Spalio 10 dieną amerikiečių ir rusų kariniai lėktuvai „atsidūrė vienas nuo kito vizualaus identifikavimo atstumu“. Dviejų šalių kariškiai bando susitarti, kaip koordinuoti savo veiksmus, kad danguje virš Sirijos būtų išvengta „nenumatytų incidentų“.
Vašingtonas ir Maskva nepriklausomai vieni nuo kitų vykdo ten oro antskrydžius, kurių tikslai skiriasi. Abi pusės bombarduoja sausumos objektus, tad per klaidą apšaudyti svetimą lėktuvą, atrodytų, pakankamai sunku. Vis dėlto neplanuoti „suartėjimai“ sukuria įtampą.
Turkija tvirtina, kad jis įsiveržė į šalies oro erdvę ir nereagavo į perspėjimus, tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atmeta tokius kaltinimus ir sako, kad Turkijos veiksmai – dūris į nugarą.
Įvykiai Sirijoje primena apie Šaltojo karo laikotarpio konfrontaciją ore.
Dešimtys incidentų, šimtai žuvusiųjų
Turimais duomenimis, vien nuo 1950 iki 1983 metų Sovietų Sąjungos ir JAV bei jų sąjungininkių pilotai naudojo ginklus vieni prieš kitus apie keturias dešimtis kartų. Įvardinti tikslaus skaičiaus neįmanoma, kadangi duomenys apie kai kuriuos epizodus gauti tik iš vienos pusės, o kita informacijos nepatvirtino.
Neskaičiuojant karinių nuostolių Korėjos, Vietnamo ir Artimųjų Rytų karuose, vien per įvairius „nesusipratimus“ Vakarai per šį laikotarpį prarado 27 lėktuvus bei sraigtasparnius ir 139 kariškius, o Sovietų Sąjunga – vos šešis orlaivius.
Neskaitant Pietų Korėjos „Boeing“ katastrofos 1983 metais, daugiausiai aukų – net 17 gyvybių – pareikalavęs incidentas įvyko 1958 metų rugsėjo 2 dieną, kai keturi sovietų naikintuvai „MiG-17“ atakavo ir numušė amerikiečių žvalgybos lėktuvą „Hercules“. Jis nukrito Armėnijoje. Žuvusiųjų palaikus Jerevanas sugrąžino po 40 metų.
Karo istorikų vertinimais, šį disbalansą galima paaiškinti tiek Maskvos aršumu ir nesivaldymu, ir ta aplinkybe, kad būtent Sovietų Sąjunga buvo praktiškai iš visų pusių apsupta amerikiečių bazių, o ne atvirkščiai.
Vašingtonas tvirtino, kad dauguma atvejų Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių oro erdvės pažeidimų arba nebuvo, arba tai buvo atsitiktinė klaida. Sovietai kaskart kalbėjo apie „tyčinę provokaciją“.
Daugeliu atvejų sovietų politikai ir generolai elgėsi neprognozuojamai: nekreipė dėmesio į nežymius kitos pusės nukrypimus, o kažkurią akimirką dėl jiems vieniems žinomų priežasčių staiga nuspręsdavo padaryti tam galą ir be įspėjimo įsakydavo savo lakūnams negailestingai šaudyti. Ypač ryškiai tai pasireiškė sienos tarp dviejų Vokietijų rajone 1960-1964 metais.
Anksčiau ji de facto buvo laikoma ne valstybine, o demarkacine linija tarp okupuotų buvusių sąjungininkų zonų.
Iškilus Berlyno sienai sovietų karinės oro pajėgos surengė tikrą medžioklę prieš amerikiečių ir britų lėktuvus, padariusius menkiausius pažeidimus. Kaip prisimena buvęs 16-osios oro divizijos vadas Ivanas Pstyga, buvo keliamas uždavinys ne išstumti priešą iš savo oro erdvės ar priversti jį nutūpti, o „bet kokia kaina nubausti kaltininką“.
„Į būsimo karo sąskaitą“
Dar nesibaigė karas, kai 1945 metų kovo 18 dieną amerikiečių naikintuvas „Mustang“ Кostšynio rajone per klaidą stojo į kovą su sovietiniais naikintuvais „Jak-3“ ir numušė šešis lėktuvus. Du pilotai žuvo, vienas buvo sužeistas.
Tų pačių metų balandžio 17 dieną sovietų asas Ivanas Kožedubas taip pat per nesusipratimą numušė du „Mustang“ naikintuvus.
Visų kovojančių šalių pilotai skrupulingai skaičiavo savo pergales ore, tačiau šių „Mustang“ I. Kožedubui, suprantama, neįskaičiavo. Aviacijos korpusui vadovavęs generolas leitenantas Jevgenijus Savickis nurodė: „Niekam nepasakok. Šios pergalės – į būsimo karo sąskaitą“.
Pirmieji šūviai
Kai sovietų ir amerikiečių pajėgos 1945 metų rugsėjo pradžioje įžengė į Korėją, amerikiečių lėktuvai iš pradžių laisvai judėjo virš sovietinės zonos, skrisdami į Mandžiūrija savo buvusių belaisvių. Tačiau jau po dviejų mėnesių iš Maskvos atvykusi komisija pareikalavo „įvesti tvarką“.
Eilinė „skraidanti tvirtovė“ „B-29“ buvo perimta sovietų naikintuvų ketverto, kuris privertė ją nutūpti. Iš pradžių ekipažas atsisakė paklusti, tačiau kai naikintuvas papliūpa padegė vieną iš variklių, jiems teko nusileisti sovietų oro uoste. Pilotai buvo išsiųsti į tėvynę, tačiau lėktuvo neatidavė, jis buvo nusiųstas į Maskvą tyrimams.
Kai sovietų pareigūnai pasiteiravo amerikiečių vado, kodėl jis nepaleido atsakomosios ugnies, tas nuoširdžiai nusistebėjo: „Kaip, šaudyti į rusus?“.
Mūšis virš Merklino
Netrukus tai jau nebuvo neįsivaizduojamas dalykas. 1948 metų kovo 10 dieną įvyko pirmasis ginkluotas susidūrimas tarp sovietų ir Vakarų bloko Europoje – oro mūšis virš Merklino, pasienio gyvenvietės Čekijos vakaruose.
Du sovietų naikintuvai numušė amerikiečių karinį lėktuvą, tariamai su žvalgybine užduotimi pažeidusį Čekoslovakijos sieną. Pilotas katapultavosi.
Drama virš Baltijos
1950 metų balandžio 8 dieną sovietų naikintuvai Liepojos rajone numušė JAV karinio jūrų laivyno lėktuvą PB4Y-2 „Privateer“. Jis nukrito į jūrą, visi dešimt ekipažo narių žuvo.
Šis atvejis sukėlė stiprų rezonansą dėl tuo metu beprecedenčio aukų skaičiaus ir to, kad „Privateer“, šeimininkų teigimu, tuo metu vykdė neutralią misiją virš Baltijos jūros.
Sovietų pusė tvirtino, kad tai buvo ne „Privateer“, o „skraidanti tvirtovė“ „B-29“, kad lėktuvas patyrė lemtingus pažeidimus virš Latvijos ir tariamai pirmasis ėmė šaudyti į artėjančius naikintuvus.
Turimais duomenimis, notas, kuriomis apsikeitė Maskva ir Vašingtonas, asmeniškai redagavo Josifas Stalinas ir Harry Trumanas.
Smūgis oro uostui
1950 metų spalio 8 dieną du amerikiečių naikintuvai-bombonešiai „F-80“ skrydžio prieš antžeminius taikinius Šiaurės Korėjoje metu nukrypo nuo kurso ir per klaidą atakavo oro uostą „Suchaja Rečka“ prie Vladivostoko. Nukentėjo aštuoni ant žemės stovėję amerikiečių gamybos sovietų naikintuvai „Kingcobra“.
JAV oficialiai atsiprašė, o aviacijos grupės vadas buvo pažemintas pareigose ir pervestas į darbą štabe.
Vienintelis prisipažinimas
1955 metų birželio 22 dieną sovietų naikintuvai „MiG-15“ virš neutralių Beringo sąsiaurio vandenų atakavo amerikiečių patrulinį lėktuvą P2V „Neptune“, kuris, mėgindamas nusileisti JAV priklausančioje Šventojo Lauryno saloje, sudužo. Ekipažo nariai atsipirko traumomis.
Šis atvejis ypatingas tuo, kad yra vienintelis toks istorijoje, kai Sovietų Sąjunga pripažino savo klaidą ir išmokėjo 725 tūkstančių dolerių kompensaciją – dvigubai mažiau, nei prašė JAV.
Kieno lėktuvas?
1958 metų birželio 27 dieną amerikiečių transportinis lėktuvas „С-118“, skridęs iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Pakistaną, „kliudė“ sovietų oro erdvę virš Armėnijos, buvo nedelsiant pamuštas ir priverstas nusileisti avariniu būdu. Ekipažas po savaitės buvo išlaisvintas.
Pikantiškumo šiai istorijai suteikė sovietų spaudos tvirtinimai, esą tai asmeninis CŽV direktoriaus Alleno Dulleso lėktuvas.
Powerso skrydis
1960 metų gegužės 1 dieną Sverdlovsko rajone sovietų priešlėktuvinis raketų kompleksas „S-75“ numušė amerikiečių žvalgybinį lėktuvą „U-2“. Kalbėti apie nesusipratimą šiuo atveju neteko – žvalgybinės „U-2 misijos“ niekas neneigė.
Šis incidentas ore išsiskiria savo politinėmis pasekmėmis (buvo atšauktas planuotas Dwighto Eisenhowerio vizitas į Maskvą, o sovietų ir amerikiečių santykiai ilgam buvo įšaldyti), bei tuo, kad sovietai kartu su amerikiečių lėktuvu numušė ir jo perimti pakilusį savą naikintuvą „MiG-19“, negana to, amerikiečių pilotas Francisas Powersas sėkmingai nusileido parašiutu, o jo sovietinis kolega Sergejus Safronovas žuvo. Visuomenei tai buvo pranešta tik po trijų dešimtmečių.
„Juodasis šeštadienis“
1962 metų spalio 27 dieną, siekiant išeiti iš Karibų krizės, Maskva ir Vašingtonas jau buvo užmezgę konfidencialius kontaktus, tačiau čia Fidelis Castro nurodė Kubos priešraketinei gynybai numušti amerikiečių žvalgybos lėktuvus. Šaudyta buvo daug, tačiau į nieką nepataikė.
Eiliniai operacijos dalyviai iš Sovietų Sąjungos pusės taip pat buvo nusiteikę karingai. Vieno iš priešraketinių divizionų vadas kapitonas Nikolajus Antonecas pranešė į štabą, kad jo atsakomybės zonoje pastebėtas „U-2“, ir paprašė leidimo draugus kubiečius palaikyti ugnimi.
Jam atsakė, kad sovietų kariai atitinkamo įsakymo negavo, tai turi sankcionuoti vadas Issa Plijevas, tačiau tuo metu vietoje jo nebuvo. Vis dėlto, kapitonas priėmė sprendimą savarankiškai ir numušė lėktuvą. Žuvo pilotas Rudolfas Andersonas.
Istorikai šią dieną vadina „juoduoju šeštadieniu“ ir laiko ją Kubos krizės kulminacija. Būtent tada tapo aišku, kad pasaulinis karas gali prasidėti bet kurią akimirką atsitiktinumo dėka ir visiškai to nenorint pirmiesiems asmenims.
Sužinojusi apie „U-2“ sunaikinimą, sovietų vadovybė ėmėsi precedento neturinčio žingsnio: siekiant negaišti laiko teksto perdavimui diplomatiniais kanalais, taikinamasis Nikitos Chruščiovo pranešimas Johnui F. Kennedy buvo paskaitytas tiesiai per radiją.
Ryžosi taranuoti
1973 metų rugsėjo 28 dieną Irano žvalgybinis lėktuvas „RF-4C Phantom“ Užkaukazėje pateko į Sovietų Sąjungos oro erdvę. Perimti jo pasiųstas „MiG“ pilotas Genadijus Jelisejevas nesėkmingai paleido visas raketas, o paskui atliko viršgarsinį taranavimą ore.
Du Irano lėktuvo ekipažo nariai katapultavosi ir po savaitės buvo paleisti, o G. Jelisejevui po mirties buvo suteiktas Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas.
1981 metų liepos 16 dieną gaudomojo naikintuvo „Su-15“ pilotas Valentinas Kuliapinas taranavo Argentinos lėktuvą, slapta skridusį iš Tel Avivo į Teheraną ir netyčia įsiveržusį į oro erdvę virš Armėnijos.
Šį kartą žuvo visi keturi Argentinos lėktuvo ekipažo nariai, įskaitant ir vieną britą, o V. Kuliapinui pavyko išgyventi ir jis buvo apdovanotas „Raudonosios vėliavos“ ordinu.
Avarinis nusileidimas
1978 metų balandžio 20 dieną keleivinis lėktuvas „Boeing-707“, priklausantis aviakompanijai „Korean Air Lines“ su 97 keleiviais, skridęs iš Paryžiaus į Seulą, nukrypo nuo maršruto ir Murmansko rajone įsiveržė į Sovietų Sąjungos oro erdvę.
Pagal sovietų pateiktą versiją, ekipažas nereagavo į signalus, tačiau „Boeing-707“ ekipažo vadas tvirtina, kad šaudyti pradėta be įspėjimo.
Gaudomasis naikintuvas „Su-15“ paleido į orlaivį dvi raketas ir nunešė jam dalį sparno. Lėktuvas atliko avarinį nusileidimą ant Korpijarvio ežero ledo Karelijos šiaurėje. Du keleiviai žuvo, trylika buvo sužeisti.
Tragedija virš Sachalino
Maždaug du trečdaliai Šaltojo karo aukų, 269 žmonės, žuvo per vieną dieną – 1983 metų rugsėjo 1-ąją, kai sovietų gaudomasis naikintuvas virš Sachalino numušė Pietų Korėjos „Boeing“, skridusį iš Niujorko į Seulą ir nukrypusį nuo maršruto dėl autopiloto klaidos bei ekipažo nedėmesingumo.
Kilus emocijų bangai Sovietų Sąjungoje pasigirdo pareiškimų, esą amerikiečiai tyčia nukreipė lėktuvą į sovietų oro erdvę, siekdami patikrinti potencialaus priešininko priešraketinės gynybos erdvę, o JAV – esą komunistai sąmoningai sunaikino taikius keleivius, norėdami įbauginti pasaulį savo nepalaužiamu žiaurumu.
Išslaptinti dokumentai ir numušto lėktuvo savirašiai duomenys byloja, kad įvyko neįtikėtinas nesusipratimas.
Jurijus Andropovas pokalbyje su sovietų pasiuntiniu Vašingtone Anatolijumi Dobryninu burnojo „tuščiagalvius generolus, visiškai negalvojančius apie didžiąją politiką“, tačiau užuojautos žodžių žuvusiųjų artimiesiems nerado.
Sovietų vyriausybė pripažino lainerio sunaikinimo faktą ir išreiškė užuojautą dėl niekuo nekaltų žmonių žūties tik rugsėjo 7 dieną. Anksčiau buvo išleistas garsusis TASS pranešimas, kuriame tvirtinta, kad „oro erdvę pažeidęs lėktuvas toliau skrido į Japonijos jūros pusę“. Frazė „pasišalinti į Japonijos jūros pusę“ tapo sovietinio juodojo humoro dalimi.
Pagal rugsėjo 2 dieną vykusio politinio biuro posėdžio protokolą, Michailas Gorbačiovas, tada jaunas statytinis iš provincijos, per kelias valandas apsiribojo vieninteliu pastebėjimu: „Lėktuvas ilgai buvo virš mūsų teritorijos. Jeigu jis nukrypo nuo kurso, amerikiečiai galėjo mus informuoti“.
Klausimas, kodėl sovietų valdžia nepamėgino savo ruožtu susisiekti su kompetentingais JAV ar Pietų Korėjos atstovais, nekilo.
1986 metais Sovietų Sąjunga, JAV ir Japonija sukūrė vieningą aviacijos transporto virš šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies sekimo sistemą ir užmezgė tiesioginį ryšį tarp savo dispečerinių tarnybų.
Politinė valia
Reguliarūs patruliavimo ir mokomieji strateginių bombonešių skrydžiai virš Atlanto ir Arkties vandenynų, kuriuos ilgus dešimtmečius vykdė ir amerikiečių, ir sovietų karinės oro pajėgos, kėlė abipusį nepasitenkinimą, tačiau rimtų incidentų išvengta.
Pasak karo ekspertų, prie to prisidėjo jų rutiniškas pobūdis, o svarbiausia, abiejų pusių atsakomybės jausmas. Patirtis rodė, kad incidentai danguje nevirstų tragedijomis, abiem pusėms reikia ne puikuotis arogantišku užsispyrimu, o bendrauti.