Po išpuolių mes teroristams nuolankiai ant lėkštutės pateikiame... pergalę. Kalbant apie terorizmą, įdomiausia tai, kad tikroji išpuolių sėkmė priklauso ne nuo teroristų, bet nuo jų aukų ir jų reakcijos. George W. Busho valdžia po Rugsėjo 11-osios tragedijos parodė puikų pavyzdį, kaip nederėtų elgtis – sekė invazija į Afganistaną ir Iraką (kur vėliau ir užgimė ir „Islamo valstybė“), Gvantanamo atidarymas ir kiti atsakomieji veiksmai.
Būtų beprotiška manyti, kad Osamą bin Ladeną ir „Al Qaedą“ nubaudėme invazija į Afganistaną ir Iraką. Viskas priešingai. Tikroji Rugsėjo 11-osios išpuolių sėkmė buvo ne bokštų dvynių griūtis Niujorke, bet būtent invazija į minėtąsias dvi valstybes. Būtent išpuolius išgyvenusieji savo skriaudėjams ir įteikė pergalės dovaną – tai buvo sprendimas keršyti.
Ko mūsų priešai iš mūsų tikisi?
Privalome nepamiršti pamokų, kurias išmokome iš neetiško tuometinės Busho administracijos elgesio. Pradėkime užduodami sau klausimą, ko iš mūsų tikisi mūsų priešas. Kokia mūsų reakcija juos pradžiugintų?
Atsakymas labai paprastas: išpuolius Paryžiuje įvykdžiusi „Islamo valstybė“ nori, kad mes imtume žudyti musulmonus. Jie siekia provokuoti karinio konflikto Sirijoje eskalavimą. Nori kurstyti neramumus. Siekia provokuoti konfrontacijas su musulmonais Vakarų pasaulyje.
„Islamo valstybė“ mano, kad musulmonams Vakarų visuomenėje ne vieta, kad šie du pasauliai kartu egzistuoti negali. Visa jų propaganda, paremta klaidingu paniekintos „musulmonų savigarbos“ atkūrimo siekiu, iš tikrųjų tėra gudri afera. „Islamo valstybė“ nori, kad mes imtume žudyti musulmonus – tam, kad jie turėtų kuo pateisinti savo karą.
„Islamo valstybė“ arba „Daesh“ – teroristinė organizacija, tad mes negalime jų mokyti ir tikėtis, kad jie atsisakys savo kruvinų idealų ir elgsis taip, kaip norime mes. Jie veikia ir veiks vadovaudamiesi vienu vieninteliu principu – ir šis principas yra terorizmas.
Jie taip elgiasi siekdami patekti į mūsų politinę dienotvarkę. Nori, kad pasimestume vertybių sistemoje ir neatskirtume gero nuo blogo. Nori, kad mūsų akys būtų nukreiptos išskirtinai į juos. Įsitraukę į teroristų primestą žaidimą pagal jų taisykles, mes tiesiog imame ignoruoti savo interesus ir veikti prieštaraudami logikai.
Agresija – vienintelis būdas, padėsiantis jiems išsaugoti galią
Taip, ir aš buvau „Islamo valstybės“ auka, tikrai neketinu nuvertinti terorizmo siaubo. Jie dešimčiai mėnesių iš manęs atėmė laisvę. Privertė kentėti mano šeimą. Išžudė mano geriausius draugus. Nepaisant to, tai, ką jie padarė dviejų dešimčių įkaitų iš Vakarų grupelei, yra niekas palyginus su kančiomis, kurioms pasmerkė Sirijos ir Irako žmones. Vis tiek negalėčiau pasakyti, kad jie ir yra blogis – tik vienas iš didžiojo blogio simptomų.
Įsivaizduokite, kad pas jus užsuko draugas, kuris skundžiasi, kad jo virtuvėje apsigyveno tarakonai. Bičiulis prašo pagalbos kovoje su kenkėjais. Kartu su draugu nuvykstate pas jį į namus ir apstulbstate išvydę, kad jo virtuvėje tikrų tikriausias pragaras – nešvaru, vien purvas ir riebalai, trupiniai ir pūvantis maistas. Nejaugi jus stebina, kad tokiomis sąlygomis virtuvėje užsiveisė tarakonai?
Galite nuodugniai sutvarkyti virtuvę, ir tarakonai, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išsinešdins patys. Arba galite pradėti juos persekioti, naikinti, imtis nuodų ar darbuotis šlepete. Nepaisant to, kol virtuvė atrodys kaip po karo, tarakonai niekur nedings. „Islamo valstybė“ – tarakonai, mintantys Artimųjų Rytų purvu.
Jų režimo totalitarizmas perša išvadą, kad vienintelis būdas išlikti valdžioje ir išsaugoti galią – demonstruoti agresiją. Sirijoje gyvenantys žmonės verčiami save suvokti pagal išpažįstamą religiją, o ne tautybę. Grėsmę išrausime su šaknimis tik tuo atveju, jeigu susidorosime su tikrosiomis terorizmo priežastimis, o žudysime pačius teroristus.
Kova su terorizmu paremta propaganda
Po išpuolių Paryžiuje Vakarai suintensyvino karinius veiksmus prieš „Islamo valstybę“. Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia atsisakyti karinių pajėgų – tai vienas iš kiekvienos šalies arsenale turimų ginklų. Šiuo atveju, kalbant apie antiteroristinę strategiją, svarbiausias vaidmuo turėtų tekti tikrai ne joms.
Jeigu „karas su terorizmu“ iš tikrųjų egzistuoja (šį terminą vartoju itin atsargiai), privalome nė akimirkai nepamiršti, kad tai visų pirma asimetriškas konfliktas, paremtas propaganda. Kai dedasi tokie dalykai, šio karo, šiuo metu vykstančio Artimuosiuose Rytuose, nugalėtojai tikrai nebus drąsiausi kovotojai, apsirūpinę brangiausiais ir moderniausiais ginklais.
Laimės tas, kurio pusėje atsidurs Sirijos žmonės ir jų palaikymas. Jeigu sugebėsime pademonstruoti solidarumą jų norams, pademonstruoti, kad mums rūpi jų saugumas ir kartu ieškosime politinio konflikto sprendimo, „Islamo valstybė“ žlugs.
Panašu, kad šiuo metu politinis sprendimas praktiškai nepasiekiamas, nes konfliktuojančios pusės atrodo nesutaikomos. Tai reiškia, kad pagrindinis mūsų tikslas artimoje ateityje yra ne kas kita, o civilių saugumas.
Ar turėtume vietoj ISIS ir „Islamo valstybės“ džihadistus vadinti „Daesh“?
„Islamo valstybės“ teroristai ir lyderiai tiesiog negali pakęsti žodžio „Daesh“ – tai frazės „al-Dawla al-Islamiya fi Iraq wa ash-Sham“ trumpinys. Šis žodis arabų kalba skamba panašiai kaip „nesantaikos kurstytojai“ (Dahes) arba „tas, kuris trypiamas“ (Daes). „Islamo valstybės“ teroristai netgi grasina visiems, kurie, kalbėdami apie juos, vartos terminą „Daesh“, nupjauti liežuvius.
Kokia būtų gėda, jeigu po išpuolių Paryžiuje ir viso pasaulio nuoširdžiai išreikšto solidarumo prancūzams mes užsimerktume prieš faktą, kad kiekvieną dieną jau ketverius metus konfliktas Sirijoje nusineša mažiausiai 200 aukų.
Ne mažiau gėdingi ir politiniai raginimai palaikyti Sirijos valdantįjį režimą, kuris nuo konflikto pradžios pražudė net 90 proc. visų civilių aukų.
Taikūs žmonės iš Sirijos apsaugą ir ramybę randa tik pasiekę saugias teritorijas, kurias kontroliuoja pajėgos, nepritariančios tiek Sirijos prezidento Basharo al Assado, tiek „Islamo valstybės“ valdymui. Bet kaip jiems pasiekti saugią priebėgą, kai virš galvų skraido naikintuvai ir krinta bombos?
Jeigu virš opozicijos pajėgų kontroliuojamų teritorijų būtų paskelbtos neskraidymo zonos, „Islamo valstybei“ tai būtų itin skaudus smūgis. Galiausiai bent šiek tiek lengviau atsikvėptų Sirijos demokratai, kurie jau ketverius metus vienu metu kovoja net su dviem aršiais priešais. Teroristų kontroliuojamų teritorijų gyventojai taip pat turėjo naudos iš neskraidymo zonų deklaravimo – galėtų priešintis teroristams.
Radikalizaciją išprovokavo ne kas kitas, o bandymai numalšinti revoliuciją. Saugumo atkūrimas (bei humanitarinė pergalė saugiai perkėlus nuo karo bėgančiuosius) leistų Sirijos žmonėms ramiau pasvarstyti apie savo ateitį ir apgalvoti politinio projekto galimybes. Suteikime progą Sirijos žmonėms liautis kiekvieną mielą dieną bijoti dėl savo gyvybės, ir „Islamo valstybė“ subyrės kaip kortų namelis.
Nicolas Heninas – žurnalistas ir ekspertas iš Artimųjų Rytų. Nuo 2013 metų birželio iki 2014 metų gegužės jis buvo „Islamo valstybės“ įkaitas. N. Heninas parašė knygą „Jihad Academy, the Rise of the Islamic State“ (liet. Džihado akademija – „Islamo valstybės“ iškilimas).