J. Varufakis tikina, kad jo puoselėjamas judėjimas turi atimti valdžią iš autoritarinio elito ir teisingai ją paskirstyti visiems Europos gyventojams. Valdantysis elitas esą absoliučiai neatsakingas. Europos Parlamentas – bedantė organizacija, kuri negali kurti įstatymų.
J. Varufakis siūlo Europai siekti politinės sąjungos panašiai kaip JAV, nes tik tvirtoje politinėje sąjungoje įmanoma demokratija. Jis įsitikinęs, kad jo paneuropinis judėjimas taps daugiau nei tiesiog „analitiniu centru“ ar „interneto bendruomene“, bet mano, kad jis apsieis be lyderio. Pats J. Varufakis sakosi būsiąs judėjimo veidu, bet ne vadovu, taip pat nebus oficialaus valdymo komiteto, ar centro, kuris organizuos visą veiklą.
Buvęs Graikijos finansų ministras J. Varufakis kritikų dėl panašumo dažnai lyginamas su valdovu Voldemortu, blogiuku iš knygų apie Harį Poterį. Tiek Voldemortas, tiek ir J. Varufakis savo karjerą baigė liūdnai.
J. Varufakiui teko trauktis nepavykus iš esmės persiderėti gelbėjimo paskolų sąlygų su ES partneriais. „Mano karjera rodo, kad tautinės demokratijos modelis žlugo“, – pasitraukęs aiškino J. Varufakis ir šitaip pritraukė daug sekėjų. Jis jiems atskleidė, kad per susitikimus su kitais Europos finansų ministrais jį ypač pritrenkė Vokietijos atstovo Wolfgango Schauble pareiškimas, kad rinkimų rezultatai negali keisti jau nusistovėjusios ūkio politikos.
J. Varufakis bandė aiškinti, kad atvyksta kaip rinkimuose laimėjęs politikas, todėl gerbiantys demokratiją į tai privalo atsižvelgti. Dar labiau J. Varufakį papiktino kai derybose jis bandė nežymiai keisti rodiklius pagal kuriuos ES vertintų Graikijos ekonomikos būklę, bet jam nuolat atsakydavo – taisyklės yra taisyklės ir jų keisti negalima, nes tokios taisyklės. Štai kodėl Europos Sąjungos institucijose užstrigtų bet kurios tautos išrinkta valdžia, jeigu bandytų ką nors keisti. O tai, pasak J. Varufakio, reiškia tautų demokratijos ES pabaigą ir ją atkurti galima tik jeigu visose Bendrijos valstybėse prasidės vieningas demokratijos judėjimas.
Būtent tokį paneuropinį judėjimą J. Varufakis praėjusią savaitę formaliai atidarė Vokietijoje, Berlyne. Vietą pasirinko dėl simbolinių priežasčių, prisimindamas minėto W. Schauble pareiškimą, nuvertinantį rinkimus.
„Reikia judėjimo, kuris visoje Europoje prasidėtų vienu metu ir peržengtų sienas bei partijų pažiūras. Jo tikslas paprastas – susodinti europiečius aplink virtualų stalą, panašų, kokį turime čia. Turime aptarti visiems bendras problemas ir jų bendrus sprendimus“, – kalbėjo judėjimo „Už demokratiją Europoje“ sumanytojas J. Varufakis.
Pasak jo, be politinės tautos nėra parlamento, kuris yra kiekvienos demokratijos pamatas. ES valdžia išsklaidyta tarp Europos Parlamento, Europos Komisijos, Europos Vadovų Tarybos, ministrų tarybų, Europos centrinio banko, įvairiausių specializuotų agentūrų.
Vienus politikus rinkėjai tarsi renka į Europos parlamentą, bet tik savo šalyse, kitus pareigūnus skiria valstybės ir tokioje painiavoje atsidūrę rinkėjai jau negali suvaldyti pareigūnų. Panašią kritiką ir be J. Varufakio Bendrijai žėrė daugybė mąstytojų ir politikų.
Tačiau J. Varufakis vienas iš nedaugelio, kuris painiavą žadą išnarplioti kurdamas masinį judėjimą peržengiantį tautų sienas. Tai tarsi pirmoji visos Europos partija. Visgi pats J. Varufakis judėjimo dar nevadina partija, tačiau, nepaisant to, jis ragina į judėjimą lygiuotis kitas įprastas partijas. Visos jos kol kas veikia tik nacionaliniu mastu ir į šeimas susiburia tik kai į Europos Parlamentą patenka savo šalyse laimėję nariai. O turėtų būti priešingai – pirma Europos partijos ir tik paskiau rinkimai į Europos Parlamentą visoje Europoje vienu metu.
„Mes žinome, kad grįžti prie tautinių valstybių nebegalime. Nebegalime vėl atkurti sienų. Negali atsitverti nei Vokietija, nei Prancūzija, nei Graikija, nei bet kuri kita šalis“, – sakė J. Varufakis.
J. Varufakio judėjimas per dvejus metus norėtų suburti visos Europos politikus ir intelektualus į Konstitucinę asamblėją. Ši asamblėja pagal Amerikos pavyzdį Europai parašytų Konstituciją. O kol kas J. Varufakis spaus Europos institucijas bent jau laikytis visiško skaidrumo principų. Jis netgi siūlo Europos viršūnių susitikimus transliuoti tiesiogiai ir atskleisti derybų detales.
Kritikai abu J. Varufakio tikslus laiko pernelyg naiviais. Jei ministrų susitikimus kameros transliuos tiesiogiai, jie vis tiek susitars užkulisiuose iš anksto. O jei Konstitucinę asamblėją pavyks surinkti, ar ją palaikys pagrindiniai Europos politikai ir mąstytojai? Kol kas J. Varufakio komandoje negirdėti vardai, o judėjimo manifeste pernelyg daug marksistinių įžvalgų, kad jis būtų priimtinas plačiai visuomenei ar juo labiau J. Varufakio nuolat per dantį traukiamiems įtakingiesiems.
Anot J. Varufakio, gali būti, kad jo sukurtas judėjimas žlugs, tačiau bandyti reikia tol, kol galiausiai istorijos procesą Europoje pavyks pakreipti integracijos kryptimi.
Bet ar tikrai JAV integracija pavyzdys Europai? Tokį klausimą kelią J. Varufakio kritikai. Amerikiečiai naujame žemyne buvo naujakuriai, dažnai dėl persekiojimų bėgę iš senojo pasaulio, todėl galėjo ir norėjo ant plyno lauko projektuoti naują valstybę. O už europiečių nugaros tūkstantmetė įvairių valstybių tradicija, todėl imti ir rašyti naują Konstituciją daug sunkiau. Štai kodėl Europos integracija per pusę amžiaus žengė tik lėtais kompromisų žingsniais ir gal būtent tokia kompromisų painiava europiečiams priimtiniausia? Jeigu net karo griuvėsiuose gyvenę politikai nesugebėjo parašyti politinę sąjungą steigiančios Konstitucijos, argi sugebės kažką nauja pasiūlyti prieštaringai vertinamas J. Varufakis? Tai klausimas, kurį galės užduoti ir prie judėjimo jungtis svarstantys lietuviai, jei tik J. Varufakis laikysis pažado ir judėjimo padalinį atidarys kiekvienoje Europos šalyje.
