclerę besimeldžiantis Žaliasis

Vis dėlto reikia pripažinti, kad dirvą tokioms vingrioms interpretacijoms teikia paradoksalus dalies rinkėjų elgesys. Jį gerai atskleidžia Julijos Klöckner, pagrindinės CDU kandidatės Reino krašto-Pfalco žemėje, likimas. Į šią jauną, charizmatišką politikę ne vienas krikščionis demokratas dėjo partijos ateities viltis ir netgi matė joje būsimą kanclerę.

Pabėgėlių krizės pradžioje ji drauge su kanclere plaukė ant emocinės „svetingumo kultūros“ bangos. Krizei vis labiau gilėjant, J. Klöckner pabandė koreguoti kanclerės kursą, sukurdama savo krizės įvaldymo planą su dienos kontingentais pabėgėliams ir griežtu jų tikrinimu pasienyje.

Julijja Klöckner, Angela Merkel

Ir štai, rinkėjų apklausose ilgokai pirmavusi krikščionių demokratų žvaigždė pralaimėjo žemės premjerės postą užimančiai Malu Dreyer (SPD), kuri TV dvikovoje su J. Klöckner pareiškė be išlygų remianti kanclerės kursą.

Panašus scenarijus pasikartojo ir Badene-Viurtemberge, kur nugalėjo ne CDU kandidatas, siekęs koreguoti partijos vadovės kursą, o Žaliasis premjeras W. Kretschmannas, nuoširdžiai pritariantis A. Merkel pabėgėlių politikai ir netgi viešai prisipažinęs, jog meldžiasi už kanclerės sveikatą.

Besąlygiška ištikimybė kanclerei kaip rinkiminės sėkmės laidas? Šią interpretacinę versiją griauna Saksonijos-Anhalto žemės vadovo Reinerio Haseloffo (CDU) rinkiminė sėkmė. Prie jos tikrai prisidėjo kanclerės nemėgstamas žodis „Obergrenze“ – limitas. Mat R. Haseloffas jau pačioje krizės pradžioje nubrėžė pabėgėlių limitą savo žemei ir tą patį padaryti atkakliai ragino kanclerę.

Kaltininkas rastas: tai nuolatinis kanclerės pabėgėlių kurso kritikas H. Seehoferis

Tačiau ir išradingiausi išvedžiojimai, nuoširdžiausia savitaiga neįstengs pralaimėjimo rinkimuose paversti pergale. Rinkimų rezultatai skatintų klausti ir analizuoti: Ką darėme ne taip? Kas nulėmė AfD sėkmę? Deja, pirmiausia pulta ieškoti kaltininko.

Socialdemokratai netruko jį rasti: tai Bavarijos premjeras Horstas Seehoferis. Esą nuolatinė jo kritika kanclerės adresu dėl pabėgėlių politikos pakenkė krikščionių demokratų kandidatams ir kaip palankus vėjas pūtė į AfD iškeltas alternatyvias bures.

Horstas Seehoferis

H. Seehoferis kaltinimus atmeta, nurodydamas, kad iš tikro šis pralaimėjimas turi tik vieną priežastį: pabėgėlių politiką, ką atskleidžia ir rinkėjų apklausos: iki rugsėjo visose trijose žemėse už CDU pasisakė virš 40 procentų rinkėjų. Tačiau pabėgėlių politika ištirpdė šį komfortišką pirmavimą. H. Seehoferis ragino užuot kalbėjus apie problemą, ją spręsti. Ir nedelsiant keisti kursą.

Kalnuotos Bavarijos premjeras rinkimų rezultatus vaizdžiai apibūdino geologų kalba: „Juk tai – tektoniniai poslinkiai mūsų politiniame kraštovaizdyje.“ „Nepriimtina, kad atsakas į tokius rinkimo rezultatus būtų: ir toliau bus kaip buvę.“

Tačiau kanclerė kietai laikosi kurso

Porinkiminėje spaudos konferencijoje A. Merkel nedviprasmiškai pareiškė: „Iš esmės ir toliau tęsiu tai, ką dariau ankstesniais mėnesiais“. Ji sakėsi tikinti europiniu pabėgėlių krizės sprendimu drauge su Turkija. O dienos kontingentai bei limitai pabėgėliams, kurių rinkiminėse kampanijose reikalavo visų trijų žemių krikščionų demokratų kandidatai, jai ir toliau lieka nepriimtini.

Tiesa, kanclerė pripažino, kad Balkanų kelio uždarymas Vokietijai išėjo į naudą, nes dabar į šalį atvyksta tik vidutiniškai po 100, o ne po kelis tūkstančius migrantų per dieną. Tačiau tai nesąs ilgalaikis sprendimas, užtenka pažvelgti į Graikijos pasienį su Makedonija, kad tuo įsitikintume.

Vis dėlto viešumą pasiekė informacija, kad už uždarų durų A. Merkel buvusi kiek savikritiškesnė, pripažindama tą faktą, kad jos pabėgėlių politika neigiamai paveikė rinkimų rezultatus.

Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas (CDU) nemėgino padėties pagražinti. Pasak jo, tai buvo įspėjamasis šūvis valdančiosioms partijoms ir medžiaga pamąstymui.

Aktualus šūkis – susitelkti apie kanclerę ir kritika nesilpninti jos pozicijų Briuselyje

Tačiau bent jau kol kas valdančiosios koalicijos partijos neskuba analizuoti savo klaidų, įvardindamos tik du, jų manymu, taisytinus dalykus: viena, būtina labiau susitelkti apie kanclerę ir, antra, būtina geriau paaiškinti piliečiams teisingą jos kursą.

Socialdemokratų frakcijos parlamente vadovas Thomas Oppermannas dar rinkimų vakarą reikalavo CDU und CSU tuoj pat nutraukti tą „nelemtą“ tarpusavio ginčą pabėgėlių politikos klausimais.

Juolab kad dar šią savaitę vyks naujas ES viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi rasti A. Merkel siekiamą „ilagalaikį sprendimą“. Todėl dabar ne laikas mėginti priversti kanclerę koreguoti pabėgėlių kursą, nes taip gali būti susilpnintos jos derybinės pozicijos Briuselyje.

Be to, rudenį laukia rinkimai kitose žemėse, vidiniai ginčai dar ir dėl to nepageidautini. „Visiems aišku, kad tai įmanoma tik tuomet, jei neabejojama Merkel“, – cituoja politiko, priklausančio A. Merkel kritikams, žodžius savaitraštis „Die Zeit“.

Nors politikos ekspertai jau senokai atkreipė dėmesį į kanclerės valdymo stilių, labiau tinkamą XIX amžiui, pagal principą: pasakiau ir baigta.

Dar prieš mėnesį demokratijos tyrinėtojas, profesorius Wolfgangas Merkelis apgailestavo, kad kanclerė savo sprendimo dėl pabėgėlių nepateikė svarstyti parlamente, o tik kartojo: „Mes pajėgsim tai padaryti.“

Tuomet vyriausybė būtų buvusi priversta paaiškinti, ką ir kaip ji pajėgs, opozicija būtų galėjusi kelti klausimus ir abejones. Tuomet ir piliečiui būtų tapę aiškiau, kas jo laukia.

Užuot įsiklausę į rinkėjų pasiųstą žinią, didžiosios partijos žada ateityje sėkmingiau perteikti savąją žinią rinkėjams

Didžiosios partijos sekmadienio rinkimus vadina protesto rinkimais, pasak jų, tai įniršę ar įsibaiminę piliečiai nulėkė balsuoti už AfD. Christophas Schwennicke nepatenkintas tokiu piliečių emocionalizavimu. Tai nėra vien „baimės varomi rinkėjai“, bet ir pagrįstų abejonių dėl A. Merkel politikos turintys piliečiai.

Ekspertai jau anksčiau atkreipė dėmesį į atkaklų politikų nenorą matyti susidariusios situacijos. Apie kanclerės pabėgėlių kursą visais valstybinių medijų kanalais kalbėta plačiai ir išsamiai, ką čia begalima naujo paaiškinti? Priešingai, būta kai kurių piliečiams svarbių temų tabuizavimo, tarkime, apie tai, kad Vakarų pasaulyje išties sunku integruotis žmonėms iš islamiškos kultūros erdvių, – aiškino komunikacijos profesorius Norbertas Bolzas.

O komunikacijos profesorius Joachimas Trebbe ir sociologijos profesorius, dešiniųjų judėjimų tyrinėtojas Werneris J. Patzeltas dar prieš rinkimus sutartinai nurodė, jog politinė ir medijų klasė pasikėlė virš dominuojančio kasdienio piliečių diskurso ir nenori girdėti, koks nepopuliarus jų proteguojamas požiūris tarp daugumos šalies gyventojų, įskaitant ir nemažą dalį CDU rinkėjų.

Deja, artimiausi kanclerės bendražygiai ir po rinkimų lieka įsitikinę jos kurso teisingumu, tik, esą, jis ligi šiol nebuvo pakankamai gerai išaiškintas piliečiams. O ir pati A. Merkel sakėsi norinti visus, taip pat ir AfD rinkėjus, pasiekti savo argumentais.

Sociologų vertinimu, AfD užpildė partijų spektro dešinėje žiojėjusią tuštumą

Didžiosioms partijoms pavojingas atrodo kiekvienas politinis judėjimas į dešinę nuo jų. Nors politologai, partijų ir judėjimų ekspertai jau seniai nerimavo dėl neįprastai susiaurėjusio partijų spektro. Ekonomikos profesoriaus, AfD atstovo spaudai Jörgo Meutheno vaizdingu pasakymu, „Vokietijoje turime iki gelmių socialdemokratišką vientisą masę.“

70 metų vokiečių krikščionys demokratai dėjo pastangas, kad tik dešiniau nuo jų neatsirastų ir neįsitvirtintų jokia demokratinė partija. Drauge pati CDU nuo A. Merkel valdymo laikų vis labiau slinkosi į kairę, palikdama nemažą dalį konservatyvių savo rinkėjų be politinės pastogės.

Pasak sociologo W. J. Patzelto, daugumai konservatorių CDU jau seniai yra tapusi pernelyg „socialdemokratiška“. O politologas Oskaras Niedermayeris pastebi, kad A. Merkel vadovavimo metais CDU atsisakė daugelio konservatyvių pozicijų. Bavarijos CSU to nepadarė, kas aiškiai matyti ir seseriškų partijų nesutarimuose pabėgėlių klausimais.

Ekspertai laikosi gana vieningos nuomonės, kad būtų didžiausia klaida ir toliau stengtis izoliuoti AfD, nes tai ją tik sustiprintų.

„Dešinysis spektras šiuo metu gauna daugiau balsų. Koalicija tarp CDU ir AfD iš esmės būtų visose trijose žemėse įmanoma, tik politiškai opurtunistiška. Ir vis viena: socialdemokratiškai žalia epocha kol kas eina į pabaigą“, – apibendrina W. J. Patzeltas.